Gegužės 9-ą Europos dienos proga kino kompleksas „UGC Les Halles“ Paryžiaus centre rodo filmus iš 27-ių skirtingų Europos šalių. Vienas jų – lietuvių režisieriaus Igno Miškinio „Artimos šviesos“. Nusprendžiau pavėluotai atsiliepti apie šį filmą, nes draugai/pažįstami/kritikai Lietuvoje šį filmą, gal man tik pasirodė, priėmė per daug kritiškai.
Tadas dirba draudime, kaip ir jo žmona Laura. Jie pasiėmę paskolą, remontuoja butą, gyvena tokį gyvenimą, kuris pažįstamas ne vienam [prieškriziniam?] Lietuvos trisdešimtmečiui. Vieną naktį viskas pasikeičia. Tadas sutinka buvusį klasioką, atskalūną architektą Liną. Jis ne tik apsiima pertvarkyti jų nevykusį remontą, bet ir meta Tadui iššūkį – pasivažinėti naktiniu Vilniumi be tikslo. „Tai kur važiuosim?“. „Niekur, be tikslo“, atsako Linas. Važinėdami jie netikėtai sutinka Tado žmoną, tačiau pora neišsiduoda Linui, jog jie pažįstami. Taip į avantiūrą įtraukiamas pats avantiūristas…
Paradoksas. Be tikslo dažniausiai važinėjosi senosios kartos lietuvių režisieriai, nesirūpinę nei savo filmų dramaturgija, nei stiliumi. O čia „be tikslo“ kviečia Linas, neseniai grįžęs iš Amerikos, stilingai susišukavęs ir apsirengęs. Bet tikslas greitai atsiranda. Tadui reikia išdrįsti gyventi, išmokti atsitokėti, pajusti akimirkos grožį ir iš naujo pamilti savo žmoną.
Filme nepasmerkiamas Tado paprastas, kasdieniškas gyvenimas. Tačiau reikia jį pervertinti, pamatyti iš šono. Reikia kartais „restartinti“ – giliai įkvėpti ir išjungti artimas šviesas, kol pritrūks oro. Drąsa gyventi – žiauriai aktuali tema lietuviams, kurie nuolat skandina liūdesį alkoholyje, savęs ar kitų žalojime bei liūdnose dainose (liūdesys – sielos džiaugsmas).
„Artimos šviesos“ – subtilus, miestietiškas, europietiškas filmas. O kartu labai lietuviškai romantiškas bei naivus. Bet jokio blogo skonio čia nėra. Kaip ir jokios nekokybės, kuri pastarųjų metų lietuviškų filmų vertinimą daro iškreipta užduotimi. „5 dienų avantiūra“, „Balkonas“, „Nereikalingi žmonės“, „Duburys“, „Atsisveikinimas“ ir daugybė kitų lietuviškų filmų kažkuo įdomūs, tačiau jų suvelta dramaturgija, nereikalingi žodžiai ar detalės dvelkia paprasčiausia nepagarba žiūrovui. „Artimos šviesos“ kokybės kartelę užkelia į naują lygį. Čia ne tik gražiai suderintas vaizdas (operatorius Rolandas Leonavičius), muzika (Markus Aust) ir kiti kino kalbos elementai – čia neištariamas joks nereikalingas žodis ir nereikalingas judesys.
Manau, prieš kelias savaites išėjęs „Artimų šviesų“ DVD su originaliu garso takeliu turėtų atsirasti kiekvieno europietišką kiną mėgstančio lietuvio filmotekoje. Tokį filmą negėda paskolinti draugui iš užsienio ir dar pasakyti: „va tokie mes, lietuviai, esam“. Nuoširdžiai nesitikėjau, bet Ignas Miškinis išpildė tai, ką dažnai teisindavosi norėję parodyti nesėkmingi lietuvių kino „autoriai“: kasdienybės inerciją, prasmės, gilumo ilgesį, ir net lietuvišką charakterį. Ateityje norėčiau palinkėti režisieriui ir toliau pasikliauti savo intuicija, bet pasirinkti labiau provokuojančią temą.
Komentarai