Vienas svarbiausių pasaulinio masto kino įvykių šįmet nustebino ypač nuobodžia oficialios atrankos programa (neminint keletos žiburėlių). Dauguma filmų neperžengė tradicinių konformizmo ribų, kartojosi religine tematika, neigiamai spinduliavo naiviu humanizmu. Tai savotiškas mea culpa atsakas į praeitų 2009 metų 62-o Kanų festivalio „diabolišką“ reputaciją (Michael Haneke, Park Chan-wook, Lars von Trier, Brillante Mendoza, Quentin Tarantino).
Pirmą festivalio atidarymo dieną, kaip įprasta, niekas nieko nesitiki iš tipiško amerikiečiu blockbusterio, kuriuo šiais metais tapo Ridley Scott‘o filmas „Robin Hood“. Juolab, kad tą pačią dieną šį filmą Prancūzijos žiūrovai jau galėjo pamatyti kino salėse. Festivalis sunkiai įsileido šį filmą į savo programą, bet jo prodiuseriai iš Universal Studijos rado įtikinčių argumentų. Matyt, norėjo žūtbūt pasinaudoti šia puikia tarptautinio marketingo galimybe.
Antrą festivalio dieną sužinome, kad paskutinis Ken Loach filmas „Route Irish“ jau įtrauktas į programą ir nekantriai laukiame šitos dienos. Pasirodęs Matthieu Amalric filmas „Gastrolės“ („Tournée“) susilaukė daugumos žiūrovų ir tarptautinės kritikų simpatijos. Tai filmas apie vienos amerikiečių striptizo šokėjų grupės gastroles Pracūzijoje, vadovaujant buvusiam televizijos produseriui Joachimui, kurį vaidina pats Matthieu Amalric. Po filmo peržiūros didžiojoje Lumières salėje pasigirsta, kad filme jaučiama Fellini itaka, mat visos šokėjos pranoksta net apvalių šokėjų standartus. Sunku pasakyti, kodėl šis filmas buvo apdovanotas geriausio režisieriaus titulu, nes visa teatrinė mizanscena priklauso pačioms aktorėms. Amalricas pasirinko dokumentinį niujorkiečio Cassavetes filmavimo būdą, deja, tas jam iš tolo neprilygsta.
Ta pačią dieną specialių seansų programoje nemažai dėmesio sulaukė italės Sabina Guzzanti filmas „Draquila – l‘Italia che trema“, kuris pasakoja apie Italijoje įvykusį žemės drebėjimą ir prezidento Silvio Berlusconi vykdomą demagogišką propagandą šalyje. Filmas gardžiai pasinaudojo neoficialia reklama, kadangi Sandro Bondi, Italijos kutūros ministras, pažadejo boikotuoti Kanų festivalio atidarymą, jei šis filmas pateks į atranką. Niekas Sandro Bondi festivalyje nepasigedo.
„Kitokio žvilgsnio“ (Un Certain Regard) atrankos atidarymas mus pribloškė Manoel De Oliveira įstabiu filmu „Keistas Anželikos atvejis“ („O Estranho Caso De Angélica“). Tai jauno fotografo istorija, kuris įsimyli mirusiosios merginos šypseną, o ši kaip mirties angelas jį kviečia anapus. Šis filmas – vienas iš didžiausios kūrybinės laisvės pavyzdžių šių metų atrankoje. Dar vienas iš įdomesnių filmų iš „Kitokio žvilgsnio“ atrankos, tai japonų režisieriaus Hideo Nakata „Pokalbių kambarys“ („Chatroom“), kuris atskleidžia paauglių navigacijos Interneto tinkle pavojus.
