Uodų buvo nemažai. Kažkas šventė gimtadienį. Kažkas jaukiai susiraitęs užmigo po suoliuku. Buvo keli mieli šuniukai. Keletas mielų baikerių. Kartoniniai gyvūnėliai (pelė su papais, ežiukas, kiaulė-katė etc.). „Šilout“ zona futbolo fanams. Dieviško maisto kioskelis iškilęs gerokai virš žemės. Ir, žinoma, urzgiantys, riaumojantys, spiegiantys grindcore atlikėjai. Tai keli štrichai iš šeštadienio Labardžių parke, trečiajame Ont GRIND‘ų festivalyje.
Viskas savo laiku
To šeštadienio rytą oras buvo kupinas laukimo. Iš pradžių visai romantiško valgant šokoladinius ledus. Vėliau piktose saulės liepsnose belaukiant, kol į prigrūstą mašiną bus supakuoti patefonas, televizorius ir kiti gyvybiškai svarbūs daiktai jis apsinešė susierzinimu. Tai greit praėjo. Turbūt tada, kai įvažiuojant į Labardžius pasitiko kreivokos ir labai jau DIY rodyklės su nuoroda į festivalį. Veiksmo vietoje jau kūpsojo krūvelė palapinių, mat kai kurie svečiai atvyko iš anksto.
Žalias ir jaukus Labardžių parkas, atrodo sukurtas specialiai „balių“ ansambliams – scena, su dekoratyvine medinių pinučių sienele, mediniai suoliukai, medinės sūpuoklės… Bet vos ant jos savo basas pėdas sukėlė pirmieji „prasigroti“ panorę atlikėjai pamaniau, kad ši vieta ideali ir grindcore. Natūralu ir paprasta, su šiokia doze sveikos ironijos.
Festivalyje vyko ne tik koncertai – kūrėjas Liudas Andrikis visus netinginčius kvietė dalyvauti kartoninių gyvūnėlių gamyboje. Vėliau jie jaukiai ganėsi visoje parko teritorijoje ir net šiek tiek skraidė su šėlstančia publika.
Pavėsinėje tas pats L. Andrikis įkūrė alternatyvią „diskoteką“, kurioje maišėsi miško garsai ir nostalgiški vokiški šlageriai. Savo kampelį rado televizorius, prie kurio bangomis, kai vykdavo varžybos, suplūsdavo futbolo fanai.
Žvaigždžių konsteliacija
„Ont GRIND‘ų“ sutraukė Lietuvos grind muzikos elitą. Skraidančios Kiaulės globojamame festivalyje gaivališkomis garso bangomis taškėsi ir Karma Jawless, ir P.K.I.K.T., ir Pichismo. Pastarasis triukšmo pionierius pelnė turbūt didžiausias mano simpatijas. Aišku, tai subjektyvi reakcija, nes kakofonijos altorių apsikabinę grindcore veikėjai, nors ir pračiuožė nervų magistralėmis – nesusisuko gūžtos širdyje. Išafišavus savo simpatijas galima pamėginti kryptelėti link objektyvumo.
Charizmatiški Karma Jawless žavėjo visišku auditorijos užvaldymu ir niūriais kūriniais, o iš jų išaugęs Faršas – maniakišku, kraujais srūvančiu (sako, galvijų) įvaizdžių. P.K.I.K.T. įsisiūbavo kanibališku humoru. Ir kaip, na kaip nemylėt grupės, kuri vienintelė Lietuvoje turi kaip reikiant urzgiančią ir riaumojančią merginą. Trapi iš pažiūros, bet gerklė geležinė.
Paminėjimo vertas ir tikras muzikos veteranų konglomeratas, susibūręs Pergalės projekte. Gražus akcentas – koncerto metu pardavinėjami zefyrai, ananasai ir romantiški klavišiniai, suteikę šiokios tokios egzotikos ir išskirtinumo. Be to, vokalistas Kristijonas – tikrai impozantiškas scenos žmogus, trykšte trykštantis energija.
