Balandžio vidury prie Rheino upės pagaliau prasiskleidė medžių žiedai. Kartu su jais – dailiosios lyties festivalis IFFF – Internationales Frauenfilmfestival Dortmund|Köln (IFFF, liet. Tarptautinis Moterų Filmo Festivalis Dortmundas|Kelnas), ketverių dienų ivykis, skirtas režisierėms, kameros specialistėms, prodiuserėms bei kitoms moterims, savo profesiją paskyrusioms filmų industrijai.
Toks festivalis, išskiriantis vienos lyties atstoves, yra unikalus Vokietijoje ir vienas nedaugelio pasaulyje. Su jo idėja Lietuvoje galėtų lygintis „Šeršėliafam“ – tarptautinis moterų kino festivalis, arba „Feministinio kino“ festivalis Vilniuje, kaip sutapimas – abu vykstantys būtent šiuo metų laiku.
Tai kodėl visgi moterų festivalis? Ar jų filmai kažkuo kitokie nei vyrų? – paklausė manęs kolega. Atrodo, moterų diskriminacija plačiajame diskurse sumažėjusi, moterys gali (beveik) nevaržomos verstis ta pačia veikla kaip vyrai, sakoma.
Tačiau „Oskaro“ geriausios/-io režisierės/-iaus kategorijoje moteris režisierė laukė 81-erius metus, iki pat XXI amžiaus. Šių metų „Kanų kino festivalyje“ vienas vienintelis moters režisierės filmas rungiasi su 35-iais vyrų režisierių filmais. Pusę žemės gyventojų sudaro moterys, tačiau jų atstovavimas filmo industrijoje, deja, prilygsta bene retai etninei mažumai.
Spalvingoje keturių IFFF dienų programoje apstu ne tik aktualių moterų filmų bei retrospektyvų.
Nepaisant įvairių ortodoksiško visuomeninio ugdymo būdų, dažnai prilygstančių griežtam arklių žymėjimo principui, festivalio agenda orientuojasi i laisvą žmogų ir siūlo filmų seansus bei diskusijas – už laisvą žmogų, už laisvą seksualinę orientaciją ir partnerio pasirinkimą, už laisvą lyties identitetą.
Perspektyva: Aplink Balkanus
Daugumoje filmo festivalių šalia pagrindinės konkursinės programos, dienotvarkei paįvairinti, siūloma išskirtinai tiems metams parinkta perspektyva, kurios seansai lyg antraplaniai veltui talpinami už mažesniųjų kino salių vartų, nors atmintyje dėl savo išskirtinumo jos išlieka ilgiausiai.
Šių metų perspektyvos filmai giminiavosi bendra tautine kilme – Balkanais. Filmų industrija Balkanuose išgyvena tokį pat virsmą, kaip besikeičianti karinė, politinė ir ekonominė Balkanų šalių situacija. Iki šiol tai ne tik kultūrinis-estetinis reiškinys, bet kartu ir svarbus fikcijos ir dokumentikos darinys, perteikiantis likusiai Europos daliai tautinį tų šalių identitetą.
Ypač didelį įspūdį šioje programoje padarė gan jaunos, tačiau nepaprastai talentingos, „Berlinalės“ auksinio lokio laimėtojos, Bosnijos ir Hercogovinos režisierės Jasmilos Žbanić
dokumentika Images from the Corner (2003), žiūrovą tarsi švelniai už rankos vedanti per žiaurius karo verslo užskuliusius. „The war goes to other places, to other people. With it travel the cameras, the journalists, the photo reporters, and they make their news and their images. We stay here with ours.“ filmo pabaigoje reziumuoja rodytus vaizdus režisierės balsas.
On the Path (2010) – kitas režisierės filmas, taip pat rodytas šių metų „Berlinalės“ festivalio konkursinėje programoje, turėjo net garbę būti atidaromosios IFFF ceremonijos dalimi. Meilės istorija, senų ir naujų tradicijų plėšomoje šalyje.
Tarsi užsilikusius kino mokyklos namų darbus pagaliau pristatė Aneta Lesnikovska filmu Does it Hurt? The First Balkan Dogma (2007). Iš pavadinimo nesunku numanyti, kad šiuo filmu kiek slubuojančia koja kojon eita su plačiai paplitusiu Danų kino manifestu. Laikantis visų griežtu taisyklių ar visų būdų, jas apeiti, rezultavo kiek paini filmo filme fikcinė dokumentika:
http://www.youtube.com/watch?v=TTMxUmYl9XI
Balkanų kartų, o su jomis ir kultūrų kaita mieliausiai bei saviironiškiausiai perteikta dokomentikoje The Grandmothers of the Revolution (2006). Režisierė Petra Seliškar ir jos gyvenimo draugas, prieš pratęsdami gyvenimo liniją, tiria savo pirmtakų savybes ir prieina išvadą – jų kraujyje tekėjo ‚revoliucionieriškoji‘ DNR. Gyvenimo istorijos galingesnės nei bet koks kino scenarijus:
Geidžiama!
Didelio dėmesio šiemet susilaukė programos geidžiama! – geismas filmams & queer seansai. Tai itin intymios tematikos trumpametražių ir ilgametražių seansai – dokumentika, animacija ir pranešimai homoseksualaus/transgender/queer gyvenimo būdo tema bei feministiniai porno‘ filmai. Geidžiama! programa šių gyvenimo būdų atstovėms/-ams, šalia grynos erotiškos konotacijos, atlieka informatyvią, savęs ar savyje geidžiamų savybių atpažinimo funkciją filmų protagonistėse/-uose. Tai tarsi edukacinė programa, mokanti nebijoti žengti geidžiamo gyvenimo keliu ir būti matoma/-am daugeliui stagnavusio požiūrio žmonių.