Trečią festivalio dieną dauguma susinepatogino pamatę mainstream‘ui priklausančiam Oliverio Stone filmą „Wall Street: pinigai niekada nemiega“ („Wall Street: Money Never Sleeps“). Tebunie, tai neoficiali programa. Filmas didaktiškai išaiškina keletą ekonominių terminų, ir patikslina, kad dideliuose piniguose nieko blogo nėra, kai tik žaidžiama pagal taisykles ir tą žaidimą žaidžia pripažintos valstybės – gryna amerikiečių propaganda. Ta pati negailestingo marketo peripetijų tema, daug aštresnė ir veiksmingesnė vėliau buvo parodyta Takeshi Kitano juodo humoro komedijoje „Įžeidimas“ („Outrage“).
Antras dienos filmas korėjiečio Im Sangsoo „Tarnaitė“ („The Housemaid“) pasakojo apie dviejų vyraujančių klasių – valdančiųjų ir pavaldinių – kovą; vargšės tarnaitės meilės istorija turtingųjų išnaudotojų šeimoje. Nuostabi mizanscena, gan akademinis filmavimas, įspūdinga aktorės Yeo-jeong Yoon vaidyba senosios tarnaitės vaidmenyje. Ji taip pat puikiai suvaidino Sang-soo Hong nuotaikingame filme „Hahaha“, kuris pelnė pagrindinį „Kitokio žvilgsnio“ apdovanojimą.
Ketvirta festivalio diena praėjo gan linksmai Mike Leigh ir Woody Alleno kompanijoje. Mike Leigh „Dar vieni metai“ („Another Year“) – socialinė tragikomedija intymiai piešianti savo personažus kamerinėje aplinkoje. Veiksmas vyksta keturiais metų laikais, kiekvienas jų – su savo spalvomis, savo viltimis, iliuzijomis ir dramomis. Nors tai ir puikus režisieriaus darbas, sunku buvo tikėtis, kad jis bus apdovanotas kokiu nors titulu, kadangi Leigh jau buvo gavęs geriausio režisieriaus titulą už „Nuogas“ („Naked“, 1993) ir Palmės šakelę už „Paslaptys ir melas“ („Secrets & Lies“, 1996).
Šią dieną net neįtarėme, kad jau pamatėme geriausią šių metų festivalio dalį, nors mūsų sinefilų apetitas buvo tik įsibėgėjęs. Kiekviena likusi diena degradavo vis labiau ir labiau, nepaisant mūsų nenuilstamo noro pamatyti dar kažką nematyto, ypatingo, griaunančio visas socialines normas, kažką sukrečiančio. Deja…
Bertrand‘o Tavernier princesė („La Princesse de Montpensier“), kaip ir paskutiniai režisieriaus kaip malkos suskladyti darbai, buvo panaši į prastą telefilmą. Sklido kalbos, kad jo filmas pakliuvo į atranką vien dėl to, kad ponas Tavernier yra Lumière Instituto prezidentas, o jo pavaldinys Thierry Frémaux yra vienas iš Kanu festivalio atrankos sprendėjų.
Su žiuri prizu Čado režisieriui Mahamat-Saleh Haroun, prancūzai paskyrė dar viena pašalpą Afrikai, kuri šįmet švenčia nepriklausomybės penkiasdešimtmetį. Tikriausiai prancūzų kaltės jausmas dėl vis dar išnaudojamos ir manipuliuojamos Afrikos nesugeba peržengti simbolinio prizo vertės. Jei filmas nebūtų iš Afrikos, jis tikriausiai net nebūtų patekęs į oficialią atranką. „Šaukiantis žmogus“ („Un homme qui crie“) tyli praktiškai per visą filmą, retkarčiais jį nustelbdamas lėkštomis, kasdieniškomis ir konvencinėmis frazėmis. Tai istorija apie tėvą, kuris atiduoda savo sūnų ir kariuomenę, kadangi neturi iš ko mokėti karinę duoklę; paskui tėvas išvyksta ieškoti savo sūnaus, kuris vėliau miršta jo rankose. Filmo pabaigoje žiūrovus įspėja užrašas, kad jie neliktų rankas sudėję prieš tokį karo siaubą. Tiesa, po filmo norisi rėkt dėl sugaišto laiko.
