Taip ir nežinau į ką liepos 16-17 dienomis patekau Salacgrivoje (toks 3,5 tūkst. gyventojų turintis kurortinis miestelis šiaurės Latvijoje): ar į didžiausią Baltijos šalyse muzikos festivalį, ar į Muse koncertą su dvi dienas trukusiu warm-up‘u. Pastaraisiais metais „best band“ ir „best live act“ apdovanojimų nebeskaičiuojančių Matt Bellamy kompanijos šou mastelis keliskart pranoko likusių 49 festivalio grupių. Tačiau neinterpretuokit to kaip priekaišto: 2010-ųjų Positivus buvo super festivalis už juokingai mažą (~160 Lt) kainą.
Skaičiai
Positivus šiemet vyko ketvirtąjį kartą ir surinko rekordiškai daug – apie 20 tūkst. (tikslių skaičių kol kas nežino ir patys organizatoriai) žmonių. Per dvi dienas 5 scenose sugrojo 50 grupių, kurių didžiąją dalį sudarė vietiniai latviai ir britai.
Lietuvių tarp jų buvo viso labo du – Happyendless ir DJ Mamania & Vaiper. Nežinau, kiek tarp festivalio lankytojų buvo lietuvių, bet akivaizdu, kad miniai, po Happyendless pasirodymo skandavusiai „pakartot!“ o ne „we want more“ ar „mēs gribam vairāk“, reikėtų daugiau savo tautiečių scenoje. Juolab kad Lietuvos grupės, nors dar ir nesubendrusios pagrindinei scenai, mažesniosioms būtų pats tas, ką jau kalbėti apie naudą pačioms grupėms groti tokiame festivalyje.
Folk, alt. rock ir kt.
Positivus eina teisingu didžiųjų Europos festivalių keliu ir siūlo šiuolaikišką line-up, kuriame vyrauja galbūt dar ne visada savo skambesį atradę, bet būtinai originalūs ar besistengiantys tokiais būti atlikėjai. Galima pastebėti ir du kraštutinumus, festivalyje turėjusius ypač daug savo atstovų. Tai – saulėtas indie folk‘as (Stornoway, The Leisure Society, The Climbers…) ir tamsių spalvų alternatyvus rokas su visomis savo atmainomis (Everything is Made in China, And So I Watch You From Afar, UNKLE, Muse).
Folk kompanijos išsiskyrė migruojančiais savo grupių nariais, pvz. The Leasure Society lyderis Nick Hemming be pagrindinės grupės dar spėjo sugroti su The Climbers, Shoreline, ir Sons of Noel and Adrian. Smagiausia, kad visi šie kolektyvai, kuriuose migruojančių narių buvo ir daugiau, grojo praktiškai tą patį idilišką indie folką. Tikras de-javu.
Pasikviesti grupes Positivus organizatoriai moka, belieka tomis grupėmis pasirūpinti t.y. įgarsinti visas scenas kokybiškai ir neleisti daugiau gitarų turintiems ir garsiau būgnais grojantiems užgožti likusiųjų. Užuojauta tiems patiems Sons of Noel and Adrian: išgirsti jų akustiką And So I Watch You From You Afar energingo postroko fone buvo įmanoma tik priėjus arti arti. ASIWYFA apskritai tapo vienu didžiausių festivalio nusivylimų, ir tikrai ne dėl to, kad pasirodė prastai – priešingai, šie barzdoti airiai, grojantys tik instrumentinę muziką, atidavė visą save. Tik norėtųsi, kad kas nors suskaičiuotų, kiek žmonių po jų pasirodymo pažeidė savo ausų būgnelius. Garso buvo tiesiog per daug.
Headlineriai
Happy Mondays yra istorinė britų grupė, neatsiejama nuo madchester judėjimo 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 10-ojo pradžioje. Dabar, 2010-aisiais, po trečiosios savo reinkarnacijos jie labiau primena istorinį reliktą, tačiau vis dar yra verti dėmesio, vien dėl galimybės gyvai išgirsti „Step On“ ir „24 Hour Party People“. Tiesa, back vokalistės, kuri dažnai tapdavo front, korsetas ir apkūnios kūno formos buvo provokuojantys blogaja prasme. Malonumas ausims, bet ne akims.
UNKLE taip pat jau nebe savo jėgų žydėjime, šiųmetis jų albumas „Where Did the Night Fall“ sulaukė prieštaringų įvertinimų („it’s going to be more of a surprise when James Lavelle stops making music“ ~ Pitchfork. Tačiau gyvus pasirodymus šie trip-hop veteranai (startavo 1994-aisiais) surengti vis dar moka. Salacgricoje visi komponentai buvo savo vietose: mistiškas apšvietimas, vaizdo projekcijos, geras garsas, geras įsijautimas. Minia šėlo, James Lavelle ją sveikino ir gyrė.
