Kai prieš ketverius metus vedamas visiškai neaiškių tikslų atsidūriau dabar jau nebeegzistuojančiame Kauno klube „Los Patrankos“ ir pirmą kartą išgirdau gyvai grojančius Strange Attractor, negalėjau patikėti, jog tokia muzika apskritai egzistuoja.
Tas triphop ir psichodelinės elektronikos mišinys, perspaustas per gyvus instrumentus neturėjo jokių užčiuopiamų ištakų, tuo pačiu metu buvo tamsus ir jaudinantis. Tada jie išvažiavo, o aš likau stovėti su ypatingu pirkiniu – viniliniu jų albumu, kuris yra vienas mano mėgstamiausių iki šiol.
Ir štai jie grįžta. Šį kartą net dviems pasirodymams – Klaipėdoje, „Švyturio menų doke“ (liepos 5 d.) ir Vilniuje, klube „Bermudai“ (liepos 7 d.). Tad nepraleidžiu itin asmeniškų motyvų skatinamos progos ir pakalbinu vieną iš Strange Attractor narių Richard van Kruysdijk.
Kaip susikirto tavo keliai su Niels van Hoorn? Ar tu jį pažinojai jau anksčiau?
Ne, asmeniškai nepažinojau, bet iki tol teko girdėti jo muzikos su The Legendary Pink Dots. Sutikau Nielsą, kai jis „užsukinėjo“ projektą su bendru mūsų draugu – drum‘n‘bass grupės Voltage būgnininku Bradley. Jis prisiminė vieną mano Sonar Lodge koncertą ir pasidomėjo ar nenorėčiau kartu padirbėti. Tas reikalas su Bradley nesigavo, bet tarp manęs ir Nielso įsižiebė kibirkštis. Daviau pasiklausyti mano remiksą vienam jo 1970-aisiais įrašytam kūriniui. Nielsui labai patiko ir jis pasiūlė dirbti kartu. Taip viskas ir prasidėjo.
Ar tada iškarto ir atsirado Strange Attractor kaip grupė?
Tai atsitiko vėliau. Iš pradžių tai buvo tik studijinis projektas, padarėme kelis mums patinkančius kūrinius, iš jų kai kurie mums atrode tinkami leidybai, po to viskas išsirutuliojo iki idėjos kūrinius pergroti gyvai. Pastaruoju metu su mumis ne tik ant scenos būna ir Marie-Claudine, kuri vis labiau įsitraukia į naujų dainų kūrybą, tad tik dabar tai panašu į tikrą grupę.
Kaip priėjote prie to, ką girdime dabar? Ar daug eksperimentavote?
Viskas ėjosi pakankamai greitai. Smagiausia buvo tai, jog vienas kitam sakydavom daug komplimentų ir tarp mūsų atsirado muzikinė jungtis. Kai paruošdavau keletą ritmų ar garso pavyzdžių bei nunešdavau juos Nielsui, jis iškarto turėdavo gausybę idėjų, tad procesas būdavo tikrai greitas. Tik tiek, jog užtrukdavau prie aranžuočių, nes prie to dirbu pakankamai ilgai. Iš tiesų darau viską labai smulkmeniškai, tačiau idėjos ir įrašai sukasi palyginus greitai.
Visada ieškojome ir vis dar ieškome naujų skambesių. Antrasis diskas gerokai skiriasi nuo pirmojo, nes po to kai dažniau pradėjome groti gyvai, viskas labiau suskambėjo kaip grupė: atsirado gyvų instrumentų, daugiau “geležies”, senoviškų sintezatorių ir kitų priemonių, kurias naudojame vietoje programinės įrangos. Planuojame dar daugiau padirbėti prie skambesio po šio vasaros turo. Jau turime keletą naujų dainų, kurias atliksime artimiausių koncertų metu bei išbandysime su publika. Garsas evoliucionavo gerokai į priekį ir viskas dabar skamba gerokai organiškiau.
Kokie kiekvieno jūsų vaidmenys kūrybiniame procese?