Taip pat tiesiog neįmanoma neprisiminti Anti-set, lietuviškai prancūziško junginio, kurio galingas reivas monotoniškomis, užlūžtančiomis bangomis gan ilgai plakėsi į beveik auštantį dangų.
Visi atlikėjai daugiau mažiau pasirodė gerai. Be pernelyg didelių netikėtumo proveržių, bet ir be nuopuolių į nuobodį.
Tiesa, iš nupuolusių norisi paminėti jauną klaipėdiškių kolektyvą, iš kurio tikėjausi visai nemažai. Kalbu apie Šiknanendres. Paskendę savo šlovės spinduliuose, entuziastingų gerbėjų dievinimo kūdroje, ar tiesiog svaigiuose alkoholio klystkeliuose (istorija sąžiningai nutyli priežastis) – vaikinai pasirodė labai drungnai. Na, jaunystei klaidos atleistinos. O po pirmojo nusivylimo bangos pamaniau, kad net toks vienas nelabai tikęs pasirodymas visai pritiko festivaliui. Nes jo atmosfera tokia ir yra – jokių sulaižymų.
Anarchistiška ideologija
Su pagrindiniu festivalio organizatoriumi Edmundu Lukminu buvom radę šiek tiek laiko šnektelėti apie jo teoriją ir praktiką. Šiemet „Omt GRIND‘ų“ pristatė puikioji MeKuSa (Meno Kūrėjų Sąjunga). Pats Edmundas jai taip pat priklauso. Kai Edmundas man aiškino, kad reikia įsileisti į širdį grindcore dvasią, tyliai mintyse pridūriau dažnai MeKuSos pirmininko kartojamą frazę, kad reikia įsileisti į širdį meno dvasią. Šis netikėtas sąskambis nurodo, kad viskas neišardomai siejasi. Ir tai tik į gerą.
Festivalio organizatoriaus klausiau, kokia yra grindcore ideologija, mat man pačiai šis žanras – marginalas egzistuojanti atokiame visatos kampelyje.
„Grindcore neturi ribų, tuo jis ypatingas ir iškart niekuo neypatingas. Šis stilius juokiais pats iš savęs ir iš kitų“, – dėstė man Edmundas, „jis nukreiptas prieš monopolinę kultūrą. Apjungiantis kitaip mąstančius žmones“. Iš to aišku, kad šis stilius – tai dar vienas anarchijos išpažinėjų veidas. Grindcore pasirodymai dažnai būna labai teatrališki – atlikėjai siautėja, pasitelkę viską, ką tik leis jų vaizduotė.Viskas vardan išsilaisvinimo, anot Edmundo, ši muzika yra maištinga, kai kam ji gali pasirodyti destruktyvi, tačiau ji tobulai destruktyvi, „neslepianti pirmapradiškų instinktų konvulsijų“, baigė ir šyptelėjo patenkintas sakiniu.
ALL in ALL
Susumuojant festivalio organizatorius buvo labai lakoniškas, „liuks“. Ir iš tiesų, atmosfera buvo labai drauginga: kas žaidė kamuoliu, kas kūrė kartono gyvūnėlius, kas tįsojo atokaitoje ar kalbėjo su bičiuliais, kas šoko pogą ar parėmę smakrus delniukais ramiai stebėjo pasirodymus nuo suoliukų…
Festivalio erdvė nebuvo pergrūsta – ne per daug žmonių ir, panašu, susirinko grynai tikslinė auditorija. Tad manau, kad galima viltis „Ont GRIND‘ų“ nutikimo ir kitais metais. Edmundas buvo minėjęs, kad festivalio nesinorėtų rengti, jei jis išsigimtų ir peraugtų…
Pauliaus SADAUSKO nuotraukos (ir VIDEO)
Komentarai