Mount Kimbie: norėčiau grįžti į laikus, kai mėgaudavausi klausydamasis naujos muzikos

Festivalis “Satta Outside” beveik visada paruošia išskirtinę muzikinę programą, tačiau, pakvietę šiais metais vieną labiausiai į ateitį nutolusį elektroninės muzikos kolektyvą, jie pranoko patys save.

Mount Kimbie, būdami dubstep vaikaičiais, nebangina ir nedrasko vidurių begalybe žemų, jie nediktuoja šokių muzikos madų ir (bent jau kol kas) nedaro šou ant scenos. Juos vertina už nuoširdžią ir netipinę muziką, einančią kažkur iš jų gilumų.

Nuoširdus pasirodė ir dueto narys Dom Maker, su kuriuo dėl techninių nesklandumų teko daryti interviu iš antro karto. Ši technikos klaida buvo lemtinga, nes antrasis kartas vyko tiesiai iš jo namo sodo, čiulbant paukščiukams ir lojant šuniui Georgie, o pačiam Dom – begeriant arbatą. Čia jis visiškai atsipalaidavo ir papasakojo gerokai daugiau nei pirmą kartą.

Kokia buvo pagrindinė priežastis tau imtis kurti muziką?

Manau ta, jog visada mylėjau muziką, domėjausi ja ir klausiausi turbūt nuo 12-os metų. Pradžioje klausydavau daug popso – rnb ar Janet Jackson, vėliau peršokau link indie ir hiphopo, po to, 2005 m. pasirodė dubstep ir elektronika. Taip, visada mėgau muziką ir atrodė natūralu pradėti ją kurti.

Ar turi kokių nors muzikinį išsilavinimą?

Būdami dar 16-17 metų amžiaus mes grojome grupėse. Aš – gitara, niekam tikusiose paauglių indie šūdgrupėse – tai buvo baisu, kažkas panašaus į Blink 182 (juokiasi). Kai (Kai Campos – kitas dueto narys, aut. pastaba) buvo būgininku kažkokiame metalo kolektyve. Vėliau jis tiesiog ėmėsi prodiusavimo kompiuteriu Kornvalije, taip pat kaip ir aš savo namuose, Braitone. Na, o kai susipažinome bestudijuojami, ėmėmės kurti kartu.

Ar tai ir buvo Mount Kimbie pradžia?

Taip, viskas įvyko beveik iškart. Pradžioje Kai tiesiog norėjo, jog įdainuočiau viena jo kūrinį. Tuo metu jis darė hiphopą, šiek tiek eksperimentinės elektronikos ir jam tiesiog reikėjo vokalo.

Ar tada tai skambėjo kitaip palyginus su tuo, ką girdime dabar?

Tada vienu metu kaip tik atradome dubstep: kartu lankėmės šokių muzikos vakarėliuose ir klausydavomės muzikos, kurios iki tol neteko girdėti. Buvome išties susižavėję šia scena. Todėl iškart norėjome kurti dubstep. Kažką panašaus į Bass Clef ar Burial ir pan. Taip pat bandėme daryti wobble bei bangerius, bet skambėjo baisiai, nes mums tai nelabai gavosi. Tad natūraliai nusprendėme daugiau paeksperimentuoti, nes mūsų patirtis buvo labai įvairi, kadangi iki tol klausėmės džiazo ir hiphopo. Tiesiog stengėmės būti išskirtiniais. „Maybes“ buvo vienas pirmųjų mūsų kūrinių, o pradžioje einantį gitaros loopą Kai įrašė gerokai anksčiau. Pamenu jis man grojo jį dar prieš pradedant kartu kurti ir kalbėjome, jog būtinai reikia tai užbaigti.

Kaip manai, ar šiais laikais kiekvienas gali kurti muziką, ar tam reikia kažkokių ypatingų talentų, jausmo, išsilavinimo ir pan.?

Tai labai sudėtinga paaiškinti. Dabar kurti muziką nelabai sunku, ypač kai tai nėra labai brangus užsiėmimas – tiesiog reikia skirti laiko programų parsisiuntimui. Net neįtikėtina kiek daug žmonių kuria šokių muziką ir labai sunku nuspręsti kiek jie įdėjo pastangų į tai, nes dabar labai lengva daryti. Viskas ką reikia daryti – tiesiog teisingai techniškai dirbti su programine įranga bei naudotis pavyzdžiais.