Paskui prasidėjo ypač religingų filmų banga. Alejandro Gonzalez Inarritu „Biutiful“ nuodugniai išdėsto vieno „geradario“ reketininko, sergančio vėžio paskutinėje stadijoje, kasdienybę. Jo žmona save pripažįstanti prostitutė narkomanė, kuri muša savo vaikus. Tai savotiška šiuolaikinio Kristaus istorija, žengiančio pragaro laiptais. Žinoma, Javier Bardem personažo interpretacija nepriekaištinga, bet aktorius negali pakeisti filmo scenarijaus. Nesuprantama ir net gėdinga įvertinti Bardem tame pačiame aktoriaus lygyje kaip italų aktorių Elio Germano, kuris suvaidino trijų vaikų šeimos našlį ksenofobiškame filme „Mūsų gyvenimas“ („La nostra vita“). Tiesą pasakius, tai pats prasčiausias festivalio filmas ir pirmąkart gyvenime man norėjosi bėgti iš kino teatro salės. Jei turėsite progos pasižiūrėti šį filmą, suprasite, kad festivalio žiūri įvertino aktoriaus decibelus.
Tarp kitko Juliette Binoche, kuri yra daugiausiai pasaulinio lygio apdovanojimų gavusi aktorė su savo tautiete Isabelle Huppert, pelnė geriausės aktorės apdovanojimą už gan nelengvą rolę Abbas Kiarostami filme „Atitinkanti kopija“ („Copie conforme“). Juliette Binoche sugeba suvaidinti tame pačiame lygyje trijose kalbose (prancūzų, anglų ir italų). Ji vaidina vienišą žmoną, kuri sutinka simpatišką rašytoją, bet nesugeba atsikratyti savo vyro stereotipinio vaizdo, kaltinant visa vyrų giminę atitsakančios atsakomybės už savo šeimą. Tai savotiškas Roberto Rosselini‘o „Kelionė į Italiją“ („Voyage en Italie“, 1954) rimeikas (remake) apie irstančią šeimą, kuri tėra vienas iš visuomenės sukurtų šablonų. Aktorė taip pat priminė visiems žiūrovams Irano režisieriaus Jafar Panahi įkalinimą, kuris festivalio dėka vėliau buvo išlaisvintas už didžiulį užstatą. Jafar Panahi buvo pakviestas dalyvauti kaip žiuri narys, ir per visa festivalio trukmę buvo filmuojama tuščia režisieriaus kėdė.
Xavier Beauvois „Dievai ir žmonės“ („Des Hommes et des dieux“) iliustruoja septynių katalikų vienuolių kasdienį gyvenimą iki jų mirties: kaip jie valgo, kaip jie dirba, kaip jie meldžiasi, kaip jie gražiai gieda. Tai nuobodi Alžyro istorijos mažytė atkarpa, kuri nepateikia nei autoriaus požiūrio, nei įvykiu analizės. Beauvois apeliuoja į prastą sentimentalizmą ir nepriima jokios politinės pozicijos – neaišku, kas vienuolius išžudo, nei už ką. Didysis prizas (Grand Prix) tikrai to nevertas, bet tai tarsi įrodymas kaip atsvara Rachid Bouchareb filmui „Už įstatymo ribų“ („Hors la loi“), nes prancūzai visada taria paskutinį žodį. „Už įstatymo ribų“, filmas apie gėdingąją prancūzų istorijos dalį, sukėlė didžiausią festivalio polemiką. Tai trijų brolių likimai, jie kovoja už savo šalies Alžyro išlaisvinimą iš prancūzų pančių.
Prieš filmo peržiūrą, kurią norėjo boikotuoti Alžyro karo veteranai, net nematę filmo protestavo sakydami, kad filmas neatspindi tikrosios Alžyro karo istorijos. Del riaušių ir sprogimo baimės, pagrindinėje Kanų aveniu Croisette rikiavosi autobusiukai iš žandarmerijos ir policijos. Visi žiūrovai buvo dvigubai patikrinti kaip oro uoste prieš įeinant į Lumière salę. Šioks toks nuotykis.
