Perspėju, jog idėja sukurti pirmą lietuvišką siaubo kelio filmą priklauso man. Užbėgusius už akių paduosiu į teismą (esu sau išsisiuntęs registruotus laiškus, kurie įrodo idėjos autorystę). O dabar siūlau pasinerti į šio komercinio žanro paslaptis.
Siaubo kelio žanro šaknys
Siaubo kelio žanro (horror road movie) šaknys slypi kelio filme (road movie). Keliu kinas žavėjosi nuo pat gimimo: anekdotu tapo istorija, kaip iš pirmų seansų žmones iš baimės vijo į juos riedantis traukinys („Atvykimas į Ciotat stotį“, rež. broliai Liumierai, 1895). Kelio istorijų pagausėjo po antro pasaulinio karo, sprogus automobilių ir jaunimo kultūros bumui. Atskirą kelio filmo žanrą suformavo tik 60’ieji: filmai „Easy Rider“ (1969; kurio režisierius ir aktorius Dennis Hopper paliko mus, per anksti, vos prieš kelias savaites) ir „Boni ir Klaidas“ (1967).
Easy Rider
http://www.youtube.com/watch?v=YNrSGutBOlE
Boni ir Klaidas
Siaubo kelio filmui metas susivokti atėjo 70-aisiais. „Teksaso skerdynės“ laikomos sąmoninga šio subžanro pradžia.
Teksaso skerdynės
Šis filmas pradėjo pirmąją, 70-80’ųjų siaubo kelio filmų bangą, kuri pasižymi trash, kultinių filmų estetika, pigesne produkcija ir pigesniais pasakojimais. Svarbiausi pavyzdžiai: Tobe Hopper „Teksaso skerdynės“ ir Wes Craven „Ir kalnai turi akis“, bei daugybė šių filmų tęsinių ar perdirbinių. Tie patys filmai buvo dar kartą perdirbti antrosios, 2000’ųjų bangos, prie kurios prisidėjo „Jeepers Creepers“ (2001), „Lemtingas posūkis“ ir „Tūkstančio negyvėlių namas“ (2003). Visi šie filmai savo ruožtu vėl sulaukė tęsinių.
Ir kalnai turi akis
Lemtingas posūkis
Nuo folkloro iki postmodernizmo
Jeigu kelio filmas savo šaknų ieško Antikos literatūroje („Odisėja“, „Satyrikonas“) ir viduramžių riterių romanuose, siaubo kelio filmas primena viduramžių folklorą ir pasakas. Finn Ballard 2008-ųjų straipsnyje „Jokių ribų peržengimo: siaubo kelio filmas po 2000“ (No Trespassing: The Post-Millennial Road-Horror Movie) pabrėžia Warnmärchen, įspėjančių pasakų tipo įtaką. Jos pasakodavo apie vaikus, kuriuos pasiklydusius miške suėsdavo žmogėdra arba laukinis gyvulys. Siaubo kelio filmų personažai – ne vaikai, bet visuomet jauni, o išsiskirianti pagrindinė veikėja idealiai atitinka Raudonkepuraitės ar Gretutės drąsą.
Folkloru taip pat paremtas siaubo kelio filmo naratyvas. Vėl ir vėl pasikartojantys siužetai primena žodinę pasakojimo tradiciją. Ją dar labiau pabrėžia žiūrovo/klausytojo įtraukimas į veiksmą. Tarkim, „Jeepers Creepers“ plakatas perspėja: „Blogis tiesiai už tavęs“ (Evil is right behind you). Dar daugiau, siaubo kelio filmai dažnai prisistato kaip tikros istorijos (nors tikrumo ten geriausiu atveju tik trupiniai). Lygiai kaip pasakose, filmai pradedami savotišku „kartą buvo“, „pats mačiau ir regėjau“.
Jeepers Creepers
Autoreferenciškumas, savęs parodijavimas gali būti suprasti ir kaip postmodernizmo bruožai. Siaubo kelio filmai atitinka mintį, jog serijinės gamybos visuomenėje originalumas ir kokybė nebeįmanomi. Postmodernizmą primena ir nihilistinis prievartos vaizdavimas. Vis dėlto Finn Ballard tenka pripažinti, jog savo turiniu siaubo kelio filmas lieka konservatyviu subžanru, kuris pakeičia folkloro vaidmenį tam, kad pamokytų: „išklysti iš kelio – nevalia“.