Tačiau svarbu suvokti kas gerai skamba ir dar svarbiau yra noras save išreikšti muzikoje. Nei aš, nei Kai nesame profesionalūs muzikantai, bet mes stengiamės viską daryti geriausiai kaip sugebame, naudodami savo įgūdžius, nors jie ganėtinai riboti.

Nemanai, jog tam tikra prasme profesionalai yra šiek tiek nuobodūs, nes naudojasi atitinkamomis klišėmis, lyginant su pogrindžio muzikantais?

Visiškai sutinku. Profesionaliems atlikėjams turėtų būti sunku save kontroliuoti. Galiu pateikti pavyzdį iš patirties dirbant su James Blake, kuris yra puikus pianistas bei dainininkas. Kai dirbdavome kartu studijoje, labai pavydėdavau jo talento, nes jam tiesiog labai lengva groti ir kiekvieną kartą jis savo partiją atlikdavo vis geriau ir geriau, bet neįrašinėdavo. Manau tokiems žmonėms ganėtinai sudėtinga nuspręsti, kur reikėtų sustoti, įrašyti ir tiesiog užbaigti darbą. Norėčiau ir aš taip gerai groti, tačiau greičiausiai būčiau tokioje pačioje situacijoje.

Ar dėl to viename interviu pavadinot jį rakštimi subinėje?

(juokiasi). Ne, turbūt duodami tą interviu buvome prastos nuotaikos. Jis išties geras bičas ir draugas.

Anksčiau minėjai, jog iš pradžių klausydavotės indie ir hiphopo. Kaip susidūrei su dubstep muzika?

Prieš pat atsikraustydamas į Londoną pirmą kartą apsilankiau „Bestival“ festivalyje. Tada jis dar buvo nedidelis, klausiausi daugelio grupių ir netyčia su draugu užėjome į palapinę, kur grojo Mary Anne Hobbs. Nežinojau tuomet kas ji tokia ir pirma mintis buvo „Kas čia per velnias?“ Tai buvo nerealus garsas. Man visada patiko sunkesnis hiphopas, tačiau tiek boso neteko girdėti ir kai įėjau į palapinę mane pasitiko neįtikėtina garso siena. Pamenu, dar klausiau draugo „Ar esi kada girdėjęs tokią muziką, kur „koja“ (kick drum) ir solinukas (snare drum) skambėtu taip toli vienas nuo kito?“. Tai buvo neįtikėtina ir labai ilgai užtrukau, kol išsiaiškinau kas tai per muzika, nes neturėjau žalio supratimo nuo ko pradėti.

Labiausiai man ši muzika patiko, nes mano reakcija į tai buvo tiesiog visiškai kitokia. Tačiau pastaruoju metu dalykai pradėjo keistis ir aš labai susidomėjau instrumentine muzika, kur naudojamos gitaros, būgnai ir pan. Tai prideda kiek kitokios kokybės garsui, kas leidžia nemažai eksperimentuoti. Todėl manau, jog jei galima naudoti išskirtinius viso to aspektus – kaip gitarą ar būgnus – tai galima prijungti prie elektroninės muzikos.

Dar vienas svarbus momentas tas, jog mano interpretacija muzikai labai pasikeitė nuo to laiko, kai buvau jaunesnis. Paauglystėje klausydavau vieno albumo visą savaitę, o dabar kuo toliau tuo labiau pavargstu girdėdamas skirtingus garsus ir man pritrūksta aistros įsijausti į tą skambesį. Turbūt taip gaunasi natūraliai bėgant laikui. Tiesą sakant norėčiau grįžti į tuos laikus, kai mėgaudavausi klausydamasis naujos muzikos bei vertindavau ją.

Dubstep scena padarė didžiulę įtaką muzikai. Tačiau kaip ir kiekvienas išaugęs dalykas turi dvi puses. Ar pritari tam?