Iš esmės kuriame kartu. Aš užsiimu programavimu, o Nielsas įrašo keletą eskizų savo studijoje, tada viską kartu sudedame studijoje. Anksčiau aš darydavau aranžuotes, tačiau ypatingai pastaruoju metu dirbame kartu per repeticijas. Taip pat skiriame laiko naujų kūrinių išbandymui ir tai atrodo kaip gyvesnis dalykas: atsinešu keletą semplų, kuriuos sugroju ir turiu žodžius, kuriuos Marie-Claudine perdainuoja savo balsu, o Nielsas įsijungia su idėjomis kaip į kūrinį gali įsilieti su vienokiu ar kitokiu instrumentu. Viskas gaunasi gerokai greičiau, kai grojame kartu.
Ar ši grupė tam tikra prasme yra atitinkamas tęsinys tavo projekto Sonar Lodge, kuris lyg ir sustojo po pirmojo Strange Attractor albumo?
Iš tiesų, tai tik laiko klausimas, kadangi labai daug jo teko skirti Strange Attractor. Ne už ilgo turėtų pasirodyti naujas Sonar Lodge albumas – perleistas pirmasis diskas su keliomis naujomis kompozicijomis bei atnaujintais remiksais. Manau, tiksliau, esu įsitikinęs, jog visiškai naujos kūrybos albumas pasirodys kitais metais. Tiesiog nepakanka valandų dienoje. Sonar Lodge yra orientuotas labiau į šokių muziką ir norėčiau šį projektą tęsti.
Ar tai, ką groja Strange Attractor yra įprasta ir populiaru Olandijoje? Turint galvoje, jog šios šalies scena labiau žinoma dėl šokių muzikos.
Tiesą sakant ne. Keista, bet tokia muzika kaip triphop nelabai mėgiama Olandijoje. Tai iš tiesų keista. Tokios didelės grupės kaip Massive Attack ar Portishead čia niekada nesusilaukė tokio populiarumo kaip Vokietijoje, Anglijoje ar kur kitur. Muzika, kurioje yra romantikos ar melancholijos, visiškai nepopuliari Olandijoje. Taip pat kaip ir new wave čia niekada netapo banga. Dėl to tokios grupės kaip Depeche Mode labai retai groja Olandijoje. Labiausiai čia dominuoja techno.
Ir tranzas.
Ir tranzas. Bet tai ne man. Yra labai daug įdomesnių grupių, šokinės muzikos didžėjų iš dubstep, broken beat scenos.
Šiaip mums labiau patinka koncertuoti užsienyje nei Olandijoje. Ir tai ne vien dėl mūsų muzikos nepopuliarumo, o dėl pačios publikos. Strange Attractor kūryba kartais gali būti ne tik stipri ir galinga, bet ir intymi bei tyli. Olandai turi polinkį labai garsiai kalbėti koncertų metu – jie dėl to labai žinomi. Esu ne kartą girdėjęs, jog kolektyvai iš Lenkijos vengia koncertuoti Olandijoje, nes tiesiog negali pakęsti vietinės publikos. Taip iš tiesų yra. Prieš keletą mėnesių buvau Tindersticks pasirodyme, kur jie nustojo groti vos po 3 kūrinių, nes nebegalėjo net savęs girdėti ant scenos, kadangi žmonės labai garsiai kalbėjo tiesiog gerdami alų. Olandams tai labiau kaip bendravimas: „Ei, ką veikei praėjusią savaitę?“. Todėl paprastai tokius koncertuos lankau Briuselyje, o ne Amsterdame, nes belgai gerokai mandagesni šiuo atveju. Tai iš tiesų keista.
Todėl, kai pirmo turo metu grojome užsienyje, labai nustebome pasibaigus dainai: iš pradžių įsivyravo ta simbolinė tyla ir po to žmonės pradėjo ploti. Pradžioje galvojome, jog visi tyli, nes nepatiko, tačiau iš esmės jie laukė, kol visiškai baigsis daina. Ir tai malonu iš muzikanto pusės, nes supranti, jog jie iš tiesų kreipia dėmesį ir susikoncentruoja į tai, ką darai. Štai toks tas keistas skirtumas.
