Dažnai noriu savo tekstų pirmąjį sakinį paskandinti kokioje nors tamsioje užmaršties upėje su sunkiu akmeniu, parištu po rašaluotu kaklu. Aišku, niekada to nepadariau. O ir kaip galėčiau. Sako, kad nuskandinti pirmąjį sakinį – tas pats kaip nuskandinti visą pasaulį. Geriau užgniaužti negerus jausmus, susišukuoti plaukus, pasiimti puoduką kavos ir atvertus knygą patikliai įsikibti į paslaugiai tiesiamą jos elegantiško pirmojo sakinio ranką. Perlipti slenkstį, eiti tolyn… Šįkart eilinis susivėlęs pirmas sakinys turėjo atsirasti dėl Renė.
Dėl Renė, kuri gyvena Paryžiuje.
Paryžiuje.
Žemėje.
Žemėje, kuri yra žvaigždė.
(Baigiu Jacques‘u Prevert‘u. Nes grožis yra visa persmelkiantis).
Ditirambų spygliai
Viskas, kas siejasi su ežiais yra gražu: ežiai, Princesės tatuiruotė su gėlių ežiu, Princesė, spam‘o laiškai su ežiukų nuotraukomis, ežių graffiti mieste ir t.t. Tad nieko keisto, kad prancūzės filosofės knyga „Ežio elegancija“ vos pasirodžiusi tapo tikru hitu. Daugybė vertimų, daugybė recenzijų. Paprastai tokius tekstus į rankas imu gana atsargiai. Nes tuomet virš galvos kyburiuoja didingų lūkesčių balionas, ir labai baisu, kad jis netikėtai nepokštelėtų… Maniškis nepokštelėjo tik šiek tiek subliuško. Bet ne dėl to, kad knyga bloga. Knyga gera. Tiesiog kai kurie vertintojai su ja elgėsi nesąžiningai. Na, panašiai, kaip kad balerinai kas nors dovanotų traktorių su žėrinčiu plūgų rinkiniu. Taip ir čia.
Trapus ir gražus romanas apaugo pretenzingais beveik filosofinio veikalo „spygliais“. Anei joks veikalas. Anei joks filosofinis. Trapus ir gražus romanas. To ir pakaks pradžiai. Tiesa, galima vesti šiokias tokias sąsajas su „Sofijos pasauliu“ – dėl dialogiško polilogo (o gal geriau sakyt veikėjų dueto), dėl Didžiųjų klausimų, į kuriuos ieškoma atsakymo. Bet kam ir kada gyvenimas nebuvo Klaustukas? Kita vertus reikia būti sąžiningai, kartkartėmis trapaus ir gražaus romano įvaizdis braška ir iš vidaus dėl pernelyg plačiai išplečiamų tų klausymų svarstymo. Tuomet vidiniai herojų monologai ima skambėti, kaip įrašas iš paskaitos.
Renė ir Paloma
Pasakojime pinasi dvi naratyvinės linijos, kurias pirmu asmeniu veda dvi pagrindinės veikėjos. Tokiu būdu išvengiama vienakryptiškumo, kuris gali atsirasti, jei būtų tik vienas pasakotojas. Šiuo atveju kalbantysis taip pat įsilieja į pasakojimą visu savimi, jis yra „aprašomas“ sąlyginai objektyvios akies – kito stebėtojo. Didesnis dėmesys skiriamas Renė. Tai 54 metų kiemsargė, kuri dirba mažame, bet itin prabangiame daugiabutyje Paryžiuje. Renė nėra paprasta kiemsargė, ji ryja filosofijos veikalus, domisi menu, Japonų kultūra, samprotauja apie Grožį, Meną… Paradoksalu, bet ji džiaugiasi savo likimu, kuris yra pati geriausia slėptuvė, ir stengiasi kaip įmanoma geriau palaikyti kiemsargišką fasadą.
Paloma yra 12-ametė turtuolė, gyvenanti tame pačiame daugiabutyje kartu su savo šeima. Mergaitė pasižymi neįprastu jos amžiui intelektu. Ji manosi kiaurai perkandanti žmonių gyvenimo absurdiškumą, „būtų kur kas geriau, jei mes kartu dalintumėmės nesaugumu, jei visi kartu pažvelgtume į savo pačių vidų ir pasakytume sau, jog šparaginės pupelės ir vitaminas C, net jei jie suteikia medžiagų gyvuliui, negelbsti gyvybės ir neduoda peno dvasiai“ (86 p. ).
Manydama, kad gyvenimas yra beprasmis veidmainiškas žaidimas, kur populiariausia apgaulės rūšis – saviapgaulė, ji planuoja savo 13-ojo gimtadienio proga nusižudyti ir padegti namą. Bet prieš tai Paloma nori užpildyti du žurnalus: „Giliųjų minčių“ ir „Pasaulio judesių“ – stebėti ir justi maksimaliai… Abiejų herojų gyvenimai persipina ir ima keistis kai į daugiabutį atsikrausto turtingas estetas japonas Kakuro Ozu (bet tai jau siužeto išplepėjimas).
Pastebima, kad nors pasakotojai du – jų kalbėjimo maniera nesiskiria. Paloma ir Renė yra tarsi viena asmenybė pusiau padalyta laiko ir socialinės struktūros kaprizų. Net temos, kurias gvildena viena, vėliau veidrodiškai atsispindi kitos kalboje.
