Internetas yra naujos kartos bruožas, įrankis, mąstymo būdas ir tėvynė. Tai taip pat yra žalingas įprotis. Pagooglinęs greitai pasitvirtinau interneto narkomano bruožus: nervinuosi, kai nesu online, internete praleidžiu daugiau laiko, nei planavau, nepadarau svarbių darbų, nes naršau delfi.lt, ORE.lt ir gayline.lt.
Todėl ne tik prieš du mėnesius ištryniau draugus ir nuotraukas iš savo Facebook sąskaitos (kuria visgi naudojuosi kelioms grupėms ir puslapiams koordinuoti), bet ir nusprendžiau, aplinkybėms susiklosčius, savaitę nesinaudoti internetu. Tokia savaitė įvyko kelionės į Berlyną metu, kur „Proxi club“ vakarėlyje rinkau paramą savo būsimam trumpametražiui „Porno Melodrama“. Šis dienoraštis fiksuoja psichologinius eksperimento įspūdžius ir aptaria interneto naudojimo problemas/privalumus.
1 diena
Atskrendu į Berlyną pamiršęs, kokio vardo ieškoti ant namo durų draugės, pas kurią susitariau nakvoti. Pamirštu ir jos pačios naują telefono numerį. Taigi jau pirma kelionės minutė vilioja užsukti į interneto kavinę ir surasti reikiamas koordinates (tuo pačiu panaršant). Tokiai likimo prievartai nepasiduodu ir paskambinu savo draugės draugei. Tada susivokiu, jog galiu užsukti į namą ir surasti draugės vardą ant jos nuomininko pašto dežutės. Taip ir padarau.
Bemiegės kelionės nuovargis, seniai matyta draugė ir kiti nuotykiai neleidžia per daug pasigesti interneto.
2 diena
Rytas. Internetą pakeičia seniai turėta perskaityti Artūro Tereškino knyga „Imperfect Communities: Identity, Discourse and Nation in the Seventeenth Century Grand Duchy of Lithuania“. Akys truputį šokinėja tekstu, norisi paspausti „play“. Ant popieriaus lapo nervingai susižymiu „to do“ listą.
Naktį atsiriboju nuo bet kokio ryšio pamiršdamas mobilų telefoną namie. Todėl ryte tenka paieškoti kokiais takais numynė minėtoji draugė. Mat į jos namus prisibelsti nepavyksta.
Prieš tai, „Proxi club“ vakarėlyje susitinku amerikietį, kurio email ir Facebooko kontaktus imu su skausmu širdyje.
3 diena
Atsibundu pas draugės draugus. Jie prieš nosį kiša youtube.com, sakydami, jog DIE ANTWOORD yra hetero Lady Gaga.
Vėliau priverčiu draugę parašyti email amerikiečiui. Nesulaukęs atsakymo prašau draugės pasitikrinti savo spam dežutę. Įtampa auga, kai ji nesutinka to padaryti.
4 diena
Pamirštu amerikietį, bet priverčiu draugę parašyti už mane email darbo reikalais. Surenku jį worde, pasakau slaptažodį, bet laišką išsiunčia ji. Draugė taip pat pakviečia kelis mano draugus į improvizuotą gimtadienio vakarėlį. Kyla diskusijų apie interneto nenaudojimo apibrėžimą.
Su gimtadieniu SMS žinute pasveikina 1 iš buvusių 400 facebook’o draugų (po eksperimento pabaigos šiai progai skirtų email radau taip pat ne ką daugiau).
Mąstau, ar nepasidovanoti sau gimtadienio proga minutės interneto.
5 diena
Vakare pasiliekame namie su „Psycho“. Draugė imdb.com patikrina užkritusias aktorių Vera Miles ir Anthony Perkins pavardes ir karjeras.
http://www.youtube.com/watch?v=MdxNmvXusM0
6 diena
Draugė google maps rodo, kur sutikti kitą draugę. Susitikę su kita drauge skambiname dar kitai draugei, kad ši panaršytų, į kokią parodą nueiti Berlyne.
7 diena
Internetas!
Išvados
Pagrindinė neigiama interneto savybė visiems žinoma – sugaišti per daug laiko tam, kam neplanavai sugaišti. Atsisakęs Facebook ir besilaikant savaitės dietos be interneto pastebėjau ir kitų savybių.
Visų pirma, tai užsihaipinimas – arba, jei norit, pasidrąsinimas. Gyvenant Facebooke lengva išsigryninti savo tikslus ir idėjas, nes jas visada stebi ir komentuoja kiti. Kartais nejučia pagalvodavau: „čia bus geras status update“. Tokia savybė nebūtinai bloga – ji padeda įsikvėpti save darbui ar gyvenimui, prisižadėti padaryti ką nors šimtams savo „draugų“. Kartais smagu savo gyvenimą paversti spektakliu, parašius „Edith Piaf was a whore. I feel we have smth in common.“ arba „Ištranzuoju prie jūros. Perduosiu linkėjimų.“. Tik ar tikrai geriausia vieta vaidinti tokį spektaklį – kompanijoje su keliais šimtais nepažįstamų? Man toks žiūrovų skaičius atrodo arba per mažas, arba per didelis.
http://www.youtube.com/watch?v=PN2HAroA12w
Kita Facebooko problema – konformizmas. Įsileidęs į draugus tiek savo tikrus draugus, tiek artimuosius ir mokytojus, rašydamas status update ar komentarus privalėjau sukurti kompromisinę savęs versiją, kuri vienų neįžeistų, o kitiems nepasirodytų per švelni. Bet kokioje kompanijoje surandu skirtingą toną, bet kai Facebooke pradėjau praleisti daug laiko, išsigandau, jog su tokia kompromisine savęs versija susitapatinsiu visam laikui.
Facebook atspindi interneto problemų esmę, bet nėra vienintelė problema. Lygiai taip pat sėkmingai galima gaišti laiką googlinant apie save ir savo pažįstamus, skaitant nesvarbias naujienas DELFI.lt. Internetas, turbūt kaip ir nikotinas (pats nerūkau), visada žada tuoj tuoj ateisiantį pasitenkinimą: dar vienas puslapis ir išsirinksi naują mėgstamiausią dainą, dar kelios minutės, ir surasi ilgai lauktą partnerį ar bendraminčių bendruomenę. Taip, deja, atsitinka retai ir neproporcingai sugaištam laikui.
Turbūt pati blogiausia interneto savybė – mąstymo fragmentavimas. Laukdamas, kol nusisiųs didelis gmail laiškas, nejučia imu naršyti apie tai, kas man neįdomu, o tada jau per vėlu atsispirti. Įprotis šokinėti nuo vieno informacijos lauko prie kito vėliau neleidžia susikaupti prie vienos knygos ar bet kokio kito vientiso nuoseklaus darbo.
Nepaisant visų interneto blogybių, mano eksperimentas įrodė, jog mieste be interneto išsiversti neįmanoma. Kažin, ar pavyks atsikratyti priklausomybės nuo šio tinklo ir praleisti jame tik tiek laiko, kiek noriu. Jei vis dėlto jūs pasiryžtumėt apriboti savo laiką internete, patariu pasikeisti savo Facebook ar Gmail slaptažodį į sudėtingą skaičių kombinaciją, užsirašyti jį ant lapelio ir pasidėti kur nors nepatogioje vietoje. Taip kiekvieną sykį prieš naršydami gerai pagalvosite. Jei vis dėlto ir toliau gaišite laiką internete, nebloga vieta tam – ORE.lt.
Komentarai