Du metus Vilniuje veikusi šiuolaikinio meno galerija “Tulips & Roses” neseniai uždarė savo duris. Rudenį durys vėl bus atidarytos – šįkart jau Briuselyje. Tačiau nemažai galerijos proteguojamų menininkų iš Lietuvos šiuolaikinio meno scenos nedings.
Įrodymas – rytoj prie ŠMC atsidarysianti Valentino Klimašausko kuruojama paroda. Parodoje dalyvauja: Anonimas, Goda Budvytytė, Liudvikas Buklys, Gintaras Didžiapetris, Antanas Dombrovskis, Stanislovas Filibertas-Fleury, Antanas Gerlikas, Martijn In‘t Veld, Juozas Laivys, Raimundas Malašauskas, Nicolas Matranga, Elena Narbutaitė, Petras I, Matthew Post, Jennifer Teets, 2Easy Fashion, Ola Vasiljeva ir „Kalendoriaus“ kolektyvas.
“Jei tu žinai, kad čia yra ranka…” neturi vienos erdvės. Vieni eksponatai – prie ŠMC seniau veikusio restorano “Grasas” apleistoje vitrinoje. Kitas – už ŠMC stiklo: Elenos Narbutaitės medinė dėžė su viena stiklo sienele ir įkritusiomis sagomis “Be pavadinimo” bus vienintelis darbas, kurio artumą galėsime pajausti fiziškai, įėję į ŠMC. Dar kiti eksponatai – gal net ne savo noru pažymėti galerijos programelėje? – apskritai fiziškai nutolę nuo parodos atidarymo vietos.
Vyną atidarymo metu turbūt irgi teks gurkšnoti ne žiūrint į darbus, o ŠMC hole, nes Lietuvoje, kaip žinia, nelegalu gerti lauke. Žodžiu, tiek menas, tiek žiūrovai bus nustumti nuo įprastinės vietos. Jausimės lyg stebėtume į dvi dalis pjūklu perpjautos moters iliuziją, kurią išgarsino vilnietis Horace Goldinas (1873 – 1939 m.). Jam ši paroda ir dedikuota.
“Jei tu žinai, kad čia yra ranka…” lydinti skrajutė, kurią perskaityti būtina be jokios abejonės, taip pristato parodą: “Tam tikra prasme projektas “Jei tu žinai, kad čia yra ranka…” yra parodos, kurios tikriausiai nebuvo, bet kuri bet kada gali įvykti, atkūrimas. Šis projektas tyrinėja “veikimo” ir atsiradimo galimybes bei ribas – didžioji parodą sudarančių komponentų dalis buvo (veikė), yra (veikia), bus (veiks) patys savaime, nebūdami šios parodos dalimis. Todėl apie šį projektą galime galvoti ir kaip apie tik žiūrovų atmintyje veikiantį potencialybių tinklą, kurio atskiri kūriniai, dalyviai, nariai, mazgai, aktantai, organai ir kita, priklausomai nuo naudojamo diskurso, yra išsidėstę skirtinguose erdvėlaikio ir atminties taškuose.”
Parodos kuratorius Valentinas Klimašauskas ORE.lt šiandien pakomentavo, jog „Graso“ rūsys pro vitrinos langus įgaus pasąmonės įvaizdį.
Paprieštaraučiau, jog pasąmonės vietą jau yra užėmęs ŠMC rūsys, kuriame tradiciškai eksponuojami netikėčiausi ir įdomiausi darbai. Todėl manau, kad „Graso“ rūsys reikš prostatą. Prostata, aišku, gali stimuliuoti pasąmonę ir sąmonę. Panašiai jauniausios lietuvių kartos menininkų eksperimentai katalizuoja vyresnės kartos menininkų rimtį. Arba bent žiūrovų požiūrį į juos.
Parodos dalyvis Liudvikas Buklys taip pakomentavo savo darbą „Be pavadinimo (studija vazonui gėlėms)“: „Tai vienas objektas iš serijos pagal sovietinio 60-ųjų dizaino dvasią, konceptualizmą ir minimalizmą. Objektas, kuris yra erdvė objektui. O šiaip, manau, jog visi eksponatai šioje parodoje bus lyg skirtingi personažai vienoje pjesėje, todėl kažin ar verta apie juos kalbėti atskirai.“
Jau minėta Elena Narbutaitė apie savo darbą „Be pavadinimo“ pasakojo: „Šį darbą sukūriau susimąsčiusi, jog kai žiūri į meno darbą, dažnai galvoji apie tai, ko neprisimeni. Panašiai lyg po cunamio išgyvenęs vienintelis žmogus bando atkurti prarastą atmintį. Darbas eksponuojamas sieninio laikrodžio aukštyje – tai maža nuoroda į laiką.“
„Jei tu žinai, kad čia yra ranka…“ atsidaro rytoj (gegužės 4-ą) valandą 18 val. prie ŠMC. Tekstas prieš parodą yra čia, o tekstą su žemėlapiu apie kiekvieną objektą pasiimk rytoj.
Komentarai