Sietlo įrašai SubPop išgarsėjo į sceną atvedę grunge‘o Didžiuosius, o pastaruoju metu leido tokius indie šaunumus kaip Dum Dum Girls. Šį kartą jie apsižvalgė dar toliau ir iš už vandenų atrado londoniečius Male Bonding, kurie žada būti triukšmingiausias vasaros hitas. Ir tikrai ne vien dėl savo iššaukiančio pavadinimo.
Male Bonding garsai sukasi aplink ankstyvųjų devyniasdešimtųjų amerikietiškus žanrus, stipriai praskiestus britišku noise-rock‘u. Tai ir Nirvana, ir Jesus And Mary Chain, ir Dinosaur Jr. Pankrokas čia labai gyvas savo dvasia, bet sau nebūdingai nei kiek nepajuntamas kokybėje – trijulė iš savo instrumentų išspaudžia komunalinio buto draugystę, o vokalas niurzga profesonaliu abejingumu.
„Nothing Hurts“ lekia nesustodamas – 13 albumo kūrinių sutelpa į skurdžias 29 minutes. Ir viskas triukšminga, energinga, klampu. Motyvai lipa vienas ant kito, persipina nesutelpdami siauroje erdvėje ir visai nedaug betrūksta iki purvyne išvoliotos pankiško festivalio dešros. Vis dėlto grupė sugeba išlaviruoti tarp chaoso ir melodingumo, todėl oi! žodelio prisiminti neprireikia.
Daugelis jų melodijų vertos išsiveržti iš rūsio sienų. „Weird Feelings“ skamba kaip paturbinti ankstyvieji bitlai, „Crooked Scene“ ir „Paradise Vendors vertos vietos Incesticide, „Pirate Key“ – Pixies repertuaro. Nors šiuos garsus labai lengva apšaukti neoriginaliais, melancholiškas jų nuoširdumas, vokalo manieringumas bei lengva kūrinių struktūra kolektyvą išskiria iš panašiųjų tarpo. Kad ir ilgiausiai užtrukusi „Franklin“, įkyriai kartojanti „Oh this won‘t last forever“ – šalia kūrybinio paprastumo čia pilna ir kosminės ramybės. It kokie Sonic Youth, londoniečiai surenka daugybę keisčiausių ekspermentinių skiautelių ir suklijuoja jas į vientisą koliažą: „T.U.F.F“ aptrankytas karvės varpeliu, „Pumpkin“ pritrupinta vaikiškų pasižaidimų. Galiausiai po nuosekliai padrikos kelionės prienamas vienintelis akustinis epizodas „Worse To Come“, įrašytas su žanro bičiuliais Vivian Girls. Šis įrodo, jog Male Bonding gali ne tik kankinti, bet ir puikiai skambėti.
Pabaigoje pažadėjus, jog blogiausia dar tik ateityje, kyla nuoširdus troškimas, jog taip tikrai ir nutiktų. „Nothing Hurts“ pasibaigia taip ir neprasidėjęs, netikėtai, it koncertas vien su apšildančia grupe. O kai iš naujo prasideda, pasidaro aišku, jog kiekviena šio trumpučio įrašo sekundė verta dėmesio. Debiutas, atgaivinantis geriausias suplyšusio grunge tradicijas.
ORE vertina 9 iš 10
http://www.youtube.com/watch?v=ucxqys0IjDQ
Years Not Long
Komentarai