Asmeniškai pritariu, tačiau nesakau, jog tai yra teisingas požiūris. Visada egzistavo komercinė muzika ir ji yra tokia todėl, jog daug žmonių ja mėgaujasi ir, nors nesu vienas jų, tai nereiškia, jog aš to nevertinu. Yra atlikėjai, kurie smarkiai išpopuliarėjo – Rusko arba Caspa, kurie groja didžiuliuose festivaliuose sutraukdami komercializuotą publiką, ir dirba su Rihanna ar Snoop Dog. Bet niekas negalėjo nuspėti, jog taip atsitiks ir jog su tokiais atlikėjais dirbs dubstep herojai. Bet kuris vystymasis turi turėti gerąją ir blogąją puses. Tačiau iš kitos pusės pastaruoju metu pasirodo daug muzikos, kuri yra įvairių žanrų lydinys, tačiau vis dar išeina po dubstep vardu, nors jo ten tiek ir tėra. Galbūt puristams ir originaliosios scenos fanams tai nėra geras ženklas, tačiau man asmeniškai smagu, jog esu iš tos atlikėjų grupės, kuri stumia reikalus į priekį ir daro muziką įdomia. Ir būtent tai daro šią sceną stipresne nei komercinė pusė.

O ar yra kas tau asmeniškai nepatinka dubstep judėjime?

Kalbant apie tą sceną, su kuria susipažinau 2006-aisiais, ji buvo nereali, mėgavausi viskuo, nes tai buvo man visiškai šviežia. Tačiau su laiku tai praėjo, žmonės tapo per daug apsėsti. Dabar tų žemo garso bangų, trebbly ir wobbly garsų jau per daug. Rimtai praradau galimybę mėgautis visu tuo. Manau problema ta, jog maždaug 2008 – 2009 m. tai buvo žanras, kurį visi mėgo ir kurio visi tiesiog norėjo klausytis, nes jis buvo naujas. Tai natūraliai pastūmėjo daugiau žmonių link dubstep kūrybos. Taip atsirado tie filmų garso takelių, cockney thug, Londono, rasta semplai, dėl ko viskas pradėjo atrodyti pigiai. Būtent tai man nepatiko šioje bangoje. Tačiau yra geroji pusė – būtent žanro evoliucija, kas viską stumia į priekį, įdeda emocijų ir t.t.

Ar Mount Kimbie minimalismas ir erdviškumas galėtų būti vertinamas kaip kažkoks manifestas prieš tą žanro perpildymą?

Šio dalyko manęs daugelis klausia pastaruoju metu. Nepavadinčiau to pastoviu judėjimu prieš, tai labiau natūrali reakcija ir muzikos darymo būdas. Ne tik męs esame įtraukti į šį naują judėjimą, bet nemanau, jog kažkas taip daro būtent tam, kad eiti prieš. Tiesiog yra natūralus pojūtis nedaryti tokios muzikos ir būti kūrybiškesniam su elektroniniais garsais ir pan.

Ar manai, jog Mount Kimbie vis dar telpa į šokių muzikos apibūdinimą?

Mes tai vadiname šokių muzika. Kalbant apie tą patį produkcijos eksperimentų vystymąsi, didžėjai taip pat šiuo atveju neatsilieka, su malonumu grodami kūrinius, kurie nebūtinai yra skirti šokiams. Kad ir pvz. Flying Lotus setai, kurių nesu klausęsis, bet teko girdėti, jog jis mėgsta groti soundscape įrašus. Esmė yra kūrybiškume ir įvairių tipų muzikos naudojime. Mes patys esame groję dainų, kurių tikrai nesitikėjome išgirsti didžėjų pasirodymuose. Tačiau taip nutiko ir tikrai galiu save vadinti šokių muzikos prodiuseriu. Vien paklausius mūsų albumo galima suvokti, jog mes kuriame labai plataus skonio muziką, nes čia galima rasti ir tikrų šokių muzikos gabalų, tačiau yra tokių, kuriose naudojama ta pati technika, tačiau jie labiau minimalistiniai. Mes iš tiesų apimame labai daug žanrų, todėl sunku konkrečiai pasakyti ar esame šokių muzika ar ne.

O žmonės ar šoka kai grojate gyvai?

Taip, be abejo. Tai ganėtinai keista. Vieną kartą grojome su James Blake Berlyne, dideliame klube. Labai nervinomes, nes prieš mus Scuba apturėjo 4 val. trukmės DJ setą, kurio metu pumpavo vien techno. O kadangi Berlyno publika ir šiaip orientuota į techno muziką, tai šiek tiek jaudinomės. Tačiau kai užlipome ant scenos apėmė labai geras jausmas, nes atrodė, jog žmonės turi labai gerą supratimą – buvo šokančių, buvo nešokančių, tačiau viskas nebeatrodė taip masyviai. Neįtikėtina patirtis.