Žiūrovų prizui šioje kategorijoje buvo išrinkta portretinė dokumentika apie dvi mylimąsias Kanadoje, kurios, po 42-jų bendro gyvenimo metų, pagaliau turėjo galimybę viešai įteisinti santykius santuoka. Žmogiškumo ir šiltų jausmų pilna filmo Edie & Thea: A Very Long Engagement (rež. Muska ir Olafsdóttir, 2009) atmosfera:
Iš Švedų valstybinio (!) filmo instituto finansuoto ir daug kritikos sulaukusio projekto Dirty Diaries – 12 shorts of feminist porn buvo parodytas tik vienas, nekalčiausias trumpametražis On Your Back Woman (rež. Wolfe Madame, 2009) – tai sadomazochistinis žaidimas, imtyniniškas penkių moterų rungimasis, be tikslo laimėti. Dėmesio vertas projektas naujai erotinio meno perspektyvai. Žiureti čia: www.dirtydiaries.se
Apie naujo žodyno poreikį, neapibrežiantį tik moteriškosios ar tik vyriškosios lyties, protagonistės/-ai kalba nuotaikingoje ir muzikalioje, su performance menu sujungtoje šveicarių režisierių Karin Michalski ir Sabina Baumann dokumentikoje Working in It (2008). Pavadinimai vyras, moteris, gėjus, lesbietė pasauliniame diskurse jau kuris laikas laikomi stagnavusiais ir neatitinkančiais daugelio žmonių lyties identiteto. Apie nesusipratimus ir absurdiškas situacijas kasdieniame gyvenime susijusias su šia tema, pasakoja dokumentikos herojės/-ai.
Daugiau žiūrėti čia: workingonit.de
Queer Balkan Pride
Šias temas – Balkanų ir queer filmai – puikiai sujungė podiumo diskusija: Balkan Queer Pride su įvairių sričių Balkanų atstovėmis – tai aktorė bei šiemetinė žiuri dalis Mirjana Karanović (E.Kusturicos Underground, Life is a Miracle ir kt.) iš Serbijos, dokumentiniu filmų režisierė ir prodiuserė Dana Budisavljević is Kroatijos bei žmogaus teisių aktyvistė ir žurnalistė Yana Buhrer Tavanier iš Bulgarijos.
Balkanų šalių queer scena šiuo metu išgyvena panašią padėtį, kaip Lietuvoje. Politikai, radikalūs religijų atstovai ir, žinoma, daugelis piliečių priešinasi iki brutalumo ir smurto vedančiomis priemonėmis įvairiems gėjų/lesbiečiu paradams, queer temų festivaliams ar transgender menų parodoms. Homofobijos ir ne-tolerancijos pretekstu tampa kuri nors religija, kuri kažkada persiformuoja net į nacionalizmo sąvoką.
Produktyvia diskusija buvo kritikuojamos ir ES sistemoje vis labiau ryškėjančios spragos, dėl kurių naujai įstojusios šalys dėl vienų ar kitų pateisinimų nustoja tobulinti ir taip jau metai iš metų apleistus žmogaus teisių įstatymus.
Dokumentinis filmas Queer Sarajevo Festival (rež. Masa Hilcim, 2009) apie organizavimą vieno tokių festivalių atspindi būtent minetąjį visuomenės priešiškumą laisvo pasirinkimo tolerancijai.
Daugiau apie „Queer Sarajevo Festival“ žiureti čia: www.queer.ba
O paskutinės festivalio dienos popietę, kaip tarp kita ko, pranešime trans² išgirstame, kad yra pasaulyje šalis, kurioje moterys gali gyventi kaip vyrai; vyrai rengtis moterimis; moterys persirengti vyrais ir pabūti svajonių vaikinais kitoms moterims; žmonės, būti ir vyrais, ir moterimis; knygų superherojės – lesbietėmis ir taip toliau. Svajonės kulminacija: ši laisvė įtvirtinta galingiausiame visuomenės aparate – šalies popkultūroje.
Tai – Japonija.
Daugiau apie transgender įvairovę – Uli Meyer internetiniame žurnale:
queertexts.blogspot.com
* * *
Apžvelgus platų IFFF programos horizontą pasidaro aišku, kad šių metų festivalis buvo orientuotas ne tik į moterų kūrybą ar jų filmų produkciją. Politiškos festivalio srovės skirtos propaguoti žmogaus teises ir atkreipti dėmesį į tuos pasaulio kampus, kuriuose jos vis dar grubiai pažeidžiamos.
Įdomu, kiek šiemetinės programos dalies būtų galima netrukdomai viešinti ES šalyje, kurioje nemažas kiekis jauno amžiaus vidurkio žmonių plačiai paplitusioje internetinėje sventainėje buriasi į grupę „Aš esu prieš homoseksualistų paradą Vilniuje 2010 gegužę“?
Matyt, dar kuris laikas teks dalintis skaudžia patirtimi su Balkanais, nei draugauti Japonija.
Tarptautinis Moterų Filmo Festivalis Dortmundas|Kiolnas www.frauenfilmfestival.eu
Komentarai