Šansas pabūti moterimi
Filmus, kuriuos Finn Ballard siūlo kaip pavyzdžius pirmai siaubo kelio žanro bangai, į akademinę erdvę iš pradžių atvedė ir apgynė Carol J. Clover. Kino teorijos profesorės knyga „Vyrai, moterys ir pjūklai: lytiškumas šiuolaikiniame siaubo filme“, publikuota 1992, sukrėtė siaubo filmų vertinimą. Ypač daug ji pasakė apie jų būdą reprezentuoti skirtingus lytiškumus. Čia remiuosi jos ankstesniu, 1987 parašytu straipsniu „Jos kūnas, jis pats: lytiškumas slasher filmuose“ („Her Body, Himself: Gender in the Slasher Film“).
Carol J. Clover analizuoja platesnę grupę filmų, nei Finn Ballard. Į jos akiratį kliūna slasher. Toks filmas pasakoja apie psichopatą, vieną po kito žudantį jaunuolius, kol jį patį sužeidžia, užmuša ar priverčia pabėgti vienintelė gyva likusi mergina. (Šią merginą autorė pavadino Final Girl.) Tik dalies šių filmų jaunuolius kelionėje suėda žmogėdra. Todėl siaubo kelio filmą galima laikyti slasher subžanru.
Svarbiausias Carol J. Clover klausimas – kodėl pagrindine veikėja slasher filmuose visada tampa moteris? Kaip tai suderinama su žiūrovais vyrais, kurie sudaro pagrindinę tokių filmų auditorijos dalį? Jeigu tikėtume, jog holivudiniame kine žvilgsnis visada vyriškas, o moteris lieka stebėjimo objektu, negi vyras susitapatina su psichopatu?
Išsiaiškinkim. Final Girl jausminga ir moka garsiai klykti, kas tinka siaubo filmui. Tačiau kartu ji gudri, tvirtai stovi ant žemės, nusimano mechanikoje, kituose praktiškuose dalykuose. Ji šiek tiek „vyriška“. Jos vardas taip pat visada androginiškas. Kodėl?
Pasak slasher klasika tapusio „Helovyno“ režisieriaus John Carpenter, žudiką ir auką sieja represuotas seksualumas. Taigi „vyrišką“ charakterį galime interpretuoti kaip Final Girl užgniaužtą moteriškumą, seksualinę energiją. Tokia energija prasiveržia, kai tenka gintis nuo žudiko, dažnai pereinant į ataką.
http://www.youtube.com/watch?v=C3vUuMW_MVU
Helovynas
Carol J. Clover mano, kas žudikas ir auka turi dar šį tą bendro. Tai – androginiškumas. Žudikas dažnai vaizduojamas infantilus, užstrigęs edipinėje vaikystės stadijoje; kartais jis transvestitas ar transseksualas, neretai kamuojamas motinos figūros. Taigi jo seksualumas taip pat nėra konkretus. Dar daugiau, Final Girl nužudo žudiką simboliškai jį iškastruodama – tam pasitarnauja be išimties fališki ginklai (dažniausiai – peilis).
Kita vertus, žudiko ir aukos santykyje nesunku įžvelgti homoerotinį santykį. Kaip Viktorijos laikų „pornografinėje“ plakimo (flagellation) literatūroje, smurtas tarp moters ir vyro gali reikšti seksą tarp vyro ir vyro.
Vyrui žiūrovui patogiau patirti savo fantazmus, projektuojant juos į priešingos lyties veikėją. Būtent dėlto Final Girl kartu nėra per daug „moteriška“ – simbolišką moters fališkumą žiūrovas priimti gali, bet jei pagrindinė veikėja neatstumtų vyriškos meilės tiesiogiai, to jau būtų per daug.
Galų gale Carol J. Clover siūlo ekonomiškesnį paaiškinimą. Jos manymu, siaubo kelio filmas patenkina vyro smalsumą pabūti moterimi. Tai lyg vyriškos auditorijos išbandymas: ką daryčiau, jei būčiau moteris?
Kodėl toks komercinis žanras kaip slasher ar siaubo kelio filmas leidžiasi į žaidimus su lytimis? Atsakymas vėl gali būti konservatoriškas: nes lytiškumo nekonkretumas daugumai žiūrovų kelia tokiems filmams reikalingą baimę. Bet juk viskas priklauso nuo žvilgsnio. Todėl siūlau pažaisti.
Komentarai