Gegužės 30 dieną NDA ’10 vokiškąją dalį vainikavo įdomus teatro įvykis – Heinerio Müllerio pjesės “Filoktetas” skaitymas/spektaklio eskizas, kurį su aktoriais Dainiumi Gavenoniu, Sauliumi Bareikiu ir Egle Mikulionyte dvi savaites kūrė režisierius Jonas Jurašas.
Heinerio Müllerio pjesės “Filoktetas” pagrindas – graikiškasis Filokteto mitas ir to paties pavadinimo Sofoklio drama. Perėmęs iš Bertolto Brechto “kopien” būdą, Mülleris meistriškai perdirbo ir savaip sudėjo Filokteto istoriją.
Filoktetas – graikų šaulys, Trojos karo didvyris. Už pagalbą Herakliui jam Heros įsakymu koją įgėlė gyvatė. Pagal graikų mitą, dėl šios žaizdos pakeliui į Troją Filoktetą teko palikti negyvenamoje Lemnos saloje. Tokį sprendimą priėmė gudrusis Odisėjas. Ten, kankinamas skausmų ir alkio, Filoktetas praleido dešimtį metų.
Užsitęsus karui, paimtas į nelaisvę trojiečių orakulas išpranašavo, jog taiką atneš tik žmogus, turintis Heraklio lanką. Tai ir buvo apleistasis Filoktetas, kuris kaip neprilygstamas šaulys jaunystėje pelnė lanką iš paties Heraklio. Šią pranašystę išgirdęs Odisėjas kartu su jaunesniu kompanionu Neoptolemu išsiruošė į Lemnos salą pasikviesti Filoktetą keliauti į Troją ir pergalingai užbaigti karą.
Šioje vietoje prasideda Sofoklio drama. Odisėjas su Neoptolemu, nuslėpę savo tapatybes ir tikrąjį misijos tikslą prikalbina Filoktetą vykti su jais į Troją. Čia įsikiša ir Heraklis, kuris iš dangaus pareiškia Filoktetui, kad jeigu jis vyks į karą, jo bjaurų dvoką ir siaubingą skausmą kelianti žaizda bus išgydyta. Filoktetas išgija, grįžta pas savo karius ir pergalingai užbaigia karą.
Mülleris šiek tiek pakeitė mito konstrukciją. Pakeliui į Troją Neoptolemas nužudo Filoktetą. Vis dėlto Odisėjas su Neoptolemu parveža graikams Heraklio lanką ir Odisėjo sukurptą istoriją: esą sužinoję pranašystę, Filoktetą pirmieji pasiekė ir nukovė trojiečiai, tačiau išsigandę savo negarbingo poelgio spruko iš salos pamiršdami net ir išsvajotąjį lanką. Tokiu būdu Filoktetas grįžta pas graikus kaip miręs didvyris ir įkvepia graikus pergalingai užbaigti Trojos karą.
Šią Müllerio pjesę ypač mėgstama suprasti kaip pjesę apie Stalinizmą. Filoktetas – tai Trockis, o Odisėjas – tai jėgos, kurias simbolizuoja Stalino kultas. Mülleris šios interpretacijos nelaikė tikslia: „Vis dėlto aš pats apie tai nepagalvojau. Aišku, pjesę galima būtų skaityti tokiame istoriniame kontekste, bet aš manau, jog ją reikėtų skaityti tol, kol visai pamiršit apie Staliną ir Trockį“.
Aišku, tokia istorinė plotmė yra paranki visiems – žiūrovams, režisieriui ir aktoriams. Tai supaprastintų pjesės kultūrinį kodą. J. Jurašo režisuotame skaityme atsiveria šiek tiek kitokia plotmė – režisierius čia tarnavo sau pačiam, o ne Mülleriui ar Europos istorijai. Tai buvo įdomus režisieriaus biografinės būsenos – išgyventos tremties – perkėlimas į sceną. Tuo tarpu Filokteto mirtis simboliškai asocijuojasi ne su režisieriaus, bet su Lietuvos kultūros žūtimi. Taigi „Filokteto“ skaitymas atvėrė du įvykius-pasakojimus. Vieną – mitinį, kitą – pasakojimą už pasakojimo, intelektualųjį, asociatyvinį, aliuzišką.
Skaityme maža vizualaus veiksmo, bet apstu atmosferą kuriančios vidinės būsenos. Pagrindinė problema – tai Filokteto, kaip socialinio vieneto reintegracija į socialinį kūną. Atidavęs savo brangiausią ir vienintelį turtą (lanką) herojus įgauna sprendimo laisvę – vykti su Odisėjumi ir Neoptolemu pas graikus ar ne?
Filokteto sugrįžimą į aną, pamirštą (savą) pasaulį galima suprasti kaip tremtinio ar emigranto būseną prieš grįžtant į tėvynę. Odisėjas ir Neoptolemas – tai savotiški vartai į ten, iš kur išvykstama, atrodytų, visiems laikams. Odisėjas – tai lyg užsitęsusio vyksmo pasekmė, kuri trokšta naudos – visuotinės gerovės (net jeigu ir privalu akiplėšiškai meluoti), konkrečiai – karo pabaigos, o simboliškai – to, kas žmoguje gali rastis geriausia. To, kuris paliktas ar išvarytas, įtraukimas atgal į jau primirštą gyvenimą yra aiškiai skausmingas, todėl Mülleris tuo pasinaudoja susiedamas Filokteto nužudymą su simboline Filokteto reintegracija – mirusio herojaus sugrįžimas yra tiek pat reikšmingas kiek ir gyvo, bet subjektyviai mažiau gniuždantis jam pačiam.
Eskiziška sceninė raiška ir vizualumo vengimas neįpareigoja žiūrovų ieškoti gilesnių sąsajų, bet aktorių skaitymas prikausto prie keisto ir dažnai sudėtingo Müllerio teksto, kuris nesąmoningai kuria ne konkretaus žmogaus istoriją, bet atskleidžia objektyvaus įvykio – tremties – reikšmę socialinėje perspektyvoje. Išklausęs šio skaitymo supratau viena: jog manasis Filokteto suvokimas atsiribojo nuo graikiškojo, bet įspaudė atmintyje abstrakčią žmogišką baimės, skausmo, dvejonės jauseną, kurią sukelia ne tarpžmogiški ryšiai, bet išorinio veiksnio sukurta vienai grupei priklausančių žmonių socialinė skirtis. Tokią subjektyvią plotmę pjesė „Filoktetas“ gali įgauti tik režisieriaus, kuriam pačiam nesvetima egzilio jausena, rankose.
Suprantama, jog subtiliai taupi sceninė raiška ir skrupulingai perskaitytas tekstas tėra spektaklio eskizas, pažintis su retai Lietuvoje matoma po karine vokiečių dramaturgija. Belieka pridurti, kad gal jau rudenį žiūrovai turės galimybę išvysti išbaigtą spektaklį, kurio neverta praleisti.
Komentarai