„Sūnau, tik būk atsargus gatvėse. Saugokis, kad kas neištrauktų piniginės“ arba „Labai skanus guliašas. Jie valgo daug paprikos ir daržovių visokių.“ ir, galop, mano mėgstamiausias mamos perspėjimas „Žiūrėk, tik neparvešk man kokios meguarės“.
Pamenu kaip vaikystėje kolekcionavau pašto ženklus. Gausoje tų pašto ženklų, kurių vieni buvo skirti istorijoje vienoms sėkmingiausių parolimpinių žaidynių Maskvoje atminti, kiti – Mongolijos kosmoso laimėjimų aukštinimui, buvo keletas, tada dar tik bepradedančiam pažinti pasaulį jaunam filatelistui mįslingų pašto ženklų su negirdėtu, nematytu užrašu „Magyar“ (Madyar).
Vėliau paaiškės, kad tai į Europą iš Sibiro atklydę ugrai, kurie Dunojaus Vidurupio lygumoje, truputį pakariavę, priėmė krikščionybę ir nusprendė čia pasilikti. Patapo žemdirbiais, įkūrė karalystę. Toliau (neskaitant Lietuvos-Lenkijos respublikos karaliaus Stepono Batoro, Transilvanijos, priklausiusios Vengrijai, kunigaikščio) vėl didelė spraga.
Galop 1956-ųjų revoliucija. Pridėkim kapitoną Tenkešą tai, ką sakė mama, nuogirdas apie pigų ir gerą vyną ir, grubiai pasvėrus, tai bus visos mano turėtos žinios apie Vengriją. Juk vaikystėje nebuvo „National Geographic“.
Meilė gimsta dvejopai: iš pirmo žvilgsnio arba gerai įsižiūrėjus. Tiesa, ji dar gali gimti po kelių bokalų alaus, tačiau tai itin retas, todėl nesvarstytinas atvejis. Kaip ten bebūtų, o visgi buvo žiema, forinto kursas buvo ~ 270 už eurą ir nešildė virtuvėj. Dabar pavasaris. Praėjo devyniasdešimt dienų (bruto).
Prisimenu – įvažiuojame į Budapeštą. Naktis. Žiū, pro autobuso langą – kelio ženklas su užrašu „Tilos“. Dzūkai kiek pailgintų žinoma, taip gal įtaigiau ir skamba gal ne tiek juokingai, tačiau jei tylos tai tylos. Pamenu, kaip kartais grįžus iš kiemo ir trinktelėjus durimis mama sakydavo, kad su durimis reikia elgtis švelniai, kaip su moterimi. Tilos! – atvert duris reikia tyliai – čia lietuviškai. Nedaug skiriasi nuo vengriškos manieros: Tilos (tiloš– vengr.) – atsargiai.
Šitas miestas kelia sausrą kišenėse ir sunkiai sekasi rasti reikiamus žodžius. Jautiesi lyg pametęs narkotikus reklamos meistras užstrigęs su mūzom, kurioms nebedrėksta. Gali kartot miesto vardą, lyg turėtum kalbos sutrikimą ir būtum mikčius. Tačiau leiskite pabandyti.
Po truputį ėmė rastis saulėtos dienos. Kranams saulės nereikia: jų čia pridygo dar anksčiau, nors vis dar ekonominė krizė ir jų egzistencija nepaklūsta mirštančių statybų teorijai. Ant tiltų sutupdyti ereliai, praeities atžvilgiu iškalbinga detalė, nors žiūrint iš dabarties perspektyvos nelabai skiriasi nuo vištų sutūpusių pas senelę kaime ant laktos. Visgi neonaciai rinkimuose liko treti. Kaip Europos danguje, taip ir čia ant Vengrijos žemės – tas pats.
Žmonės ne musės, nėra tokie paslankūs ir esant žiemos šalčiams negali sulįsti į menkiausias landas, todėl žiemoti turi čia pat gatvėje. Kažkada pagalvojau, koks kontrastas – vieni žmonės ieško savęs, o kiti duonos kąsnio. Rodos, kad biblijinė kova tarp velnio ir dievo čia nevyksta, matyt, abu pasitraukė iš čia su komunistų atėjimu. Ilgainiui čia išplito neoninės reklamos, įvairios iškabos ir žmonės, šiaip jau skubantys ir neturintys laiko, kartais sustoja ir pasidairo po vitrinas. Tačiau įdėmi akis pastebės, jog šitie žmonės a) niekur neskuba ir b) niekada neperka to, kas yra anapus vitrinos, nes c) neturi pinigų net brando, kurį dėvi originalui.
Esi lietuvis Vengrijoje, Budapešte, kur Tavęs niekas nepažįsta ir vienintelis dalykas, kuris erzina yra tai, jog turi šypsotis visiems tiems naujiems geriausiems draugams. So called small talks. Hanibalo gimimas. Budapeštas. Jūs vis dar nesuprantate. Eini gatvėmis, paneri po jomis – įneri į metro – išneri, darai posūkį, o čia kranai, dulkės, stroičikai, dviratininkai, ir saulė žaidžia tvisterį, vis nutvieksdamas kurį nors miesto districtą.