Dar prie religinių filmų priskirčiau Lee Chang-dong „Poezija“ („Poetry“) apie vienos sąžiningos močiutes kaltės jausmą dėl anūko išprievartautos mergaites savižudybės. Tai nuobodus pasakojimas apie tos močiutės įkvėpimo poezijai ieškojimą ir pamokymas, kad negalima jo rasti, kai turi nusikaltimą ant širdies.
Taip pat Michalkovo filmas „Utomlyonnye solntsem 2: predstoyanie“, kuris išsiskiria savo dosnia mizancena ir naudojasi pagrindine siužetine linija, kaip surasti generolą Kotovą, kurį vaidina pats Michalkovas. Generolo Kotovo duktė Nadya, – vaidina Michalkovo duktė, – atranda tikėjimą gan keistomis aplinkybėmis: vokiečiams susprogdinus laivą, tarp skestančiųjų atsiranda ir Nadya, išsigelbėjusi dėka šalia plūduriančios apvalios minos, prie kurios priplaukia ir netyčia atsiradęs kunigėlis, kuris ją ir pakrikštija – žiūrovas jaučiasi lygiai taip pat nenoriai pakrikštytas. Nenuostabu, kad ir pasiekęs didžiausio rusų filmo biudžeto rekordą, filmas nesusilaukė didelio žiūrovų dėmesio savo šalyje. Beje, Michalkovas, festivalio sąlyga, privalėjo iškirpti 30 minučių iš savo filmo, kuriose aiškiai buvo propaguojama stalinistinė politika.
Lieka dar paminėti keletas filmų, kurie verti šiokio tokio dėmesio. Tai dokumentinių filmų ukrainiečių režisieriaus Sergei Loznitsa pirmas ilgametražinis meninis filmas „Mano laimė“ („Schastye moe“) ir vengrų režisieriaus Kornél Mundruczó įdomi ir šiuolaikiška Mary Shelley romano adaptacija „Gležnas sūnus – Frankenšteino projektas“ („Szelid Teremtés – A Frankenstein Terv“). Ir be abejo, Palmės šakelę gavęs Apichatpong Weerasethakul filmas budistine tematika „Dėdė Boonme prisimena savo praėjusius gyvenimus“ („Lung Boonmee raluek chat“) – tikriausiai drąsiausias oficialiosios programos filmas, kuris neįtelpa į jokios estetikos rėmus, tai filmas iš kitos planetos ir visiškai suprantama, kodėl Tim Burton, festivalio žiuri prezidentas, pasinaudojo savo veto Palmės šakelei įteikti. Filmo pavadinimas apibūdina visą filmo siužetą, bet nežinia, ar dėdė buvo beždžione raudomis akimis, ar pasenusia princese, ar gaivališka žuvimi. Peržiūrėjus Tim Burtono filmografiją galima suprasti, kodėl Weerasethakul buvo jam artimiausias. Bet kuriuo atveju, tai darbas vertas tokio įvertinimo ir tarptautinio pripažinimo.
Kanų festivalis baigėsi, o niekas net ir nepastebėjo, kad net ir filmų markete nebuvo nė vieno lietuviško filmo. Kodėl lietuviai stebisi, kad yra žmonių, kurie net nežino, kas yra Lietuva, ar bent kur ji yra. Nors ir visada pristatau savo tautybe ir ja didžiuojuosi, bet mane ne kartą vadino ukrainiete, lenke ar ruse.
Kinas – tai pati pirma valstybės vitrina, kuri turėtų būti matoma tokios apimties festivalyje. Kanai tebūna viltis Lietuvai kitiems metams.
http://www.youtube.com/watch?v=lXBGAJaqfv4
Komentarai