Nors paprastai Berlynas asocijuojasi su šokine muzika, šį savaitgalį Vilniuje, Nidoje ir Klaipėdoje besisvečiuosiantis modernių šansonų kolektyvas Ljiljana Petkovic Orchestra atrodo nė iš tolo neturi nieko bendro su klubine scena, bet sąsajų su elektronine muzika čia netrūksta.
Mūsų pašnekovė Manuela Krause – ne tik grupės siela ir vokalistė, buvusi klubo “WMF” rezidentė ar radijo laidų vedėja. Ji – kaip ir daugelis berlyniečių – užsiima krūva reikalų ir tiesiog gyvena šiuo miestu. Apie visa tai ir dar daug kitų netikėtų dalykų ji dalinasi šiame interviu.
Kiek laiko jau gyveni Berlyne?
Aš čia nuo 1991-ųjų Šiaip esu gimusi nedideliame mieste Hamm, kuris yra Vestfalijos regione, o artimiausias miestas – Dortmundas arba Kelnas.
Kodėl persikėlei į Berlyną?
Kažkada čia lankiausi kai buvau jaunesnė, kai dar stovėjo siena ir man labai patiko šis miestas. O po to, kai 1989 m. siena buvo nugriauta, dažniau pradėjau čia lankytis ir taip pamėgau šį miestą, jog tiesiog vieną kartą ėmiau ir pasilikau.
Tai Berlynas tada buvo pakankamai jaunas.
Taip taip, tai buvo labai nuostabūs laikai.
Kaip tuomet viskas atrodė?
Labai įvairiai. Aplinka pilka, o gražiausia tai, jog rytuose nebuvo jokių reklamų, jokių kvailų neoninių ženklų ir plakatų. Viskas labai paprasta ir elementaru. Ir todėl gražu ir tyra.
Kurioje Berlyno dalyje tada gyvenai?
Pačioje pradžioje atsikrausčiau į Prenzlaubergą, buvusioje rytinėje dalyje, kur teko nemažai gyventi. Persikrausčiau turbūt daugiau nei 30 kartų, teko pagyventi įvairiose miesto dalyse. Pastaruoju metu gyvenu Kreuzberge, jis man labai patinka.
Kaip tada atrodė klubinė scena?
Laukinė.
Bet gi ji vis dar tokia pati, ar ne?
Šiais laikais tai labai kvepia komercija. Tada būdavo taip, jog niekada nežinojai kur viskas baigsis, nes egzistuodavo daug klubų, kurie atsidarydavo tik vienai nakčiai. Todėl pradžioje paprasčiausiai nežinodavai kur eisi, nes tiesiog sutikdavai žmones gatvėje, kurie pasidalindavo nuogirdomis apie vienur ar kitur vykstančius vakarėlius, eidavai su jais ir niekada negalėjai žinoti kur tave visa tai nuneš. Nuolat būdavo galima kažką naujo atrasti ir tai labai įdomu. Vykdavo daug visko, nes policija iš rytų buvo jau pasišalinusi, o vakarai tuo metu čia dar nieko nekontroliavo. Niekas nesirūpino kas čia gali nutikti, buvo daug laisvos vietos, todėl galėjai daryti ką mėgsti. Daug išprotėjusių žmonių naudodavosi šia proga.
Kas tuo metu buvo ant bangos?
Tada vis dar karaliavo techno bei house. Tik techno tuo metu dar nebuvo toks išsišakojęs į kitus žanrus. Iš pradžių tiesiog vykdavo tokie apšildomieji house vakarėliai, o vėliau viskas tęsdavosi greičiau ir rimčiau.
Kaip tapai didžėja?
Tiesą sakant tai įvyko atsitiktinumo dėka. Mano vaikinas organizuodavo vakarėlius „WMF“ klube, buvusiame viešbutyje. Vieną karta neatvyko didžėjus, o mano draugas žinojo, jog turiu gerą skonį, todėl paprašė manęs pagroti. Publikai taip patiko, jog visi vietoje to, jog šokę ant grindų tai darė tiesiog visur ir taip tapau rezidente.
Ką tada grojai, kad žmonės taip šoko?