Taip būdavo anksčiau. Naujasis pasirodymas yra labiau šokinis. Būna momentų kai net patys imame šokti. Iš tiesų labai įdomu matyti žmonių reakcijas skirtingose situacijose, skirtingose vietose. Be abejo viskas priklauso ir nuo to su kuo grojame. Kartą teko surengti pasirodymą Italijoje su shoegaze, soundscape ar link minimal skambančiomis grupėmis. Tada labai sudėtinga buvo pakeisti viską į šokius.

O kaip atrodo pats jūsų gyvas grojimas?

Ant scenos naudojame įrenginį „Machine“, kurį pagamino „Native Instruments“ ir kuris veikia kaip kompiuteris. Mes visada skeptiškai vertindavome grojimą gyvai vien laptopu bei „Ableton“ kontroleriu, kas mums nesijaučia išties gyva. Visada norėjome groti tikrai gyvai, kiekvieną garsą kurį girdi išgauti rankomis, todėl naudojame tą juodą dėžutę, kuris yra ir kontroleris, ir sampleris, stovi tarp mūsų dviejų ir iš esmės yra mūsų gyvo pasirodymo širdis. Taip pat naudojame „Kaos“ ir „SPD drum“ padus, „DL4” loop pedalą, einantį į tikrą gitarą, mikrofoną dainavimui, klavišus bei būgnų lėkštę ir solinuką.

Panašu į tai, jog šis sąstatas mums patiems atrodo kaip tikras mūsų gyvo pasirodymo būdas. Nemažai praleidome laiko galvodami kaip atitinkamas dainas atliksime gyvai, nes realiai su kai kuriomis fiziškai to padaryti neįmanoma. Todėl teko perdirbti sudėtingumą ir pakeisti kai kuriuos kūrinius. Tačiau viskas dar progrese, nesijaučia taip kaip iš tiesų norėtumėme skambėti, tai lyg besitęsianti kelionė. Ir tai lėtas procesas.

Na, ta kelionė greičiausiai niekada nesibaigs.

Būtent. Greičiausiai kol išmoksime groti gyvai visą albumą, pasirodys, jog jau turime pakankamai medžiagos dar vienam diskui.

O kaip atrodydavo pasirodymai su James Blake?

Tai buvo pakankamai panašiai. Jis stovėdavo tarp mūsų…

Tai ta ta juoda dėžutė dabar yra kaip James Blake?

…Taip, taip, iš tiesų! Ir jame dar yra mygtukas, ant kurio parašyta „Javes Blake vocals“. Taigi, jis tiesiog stovėdavo viduryje, grodavo klavišais ir dainuodavo per vocoderį, o mes su Kai stovėdavome šonuose ir maišydavome bosines gitaras ir kitus garsus.

Be to mes niekada nebuvome kažkokie šoumenai, todėl visas dėmesys krisdavo ant James ir mums nereikėdavo dėl nieko jaudintis. Tačiau kai dabar ant scenos likome tik dviese, nuolatos galvojame kaip elgtis toliau. Labai sunku parodyti tą vertinimą, jog tu čia groji: nuleisti galvą ir susikoncentruoti bei groti kuo geriau. Ateityje planuojame įvesti šiek tiek vizualinių projekcijų.

Gal jums reikėtų susirasti kažką panašaus į tos japonų grupės The Gerogerigegege narį, kuris per jų gyvus pasirodymus tiesiog masturbuodavosi ant scenos?

Rimtai? Galėtumem tam reikalui pasikviesti Jamesą! (juokiasi)

Ar tau asmeniškai grojimas yra jau darbas ar vis dar meninis aktas?

Dėl visų reikalų susijusių su albumu – kaip interviu ar fotosesijų – tai atrodo kaip darbas. Tačiau man grojimas gyvai nesijaučia kaip darbas, tai labiau hobis, kuriuo mėgaujuosi.

Kaip jautiesi ant scenos?

Pakankamai keistai, nes nei vienas iš mūsų neturime patirties grojant didžiulėms minioms. Pavyzdžiui neseniai Paryžiuje grojome su The XX prieš 3-4 tūkst. žmonių ir tai buvo labai keistas pojūtis, nes atrodai toks mažas ant scenos. Tačiau manau tai priprantama. Dabar jau esame padarę apie 40 pasirodymų ir jau tas nerimas po truputį dingsta.

