Važiuoti į muzikos festivalį remiantis vien tik jo dalyvių sąrašu… Tokią priesaiką daviau prieš vasarą, amžiams nusivylęs Lietuvos, o ir kai kurių kaimyninių šalių festivalių programuotojais ir aiškintojais, kaip indie vien tik nuostolį neša… (aišku, tai netaikoma kaimynų „Off“, „Positivus“ ar „Rabarock“ komandoms). Išeitis – ieškoti jų kitur, taip pernai atsidūriau Škotijoje, iš kur dar spėjau persikraustyti jau į visai vasarišką Barseloną.
„Primavera Sound“ Barselonoje – tai miesto muzikos festivalis, na, toks, į kurį važiuojama metro ar tramvajumi, o grįžtama į viešbutį jau pėsčiomis ar taksi gilią naktį. Festivalio centras nuo 2005 metų įsikūręs dar formuojamame miesto parke aplink „Forum“ kultūros rūmus, toje vietoje, kur į Mar Bella paplūdimį įsirėžia įstrižoji L’Avinguda Diagonal.
Rašau „dar formuojamame“, nes praėjusiais metais ir festivalio metu (net ir naktį) katalonų statybininkai mėgo kažin ką panašaus į bokštą statyti ir statyti. O ir kai kurios koncertams naudotos erdvės labiau pirminė betonines džiungles, o ne, tarkime žalias festivalių (vykstančių kaimuose) oazes, kur gali pagulėt ant žolės. Beje, žolės šitame festivalyje, kaip ir visuose išsilaisvinuose Europos pietuose, tikrai netrūko, tačiau tai buvo ta kita medalio pusė, apie kurią čia neverta išsiplėsti.
Festivalio simboliu, kas charakteringa, pernai buvo analoginis sintezatorius. Dešimtmečio pabaigos indie muzika išgyvena ne tik populiarumo bumą, bet ir tapatybės krizę. Reikia naujovių, „franz ferdinandizmų“ nebeužtenka. Todėl ir scenose pasirodė analoginiai sintezatoriai, kaubojiškos kepurės, „Apple“ laptopai ir vėl ekstravagantiškos „Les Paul“ gitaros. Viena iš scenų, kur grupės pagrodavo akustiškai, vadinosi „MySpace“ vardu.
Kadangi kompaktinių diskų niekas nebeperka, įrašų kompanijos savo turgelyje siūlė vėl vinilą ir varžėsi kas išmoningesnius užrašus ant marškinėlių pasiūlys. Vis dėlto, nugalėjo Sonic Youth / Raymond Pettibon klasika – „I stole my sister‘s boyfriend. It was whirlwind, heat and flash. Within a week we killed my parents and hit the road“. Su šiais marškinėliais mačiau gal 4-5 žmones, tuo tarpu visi kiti atrodė iš kažkur gavę skirtingo dizaino tapatybę… Be marškinėlių, „turgelyje“ prekyba sėkmingai vyko „Converse“ sportbačiais ir šaltu viskiu. Kiek girdėjau, šiemet „turgelis“ jau bus vadinamas „Muzikos kontaktų muge“ ar panašiai.
„Primavera“ nustebino ir festivalių ateitį pranašaujančiais technologiniais pasiekimais. Įeinant į festivalį, atskirai skanavo apyrankę ir media tapatybės kortelę. Gėrimus teko pirkti… automatuose, kurie išduodavo čekius su barkodais, už kuriuos jau barmenės tau įteikdavo nepigius gėrimus. Ši sistema aiškiai padeda kontroliuoti pinigų srautus ne tik makro prasme (nenukeliaus į šalį), bet ir mikro prasme. Pavyzdžiui, pritrūkęs iš anksto numatyti ,kad prie tolimos scenos gali išgerti ne vieną, o įsijautęs penkias alkoholio dozes… taip lengvai jų negausi – reikia grįžti į festivalio centrą naujo kvito. Gal todėl prie tolimų scenų buvo kiek mažiau susmukusių žmonių net ir per ilgą gilią festivalinę naktį.