Pagrindinis dalykas buvo tai, jog grojau tiesiog viską, ką mėgstu, nesekiau vienu stiliumi ir taip darau iki šiol. Mėgstu nustebinti, todėl vienu metu gali nuskambėti keistas rusų folkloro kūrinys, o po to – meksikietiškas electro gabalas.
O šiuo metu bereziduoji dar kur nors?
Ne, labai pavargau nuo didžėjavimo. Todėl stengiuosi susikoncentruoti į savo asmeninę kūrybą.
Bet vis dar turi radijo laidų, ar ne?
Taip, turiu vieną laidą, kuri transliuojama kartą per mėnesį „Reboot“ radijo stotyje. Su draugu esam įkūrę nedidelę DJ komandą, grojame kai kas nors kur nors mus pakviečia, tik tam, kad uždirbti šiek tiek pinigų.
Kaip spėji viską padaryti?
Manau man tiesiog patinka šokinėti prie skirtingų projektų. Taip lengviau išlikti gyvibingai. Veiklos pokyčiai suteikia naujos energijos sugrįžti, tarkim, prie muzikos įrašinėjimo ir pan.
Kaip atsirado Brumtone Records leidykla?
Tiesą sakant šį reikalą pradėjo 2008 m. mano draugas August Engkilde. Netrukus po įkūrimo jis pasiūlė man prisijungti. Idėja patiko, tad sutikau.
Jis ėmėsi šios veiklos norėdamas išleisti savo muziką. Jo kūryboje nemažai džiazo, eksperimentų. Išskirtinė mūsų kryptis – atviros improvizacijos sesijos. Jei jau kalbėti kategorijomis, mūsų muziką galima priskirti kažkam tarp džiazo ir elektronikos.
Čia leidžiama Ljilijana Petkovic Orchestra, taip pat Surface Constructors – Augusto improvizuotos sesijos, Snow – Augusto projektas su nuostabia klarneto ir pianino atlikėja iš Danijos Henriette Groth. Taip pat yra kompiliacijos, kurios sudarinėjamos iš skirtingų atlikėjų kūrinių. Tiesą sakant, kol kas teesame išleidę 4 ar 5 leidinius.
Kada pradėjai dainuoti?
Tai dariau dar vaikystėje. Man labai patiko muzika kai buvau labai maža, turėjau nedidelius elektroninius vargonėlius, kuriais grodavau bei dainuodavau pritardama tam, ką girdėdavau per radiją. Vėliau ėmiau giedoti vietinėje bažnyčioje. Paauglystėje mano balsas pasikeitė: anksčiau galėdavau dainuoti labai aukštai, o vėliau jis tapo labai gilus. Todėl mano dainavimo mokytoja norėjo, jog dainuočiau altu, bet aš pagalvojau, jog tai baisu, todėl apskritai nustojau dainuoti. Po to, kiek vėliau turėjau mintį tapti moterišku Tom Waits, tačiau man labai nepatiko viskis ir cigaretės ir nieko nesigavo.
Tau taip pat teko dainuoti kabarete.
Taip, dar pačioje pradžioje, kai atsikrausčiau į Berlyną, norėjau tapti aktore. Tiesą sakant tai buvo viena iš priežasčių, kodėl aš čia apsigyvenau. Vienas mano mėgstamiausių filmų yra „Kabaretas“ su Liza Minneli, kuriam su keliais draugais – taip pat muzikantais bei šokėjais – sugalvojome sukurti techno versiją.
Ar buvo dar kokių kitų projektų, kur teko dainuoti?
Taip, su savo draugais Pole ir Gudrun Gut esu įrašiusi koverį vienam mano mėgstamiausių kūrinių „Mein Freund Der Baum“, kuris išėjo leidykloje Monika Enterprise. Taip pat būdama paaugle ir studijuodama Kelne dainavau ir grojau gitara merginų punk grupėse, Berlyne dar dirbau su pianistu.
O kas tokia yra Ljilijana?
Tai tikrasis mano vardas, kuris buvo nurodytas mano gimimo dokumentuose. Taip bosniškai vadinama lelija. Gėlė, kurią atneša per laidotuves (juokiasi).
Kaip priėjai prie tokio modernaus folkloro darinio?