Teko groti kokiose nors įdomesnėse vietose?

Neseniai grojome fantastiškame festivalyje Norvegijoje. Pasirodymas vyko didelėje ir senoje bažnyčioje. Organizatoriai puikiai pasidarbavo: apšvietė vidų per didžiulius langus geltonomis šviesomis ir užpildė patalpą dūmais, tai buvo nuostabu. Mes atrodėme tiesiog kaip šešėliai.

Kaip įvairiose šalyse publika reaguoja į jūsų gyvus pasirodymus?

Kai dalyvavome kažkokiame mažame elektroninės muzikos festivalyje Italijoje, Bolonijoje, buvo labai įdomu groti publikai, kuri sėdėjo susikoncentravusi į tai ką darai. Labai skyrėsi nuo to, kai groji klube, kur žmonės laksto ir šoka. Visi tiesiog atsisėdo ant žemės ir tyliai sėdėjo viso pasirodymo metu.

Taip pat Prancūzijoje apšildėme The XX ir nors niekas apie mus iki tol nebuvo girdėjęs, visi mėgavosi mūsų muzika, o po pasirodymo dėkojo.

Ar keliaudami darote aplinkos įrašus savo muzikai?

Taip, turime įrašinėjimo įrenginį, kuris paprastai naudojame kaip metronomą. Tad jei išgirstame ką įdomaus. Teko groti Mančesteryje, malūne. Ten stovėjo toks senas sulūžęs pianinas, kuriuo pagrojome ir viską įrašėme.

Daug garsų albumui taip įrašyta. Pirmame EP yra toks kūrinys „William“, kuriame gausu skateboard ir bmx dviračių garsų, įrašytų kažkokiame Londono skeitparke. Ir iš tiesų įdomu naudoti tokius garso įrašus. Vien eidamas su įjungtu mikrofonu ir po to perklausęs to įrašo randi įdomių ir mažų garsų, kuriuos gali panaudoti.

Gal teko patirti kokių keistų nutikimų pasirodymų metu?

Tiesą sakant taip. Keletą kartų – dažniausiai Anglijoje – vidury pasirodymo kas nors užlipdavo ant scenos ir bandydavo su mumis pasikalbėti. Tai labiausiai erzinantis dalykas. Kadangi turime keletą būgnų dalių, kurias naudojame tik keliuose kūriniuose, žmonės tiesiog užlipdavo ir sakydavo: „Ei, seni, sugalvojau nerealų ritmą. Ar galėčiau jį sugroti?“.

Dar buvo tokia mergina Airijoje, Dubline, kuri norėjo varyti kaip MC per visą mūsų pasirodymą ir kartą ji tiesiog ėmė tai daryti man į ausį begrojant. Tai buvo baisu.

Esate „rimti“ festivalininikai?

Na, jei atvirai, tai bet kokiame festivalyje, kur tik yra tekę groti, po pasirodymo visada prisigerdavome. Prieš koncertą būna baisu išgerti, nes nenori per daug prisilupti, todėl kai tik baigi, pajunti išsilaisvinimą, gali atsipalaiduoti. Tikimės gerai pavaryti ir Lietuvoje.

O dabar paskutinis, toks įprastas klausimas. Ar anglų futbolo fanai labai pergyveno po to, kai pralaimėjo vokiečiams?

Išties įdomu, bet mes kaip tik žiūrėjome kaip Vokietija su Anglija lošė kai grojome Prancūzijoje. Ir maždaug likus valandai iki pasirodymo sužinojome, jog mūsų komanda nebedalyvaus čempionate. Aš nesitikėjau, kad mes tikrai laimėsime. Ta prasme jie gerai varė, ir galvojau, jog galbūt laimės, tačiau tuo nebuvau tikras. Tikrai buvau šoke, tačiau laimei iškarto po to turėjau groti, tai pamiršau apie viską. Bet grįžęs į Angliją, pamačiau jog mano visi draugai tiesiog išprotėjo, rėkavo girti gatvėse. Ypač skaudžiai visi reagavo dėl to neįskaityto įvarčio.

Mount Kimbie gyvą pasirodymą surengs rugpjūčio 13 – 15 d. Šventojoje vyksiančiame festivalyje “Satta Outside”.

Mount Kimbie gyvai @ Deaf Institute, Manchester
www.myspace.com/mountkimbie

www.sattaoutside.lt