Jei reikėtų rinkti pozityviausią t.y. labiausiai festivalio pavadinimą atitinkančią grupę, ja neabejotinai būtų Scissor Sisters. Kiekviena daina – nauja diskoteka tiek ant scenos, tiek tarp žiūrovų. Žinoma, kalbant apie Scissor Sisters, neįmanoma ignoruoti fakto, kad 4 iš 5 grupės narių yra gėjai, o jų įvaizdžio epicentras yra atvirai deklaruojamas homoseksualumas. Spauskite „play“ ir pamatykite jų šou per „She‘s My Man“. Jake Shears, grupės vokalistas, buvęs go-go šokėjas vyrų striptizo klubuose provokavo klausytojus, kurie priėmė žaidimo taisykles ir tiesiog linksminos. Nors dėl to paties ekscentriškumo Scissor Sisters neina vertinti rimtai, jų pasirodymas buvo neabejotinai, hm, įsimintinas.
Na ir žinoma Muse. Ir be jų Positivus dėčiau tvirtą pliusą – labai jau jaukus ir turiningas šis festivalis buvo, o dar ta jūra, vos 15 min nuo palapinių miestelio. Bet Matt Bellamy, Dominico Howardo ir Chris Wolstenholme pasirodymas perkėlė į kitą dimensiją. Pasikeitė viskas: apšvietimas, garsas, klausytojų palaikymo lygis. Atrodė, kad staiga patekai į kitą festivalį, kur nors Roskildėje ar Glastonberyje.
Muse, pradėję „Resistence“ ir baigę „Knights of Cydonia“ viską atliko kaip iš vadovėlio, o po kiekvienos dainos buvo paruošę maždaug minutės ilgio instrumentinį jam‘ą. Matt atrodė tarsi būtų gimęs su gitara rankose, o bendrą pasirodymo įspūdį stiprino vaizdo projekcijos, kuriose – ir mistinė valstybė „Unites States of Eurasia“, ir dainų žodžiai, ir patys grupės nariai. Galbūt nenorėdami sugadinti „kitos dimensijos“ įspūdžio grupės nariai praktiškai nebendravo su publika, išskyrus akimirką, kai Matt prisėdus prie pianino, jį pradėjo pulti vietiniai vabzdžiai. Išties, nors keletas trumpų komentarų tarp dainų būtų dar labiau sustiprinę Muse įspūdį, bet kai matai nepriekaištingą aukščiausio lygio šiuolaikinio roko atlikimą pagardintą pvz. lazerių šviesomis („New Born“), skųstis nedera. Tai buvo visomis prasmėmis geriausias festivalio pasirodymas, dėl kurio organizatoriai ir surinko tuos 20 tūkst. į Salacgrivą.
Ar vykti kitais metais?
Neabejotinai taip, jei bilieto kaina išliktų panaši ir headlineriai būtų adekvataus rango. Tačiau greičiausiai taip nebus. Po Muse pasirodymo surengtoje spaudos konferencijoje festivalio organizatorius Girts Majors (jokių lingvistinių juokų) sakė, jog nori festivalį ilginti iki trijų dienų ir didinti bilietų kainą. Anot jo, kitais metais su dabartinėmis pajamomis bus neįmanoma užtikrinti panašaus atlikėjų sąstato.
Tai galima vertinti dvejopai: papildoma diena Positivus pakeltų į naują lygmenį ir panaikintų pagrindinį festivalio minusą t.y. jo trumpumą. Vos spėji įsijausti ir jis jau baigiasi. Kita vertus, dauguma žmonių renkasi Positivus būtent dėl ypač parankios kainos, o didėjant jai, dalis potencialių lankytojų į festivalį tiesiog neatvyks.
Sunku vertinti ir būsimą festivalio organizatorių politiką daugiau dėmesio skirti aplinkinių valstybių grupėmis t.y. Baltijos regionui, Skandinavijai, ir ypač Rusijai. Dėl pirmųjų labai džiugu – galbūt turėsime čia daugiau Lietuvos atstovų, o ir tarp vietinių latvių ar estų yra vertų dėmesio kolektyvų. Skandinavų scena taip pat neabejoju – Peter Bjorn and John, Mando Diao, Love Is All kalba patys už save. Bet Rusija? Ar kol kas sėkmingai vakarietišku keliu ėjusiam festivaliui verta dairytis į didžiausią rytų kaimynę? Taip, Everything is Made in China šiųmečiame festivalyje buvo pats tas, bet ar rasime daug panašių grupių toje šalyje?… Suprantama, latviai, kurių valstybėje beveik kas trečias gyventojas yra rusas, galioja kiti argumentai.
Paskutinis Girts Majors diskursas į ateitį nuteikė optimistiškiau: kitais metais 5-erių metų jubiliejų švesiantis festivalis ta proga nori sukviesti dalį buvusių headlinerių. O jų būta puikių: Travis, James, Stereophonics, Manic Street Preachers, Pete Doherty, Two Door Cinema Club… Ir lyg tyčia – visi britai. Tikėkimės, Positivus meilė šios šalies muzikantams ateityje nedings.
Organizatoriai žadėjo jau greitai informuoti apie kitų metų festivalio detales, aš savo ruožtu žadu tą informaciją perduoti Ore.lt naujienose. O kol kas, galutiniam taškui padėti – Justės Urbonavičiūtės fotografijos, tarp kurių ir Matt Belammy, ir Scissor Sisters ir kiti šiųmečio Positivus herojai. Norintiems judančių paveikslėlių – YouTube playlist, su visais 16 mano pamatytų atlikėjų (išskyrus ASIWYFA, dėl jau minėtos priežasties).
Komentarai