Nežinau, man tiesiog labai patinka tautinė muzika. Tačiau, manau, kad grojant tradiciniu būdu, tradiciniais instrumentais viskas tiesiog skambėtų per daug senoviškai. O man patinka judėti į priekį. Tas pats yra ir su džiazu: visa senoji muzika skamba iš tiesų nuostabiai, tačiau tai taip pat puiku, jei kažkas ją sukombinuoja su kuo nors nauju ar išties šviežiu. Tad šiuo atveju man patiko išlaikyti viso to senąją sielą, bet sujungti su kažkuo nauju, su dabarties siela.
Vis dėlto gyvenu ne XIX-o amžiaus pradžioje, o 2010-aisiais metais, todėl mylėdama tą garsą tiesiog noriu judėti į priekį.
Koks esminis skirtumas tarp tų įprastų ir „miesto“ šansonų?
Kadangi gyvenu dideliame mieste ir aplink tiek daug urbanizmo, jis akivaizdžiai daro įtaką mano dainų temoms. Man tiesiog patiko šis apibūdinimas ir tiek.
Savo dainomis aš pasakoju istoriją. Labai myliu kalbą, todėl kiekviena mano sukurta daina turi kelis sluoksnius. Žodžių reikšmės visą laiką tarsi išlieka akivaizdžios, tačiau taip pat yra kita dimensija, todėl prasmė priklauso nuo asmeninių interpretacijų. Tai nėra tipiškos romantiškos dainos apie sudaužytas širdis ar prarastą meilę, man tokios temos svetimos. Dainuoju apie tai, ką patiriu pati ir kaip tai mane veikia emociškai.
Ką Christian Buchmayer veikia šioje grupėje?
Jis daro labai gražias vizualizacijas. Tai dalis mūsų pasirodymo. Nors vizualizacijos būdingos klubiniams pasirodymams, pagalvojome, jog būtų tiesiog nuostabu rodyti jas tokios folklorinės muzikos kontekste kaip šansonai.
Tai padeda atrasti vizualinę kalbą, kuri atitinkamu būdu palaiko mūsų muzikos konceptą. Todėl dirbame su tam tikra folklorine forma, kuri iš tiesų yra skaitmeninė, bet ta tradicinė tema iš esmės išlieka, tik ji perinterpretuojama modernia kalba, naudojant kompiuterį.
Manau, daugelis žmonių turi stipresnį vizualinį, nei akustinį požiūrį, todėl vizualizacijos jiems gali padėti labiau įsigilinti į muziką.
Ar yra Berlyne daugiau tokio stiliaus atlikėjų kaip jūs?
Ne, tiesą sakant nėra. Na, bent jau nežinau kas dar daro panašią muziką. Nepasakyčiau, jog esame pirmieji, nes tikriausiai yra ir daugiau tokių, tačiau aš nežinau kas dar turi tokį panašų muzikinį požiūrį.
Šiaip egzistuoja nemažai tikro folkloro kolektyvų Berlyne, kurie groja gitaromis ir dainuoja apie sudaužytas širdis ar koks yra gražus saulėtekis ir apie visokią kitokią panašią tipinę natūralią romantiką. Bet mes to nedarome.
Ar galėtum sugriauti nusistovėjusią bendrą nuomonę, jog Berlyne egzistuoja tik elektroninė muzika?
Berlynas šiuo metu turi labai didelę marketingo komandą, kuri kuria šio miesto įvaizdį. Ir be abejo čia yra daug elektroninės muzikos. Tai vienas dalykų, kuriuos jie naudoja marketingo kampanijoms ir miesto įvaizdžiui. Tačiau tuo pačiu, greta yra daug džiazo, roko ir indie muzikos. Tiesą sakant egzistuoja labai daug dalykų patiems įvairiausiems skoniams, bet elektroninė muzika, mano manymu, šiuo metu gali daugiausiai parduoti. Dabar kaip tik daug žmonių atvyksta čia savaitgaliui pigių skrydžių dėka, prisigeria ir eina į „Berghain“ klubą, kur vyksta puikūs elektroninės muzikos vakarėliai.