Jos abi taip pat yra stebėtojos, stebi pro šalį tekantį gyvenimą, ironizuoja jo tuštumos apraiškas, kurios prabangioje terpėje keroja iki neįtikėtinų mastų. Pasakojime netrūksta humoro ir švelnios pašaipos.
Skaitant netrunkama pastebėti, kad knyga turi porą ašių, ant kurių veriamas turinys. Viena praktinė, o kita teorinė. Praktine ašimi galima vadinti gyvenimiško siužeto plėtotę, čia veikėjų sąveikos fiksavimas, augančios įtampos ir transformaciniai momentai. Kita ašis – tarsi papildanti, gaubiančioji, ji priklauso meta plotmei. Joje skleidžiasi apmąstymai, kurie, kaip jau pastebėta, yra vieningi nepaisant to, kuri iš pagrindinių veikėjų juos generuoja. Dėl to unisono jie atsisieja nuo veikiančių subjektų, atrodo nesantys niekaip susiję su konkrečia asmenybe.
Abi plotmės knygoje siejasi gana darniai, nors kai kuriuose epizoduose jaučiama konkurencinė įtampa, veiksmas ima dominuoti prieš „filosofavimą“, arba pastarasis šiek tiek prigesina veiksmą.
Svarbiausia Grožis
Skaitant knygą kyla mintis, kad aukštesnis intelektas nepadaro žmogaus laimingo. Atvirkščiai, giliau jusdamas pasaulį, būdamas jautresnis ir įžvalgesnis, jis yra pasmerktas vienatvei – aplink veši bukumas, vulgarumas, degradacija ir tuštybė. Vienintelė slėptuvė jautriai sielai yra paties kūnas ir galimybė susikurti patikimą kaukę, kuri leis likti nepastebimu veikėju socialiniame maskarade. Bet išvengdamas būtinybės dalyvauti tuščiuose socializacijos ritualuose, besislepiantis subjektas vis tiek negali pasislėpti nuo visur regimo nuosmukio. Jis yra nupuolančiame pasaulyje.
„Ežio elegancijoje“ abi veikėjos jas supančioje lėkštoje aplinkoje randa tai, kas gali išgelbėti. Tai Menas ir Grožis, „Kaip Menas mus veikia? Jis suteikia mūsų emocijoms formą bei paverčia jas matomomis ir, tai darydamas, joms uždeda tą amžinybės antspaudą, kurį turi visi kūriniai, mokantys per ypatingą formą įkūnyti žmogiškų aistrų visuotinumą“ (242 p.). Menas yra toks svarbus, kad Renė net išsitaria jį esant gyvenimu, “tik kitu ritmu” (182 p.). Gyvenimas meno ritmu gali būti atsvara realybei, kurioje gyvena daugiabučio gyventojai, miestas, šalis ir galiausiai visas pasaulis.
Knygoje tobulo grožio formų paieškos vyksta atidžiai stebint aplinką – kartais grožis atsiveria akimirksniu, priblokšdamas jusles (ką būtų galima vadinti pagava), o kartais jis išsiskleidžia lėtai apmąstant tai, kas stebima (tam tinka skaitymo įvardijimas). Tų formų įkūnijimas įvardijamas raktiniu „kamelijų“ simboliu, kuris prisitraukiamas iš vieno japoniško filmo epizodo. Čia ta „kamelija“ gali būti vasaros lietus, gėlė, judesys ar situacija. Tai, kodėl ir kaip Grožis manifestuojasi, lieka paslaptimi, kurią sunku paaiškinti. Tiesa, meno kūriniuose dar galima mėginti ieškoti kažkokių universalijų, „Tai nuolat atsinaujinanti mįslė: didieji kūriniai yra vizualios formos, per kurias patikime belaikiu tapatumu. Stipriai sujaudina akivaizdumas, jog kai kurios formos – ypatingos išvaizdos, kurią joms suteikia jų kūrėjai, – pereina Meno istoriją ir per nujaučiamą individualų genialumą sudaro šitiek visuotinio genialumo facetų“ (240 p.).
Tačiau labiau jaudina ne didžiųjų meno kūrinių paslaptys, didesnę galią turbūt turi grožis, kuris prasismelkia tame, rodos, jau niekam tikusiame pasaulyje. Paprasčiausiame daikte, ar situaciniame judesyje gali atsiverti amžinybės properša, tai yra, „amžinybės pajautimas pačiame gyvenimo sūkuryje“ (114 p.). Klausiate, kam ta amžinybė? Tikrai kam… Turbūt tai tam tikra paguoda, kad ne viskas praeina, kad grožis išlieka, kad jausta meilė neišsisklaido ir panašiai. Ir galbūt tuomet galima patikėti, kad iš tiesų visa ko šerdį sudaro Grožis. Socialinė gyvenimo struktūra, visa žmogaus gyvenimo organizacija tėra laikinas ir nepatvarus luobas, kurį galima pramušti radus tą tvirtą žinojimo atramą.
“Ežio elegancija”. Muriel Barbery;
iš prancūzų kalbos vertė Eglė Juciūnaitė.
Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. – 398 p.
Komentarai