Tačiau tai nereiškia, jog olandams nepatinka mūsų muzika – tiesiog toks jų elgesys. Nors tai ir ne visada malonu. Tačiau didžiausi šalies laikraščiai ir žurnalai apie mus rašo geras apžvalgas. Mes jiems patinkame, tačiau kažkodėl čia labai sudėtinga scena ir ji kupina šokių muzikos. Na, o kadangi mes esame nekomercininkai, daug nesireklamuojame Olandijoje. Tiesiog čia nesame tokie populiarūs.
O kaip į jūsų muziką reaguoja svetur?
Labai entuziastingai. Visada tenka išeiti ant scenos dviems pakartojomams, kadangi žmonėms labai patinka. Nes esame ganėtinai keista grupė, mūsų instrumentai neįprasti, mūsų būdas kitoks ir be to turime du nuostabius atlikėjus: Nielsą, kuris yra tikrai įdomus ir Marie-Claudine, kuri veikia visiškai kitokiu būdu, bet taip pat puikiai sugeba patraukti į save auditoriją. Labai dažnai grodamas matau besišypsančius žmones, jie iš tiesų mėgaujasi muzika. Tai yra gerai. Juokingiausia, jog užsienyje esame populiaresni nei Olandijoje. Daugelis žino mūsų albumus. Būtent paskutinio turo metu mes pardavėme mažai diskų, nes daugelis ateidavo ir sakydavo, jog jau turi tą ar aną leidinį. Tai taip pat gerai. Tačiau tai nutinka daugeliui olandiškų grupių. Visada būna taip, jog jie tampa žinomi svetur ir tada olandai, suvokę, jog vieni ar kiti yra žinomi pvz. Vokietijoje, nusprendžia atidžiau paklausyti tos grupės muzikos. Tai keistas dalykas.
Pakalbėkime apie antrajį Strange Attractor albumą Mettle. Pirmas, toks labiau materialus klausimas: kodėl nėra vinilinės plokštelės, skirtingai nei Everything Is Closer?
Tiesą sakant ji pasirodys kaip dvigubas albumas su papildomu kūriniu. Tiesiog jie dar neatspausti. Reikia palaukti, kol mūsų leidykla Lenkijoje, Big Blue Records turės pakankamai užsakymų, kad galėtų juos spausti.
Antrasis albumas man pasirodė gerokai mažiau klajojantis ir „tiesesnis“, nei pirmasis. Kodėl pasukote kitu keliu?
Norėjome padaryti gerokai nuoseklesnį albumą, nes pirmasis apėmė per daug krypčių. Tai visai gerai, tačiau jame per daug visko. Antrajam albumui, kaip ir minėjau, mums padarė įtaką tai, jog nemažai grojome gyvai. Daug kūrinių pastarajame diske atlikome gyvai ir tada įrašėme. Pirmasis albumas buvo tiesiog kvailiojimas studijoje. Po to pasiekėme visiškai kitokį lygį. Tad antrasis yra rezultatas to, kaip mes paaugome vienas link kito kaip grupė. Galbūt jis tam tikru būdu bendresnis, nes tai daugiau nei dainos. Tačiau jis aiškesnis ir turi gerokai šiltesnį skambesį. Tai taip pat dėl, to, jog čia yra daugiau gyvo skambesio, daugiau groju būgnais, daugiau naudojama akustinių instrumentų.
Tame pačiame Mettle girdime daug kūrinių su kviestiniais vokalistais. Kaip jums svarbus yra vokalas? Kaip atrinkote kas kokį kūrinį įdainuos?
Vokalai mums yra labai svarbūs, jie gali pakelti dainą ir nukreipti ją kita linkme. Kurdami antrąjį albumą iš pradžių dirbome prie instrumentinės pusės ir kai klausydavomės rezultato ir įsivaizduodavome koks nors vokalas vienur ar kitur tiktų. Tad pavyzdžiui kai kūrėme „The Best Things Are Left Unspoken“, aš girdėjau Graham Lewis balsą. Arba klausant to ambient kūrinio “Quietude”, sakiau, jog čia trūksta kalbančiojo balso. Vienas iš nuostabiausių tokio tipo balsų turi Winston Tong. Tad mes tiesiog kalbindavome visus tuos žmones prisidėti ir buvo nuostabu, jog jie paprasčiausiai sutikdavo ir būdavo linkę bendradarbiauti su mumis. Nes tu žinai, jog jie tikri herojai: iš grupių, kurių labai dažnai klausydavomės prieš 20 metų ir kurie padarė nemažai įtakos mūsų muzikiniam tobulėjimui. Ir štai mes juos visus „turime“ savo albume, o tai yra tiesiog šaunu.