Taip dar ilgai bus, nes tai komercija ir atspindi daugelio žmonių skonį. Tačiau pastebiu, jog vis dažniau ir dažniau ant scenos vėl galima išvysti tikrų instrumentų. Publikai paprasčiausiai atsibodo stebėti žmones, tiesiog stovinčius už savo nešiojamų kompiuterių, kurie net neaišku ką ten daro ir ar tai iš tiesų „gyva“.
Tad ką parekomenduotum tiems, kurie atvyksta čia ir nori išvysti kažką daugiau nei žinomus klubus, į prastus muziejus ir panašiai?
Be abejo, visų pirma parekomenduočiau užsukti į „Tentstation“ kempingą, kur galima apsistoti tiesiog viduryje miesto. Tai labai ypatinga vieta, įsikūrusi seno baseino teritorijoje. Čia labai daug žalumos ir labai tylu, nors tai – kaip ir minėjau – pats miesto centras. Tai labai urbanistinis ir magiškas taškas.
Jei norite praleisti tikrai nuostabią dieną Berlyne kai tvyro geras oras, patarčiau pasiimti dviratį ir važiuoti su „S-Bahn“ iki paskutinės stotelės Bernau ir tada dviračiams skirtu keliu prie Liepnitz ežero, kuris yra viduryje miško. Čia visada galima rasti vietą, kur visiškai nėra žmonių, nusimaudyti. Vanduo toks švarus, jog galima matyti dugną ir žuvis.
Taip pat siūlyčiau apsilankyti Martin-Gropius-Bau muziejuje, kur visada galima rasti įdomių meno parodų.
Yra toks baras „CCCP“, Rosenthaler gatvėje, kuris priklauso rusų mafijai. Na, nežinau ar jie mafija ištiesų, bet viskuo ten rūpinasi kažkokia išprotėjusi chėbra iš Sankt Peterburgo. Ten būna nuostabi ir eklektiška muzikinė programa, puikūs vakarėliai ir gėrimai, renkasi įdomūs žmonės.
Kalbant apie klubus – tai sudėtingas klausimas, nes „WMF“ nebeveikia (juokiasi). Galbūt „Bar25”? Arba „Club der Visionaire“, kuris yra prie vandens, netoli jo yra ir blusturgis. Šiaip siūlyčiau geriau pasidomėti Facebooke ar kur kitur apie vienos nakties barus, vakarėlius ir klubus.
Ieškantiems muzikos įrašų galiu parekomenduoti šalia mano namų veikiančią „Spacehall“, Zossener gatvėje (Kreuzberge) ir ten galima rasti labai įdomių dalykų. Verta užsukti ir į blusturgius, pvz Mauer parke, kur būna puikų plokštelių.
Jei mėgstate architektūrą ir sveiką gyvenimo būdą, siūlyčiau aplankyti „Tempodrom“, kur yra „Aquadrom“. Ten kartais groja didžėjai tiesiog plaukiojant baseine.
Dar vienas plaukiojimo baseinas „Badeschiff“ yra įsikūręs tiesiog Spree upėje. Labai magiška vieta Kreuzberge, prie „Schlessisches Tor“ stotelės (U-Bahn). Ten taip pat kartais groja gyva muzika.
Jei norite pavalgyti, rekomenduočiau užkandinę „W-Der Imbiss“ Kastanien alėjoje, kur dirba toks kanadietis, anksčiau keliaudavęs daug po pasaulį ir gamindavęs indiškus patiekalus tandoor krosnyje įvairiausiose vietose: vidury Suomijos miškų vestuvėms ir pan. Jis iš tiesų keistas – bet gerąja prasme – nes ta užkandinė padaryta tiki stiliumi bei groja tos pačios pakraipos lėtą muziką, gaminamas keistas maistas, sunku net apibudinti, bet labai skanu.
www.myspace.com/manuelakrause
www.brumtone.com
Ljiljana Petkovic Orchestra surengs gyvus pasirodymus liepos 8 d. Vasaros terasoje Vilniuje (bei DJ setą “Satta” bare), 9 d. – Nidos prieplaukoje įsikūrusioje vyninėje ir 10 d. – “Švyturio menų doke”, Klaipėdoje.
Komentarai