Užsimeti kokią lengvą kožą, cigaretę, aišku, kaip visad skolintą, rankos kišenėse ir lyg koks Mančesterio rokenrolas eini gatve. Po to tokia mąslia anglų kalba (nes juk pavasaris) sakai: „So yeah, I put my coat on and went out, you know“. Ir tau atsako: „Yeah, but I think it’s not a coat, it’s rather jacket. Coat, I think, is more for winter or at least for an autumn.“ Tavo: „Yeah, perhaps.“ Bet juk tau taip nesvarbu, taip nesvarbu. Nes čia tie stroičikai, turistai, biznio rykliai, ir bedančiai, kranai tarp bažnyčių, ir saulė žaidžianti tvisterį.
Budapeštas yra vienas didelis katalizatorius. Budapeštas tave ištinka tada, kaip nusiperki seną Demokratinėje Rytų Vokietijoje gaminta Fotoaparatą „Praktica“ ir išeini ieškoti gero kadro, nes jautiesi menininku. Budapeštas yra kai savyje atrandi kulinaro gyslelę ir lengva ranka į troškinį, kurį gaminti ir temoki įmeti cinamono lazdelę ir dar gvazdikėlį. Budapeštas yra kai išeini į miestą medžioti gerų kadrų ir tai bedarant prie tavęs prieina pora jaunų čigonų ir paprašo susimokėti už galimybę fotografuoti. Visai kaip pas Francį Fordą Kopolą, tik be dailių kaklaraiščių ir nublizgintų batų. Budapeštas yra kai geri prastą Vengrišką alų už du eurus ir nesigaili. Budapeštas yra kai, praveri duris, o namie pas svetimus žmones vyksta balkaniškas balaganas. Smuikai ir būgnai, žolės kvapas, dar vienas alaus, Tu ir pagaliau atsiranda Mes. Dar ne Kusturica, bet kvepia geru guliašu.
Žinote tą neramų jausmą, prieš audrą. Tą tirštą tylą, tvankumą ir karštį ore. Ir dar radioaktyvūs besiliejantys horizontai. O kai jau matosi žaibai, bet dar nesigirdi griausmo, oras įsielektrinęs, pilnas įtampos. Sušlama ir pakvimpa drėgme. Čia to nėra. Tarp miesto kalvų – jokios įtampos. Veidai visiškai išsielektrinę.
Gal tai didmiestis? Rytų Europos didmiestis, kur viskas visiems aišku. Arba kaip tik – niekas neaišku – todėl skauda galvą ir norisi prigulti. Kad ir čia pat ant suoliuko. Tik turistai čia nesusipratę. Miestas juk garbaus amžiaus. Tokios arterijos, kaip kad metro, dirba nuo devyniolikto amžiaus antros pusės (antras seniausias metro pasaulyje). Bet kaip ten bebūtų, šitas teksta ne nekrologas. Priešingai – kartais taip ir norisi išlįsti su puodeliu gaivios rytinės matės į balkoną ir savajame Urbi et orbi paskelbti vyšnių žiedais nuklota gatve skubantiems miestelėnams: „Dolce vita!“
Nuodėmė yra aprašinėti miestus paminint, jog štai šis yra prie Dunojaus, o prie Dunojaus yra nuostabaus grožio neogotikinio stiliaus Parlamento rūmai, kurie įgudusiai akiai būtinai kažkuo primins Anglijos parlamento rūmus. Ir kas iš to? Norėtumėte pamatyti tuos rūmus. Jūs galbūt apimtų nenumaldomas smalsumas. Galbūt kitą dieną jūs užsisakytumėte lėktuvo bilietą, pasičiuptumėte savo fotoaparatą, užsisakytumėte motelį ir atvyktumėte į Budapeštą. Man dedas, šis dulkinas ir nuolat rūkantis valkata tik spjautų jums į veidą. Savo ne itin dailiai išasfaltuotais keliais, pajuodusiais ir patamsėjusiais namų kampais ir skersgatviais, savo senais autobusais, savo valkatomis savo abejingumu Jums.
Jūs jam esate niekas. Tuščia vieta. Jis sėdi ant laiptų apžergęs Dunojų ir rūko pypkę. Užkalbintas ramiai ir be emocijų atsako kažką Ugrų kalba. Dailūs Habsburgų siūti batai kiek apiplyšę, čia socrealizmo kelnės, tokia žinote tirolietiška kepurė su plunksna, kiek netvarkingi ir susiglamžę baltiniais. Jūs traukiate savo fotoaparatą, bandote fotografuoti įamžinti, išlaikyti, turėti jį fotoalbume, bet nuotrauka nepavyksta. Budapeštas patenkintas glosto ūsą, o pro šypseną kalasi auksiniais čigono dantys. Lyg paskutinė kulka Tavo turistiniam būdui.
Komentarai