Vienas kviestinis vokalistas man pasirodė kiek neįprastas. Tai – žinomos industrial grupės Bauhaus narys David J, įdainavęs „Sleaze“. Šiaip jis groja bosine gitara ir anksčiau dainuodavo tik back vokalu, išskyrus vieną kūrinį, kurį atlieka pirmu balsu. Ar šis pasirinkimas turi ką nors bendro su tavo industrial muzikos šaknimis nuo grupės Phalus Dei laikų, kurioje groji?
Manau taip. Nors tiesą sakant klausydavau daugiau gotikinės pakraipos grupių, tokių kaip Bauhaus arba Virgin Prunes. Tiksliau tamsi, artcore muzika. O šiaip David J su mumis pats atradęs mus ir susisiekė per MySpace, nes jam patinka tokio stiliaus muzika ir groja ją kaip didžėjus San Franciske. Mes pasinaudojome proga ir pasiūlėme jam įdainuoti vieną kūrinį. Kitame mūsų albume jis taip pat prisidės įgrodamas vieną kompoziciją bosine gitara, nes jis tai daro puikiai. Nuostabu kaip žmonės, kurie atrodo yra toli, nes įžymus ir todėl nepasiekiami, yra labai malonūs ir linkę bendradarbiauti.
Ar Phalus Dei buvo tavo kaip muzikanto pradžia?
Pradėjau Olandijoje kaip būgnininkas vienoje new wave grupėje, kuri po kiek laiko pasuko link prog roko. Kažkas tarp Virgin Prunes ir Van der Graaf Generator. Tai buvo išties keista grupė. Po to vienas ėmiau kurti stipriai industrial stiliaus įtakotą muziką. 1992 m. man pasiūlė prisijungti prie Phalus Dei. Tai buvo mano pirmoji didelė grupė ir CD kontraktas. Mes vis dar kuriame muziką, šiais metais išleidome dar vieną albumą, kitais planuojame ir turą po labai ilgo laiko. Gegužės mėnesį koncertavome dideliame festivalyje „Wave Gothic“, Leipcige ir tai buvo pirmasis pasirodymas po 15 metų pertraukos, buvo išties smagu. Atėjo daug žmonių, vėl susilaukėme nemažai dėmesio. Buvo šaunu vėl tai daryti.
Ar dirbi dar prie kokių nors projektų?
Taip pat kuriu muziką modernaus šokio kūriniui. Kartu su choreografu padariau išskirtinį garso takelį, premjera įvyko praėjusią savaitę. Tai kita pusė, kuria užsiimu. Iš tiesų smagu dirbti su visiškai kitokia disciplina kaip šokis. Įdomu stebėti kaip viskas derinasi tarpusavyje, tai iš tiesų įkvepia.
Ar teko kada kurti ar prodiusuoti ką nors labiau vardan komercinių tikslų?
Kartais žmonės prašo manęs suprodiusuoti kažką, tačiau užsiimu šiais prašymais tik tada, jei jie iš mano daržo ir kūrybai galiu atsiduoti. Didžiąją laiko dalį skiriu savo muzikai, todėl negaliu daug laiko skirti kitų kūrybai. Tiesą sakant, neužsiimu jokiais komerciniais projektais. Noriu daryti tai, kas mano širdyje, kitaip darbas – tiesiog laiko švaistymas. Ir šiaip su šiais 3 projektais visiškai nėra laiko viskam, kuo noriu užsiimti.
Na ir paskutinis, pats rimčiausias klausimas. Kokią pačią keisčiausią grupę tau yra tekę matyti ir girdėti?
Hmm. Galbūt The Gerogerigegege. Tai japonų noise kolektyvas, kurio kiekvienas kūrinys tęsiasi šiek tiek ilgiau nei 20 sekundžių, o albume būna apie 100 kūrinių. Jie taipogi groja žinomų grupių koverius – taip pat japonų kalba, greitai, per 20 sekundžių.
Komentarai