Na, bet grįžkime prie muzikos. „Primavera Sound“ festivalį jau ne pirmus metus rengti padeda žymi tarptautinė senojo sunkiojo „indie“ mafija „All Tommorow‘s Parties“, ir tai labai atsispindi festivalio programoje – į Barseloną pastoviai atgabenamos ir kultinės vyresniosios kartos žvaigždės, ir perspektyvus jaunimas tiesiai iš „Pitchfork“ recenzijų.
Galbūt todėl didžiausioji festivalio scena ir priglobė tokias grupes kaip My Bloody Valentine, Sonic Youth (laikas sustojo!) ar nemirtingasis Neil Young, kurio paklausyti, kaip patyriau oro uoste, specialiai atskrido visai nemažai žmonių. Į ją lipo ir naujosios kartos žvaigždės, kai kurios – dvėstančios, kaip Art Brut ar Bloc Party, kai kurios – žavingos kaip Bat for Lashes ar The Horrors. Lūkesčiams joje neprilygo indieprofesorius Jarvis Cocker. Šiais metais ant jos ropšis Pixies, Pavement, The New Pornographers, Wilco, The Fall o taip pat Bis ar Pet Shop Boys, įdomu ar scena išlaikys.
Antrasis pagal dydį „Rockdelux“ amfiteatras iš praeities svajonės pernai atgabeno tokius prisiminimus kaip Spiritualized mišios ar Throwing Muses ledi Kristin Hersh. Kai kuriems jaunuoliams kaip Deerhunter ji pasirodė per aukšta. Daug didesnės linksmybės vyko nuošalesnėje „Ray Ban Vice“ scenoje, kur galėjai pamatyti ne tik Joy Division amžininkus A Certain Ratio, bet ir dabarties bepročius Black Lips ar Kanados punk genijus Fucked Up!
Tikrąjį ATP skonį burnoje galėjai pajusti praėjime įsitaisytoje (todėl pro jį kartais nebuvo kaip praeiti) „ATP“ vardu pavadintoje scenoje, per kurią buvo pravaryti visa plejada herojų – The Jesus Lizard, The Liars, netgi Sun O)))) su savo pirmojo demoalbumo programa, bet niekas neprilygo Aphex Twin ir Squarepusher uždegtai atominei elektrinei pirmąją festivalio dieną, ir genialaus prodiuserio Steve Albinio vadovaujamam trio Shellac. Jie, berods, bus sugrąžinti ten pat ir šiemet, kartu su Tortoise, Ben Frost, SeeFeel ar Built To Spill, žodžiu tik laikykis (už savo paties barzdos).
Jauniausias grupes priglaudė „Pitchfork“ palapinė. Tačiau kiek kartu su kavos puodeliu ten beužsukčiau, atrodė tikrai nuobodoka. Per mažąją mėsmalę buvo pravarytos Mae Shi ir Girls, Wavves ir Crystal Antlers, bet man nuoširdžiausi ir paprasčiausi pasirodė The Pains of Being Pure at Heart, kurie buvo tokie patys, kaip jų tėvai 1986-ais. Reikėjo sulaukti tik nakties reivo, kad atgytų šis betoninis užkampis, bet šiemet „Pitchfork“ ten vėl veža per 20 užhaipintų grupių, taip kad niekas nežino kaip bus šįkart.
Aš nepatekau į MBV unikalų koncertą „Forumo“ auditorijoje (šiemet gali ten užtikti Standstill, Low performing “The Great Destroyer arba Hope Sandoval su The Warm Inventions), todėl nusprendžiau nužingsniuoti iki Miro parko pažiūrėti „dieninių scenų“. Po žygio, kurio metu pažinau visą Gaudi palikimą, nusipirkau visas Katalonijos vėliavas ir išgėriau visą fair-trade limonadą, todėl buvau gana nustebęs, radęs šio mažo žavingo sporto ir palmių parko scenas… gatvės lygyje. Bet nulaša lašas nuo atšaldytos mažos alaus skardinės ir nuo 50-ųjų garažą bandančių gaivinti niujorkiečių Crystal Stilts būgnininkės peties… ar gali kas būt žaviau?
www.primaverasound.com
www.supmag.com/2009/primavera-sound-2009/
www.popmatters.com/pm/feature/94994-primavera-sound-on-the-beach/
drownedinsound.com/in_depth/4137017
Komentarai