Rašyti neigiamai apie Roskildę sunku. Gali kažkas nepatikti, kažkas patikti labai. Bet kokiu atveju šis daugialypis muzkinis orgazmas abejingų nepalieka.
Biudžetiniu RyanAir įveikta Lenkija, sklandžiai pratranzuota Vokietija ir štai mes jau kelte su sutiktais lenkais aptarinėjam line-upo ypatumus bei būsimas linksmybes. Dar viena stotelė ir mes jau pačiame įdomiausiame realybės šou.
Apie danų linksminimosi ir gėrimo ypatumus daug neprirašysi. Kas čia buvę, tam nieko pasakoti kaip ir nereikia, o visiems likusiems visvien neišeis perteikti viso aplink vykstabčio cirko, spektaklio su kartais padvelkiančiu šlapimo kvapu bei masiniu „nutrūkimu“ ar dar kažko. Bet kuriuo atveju, daniška kokybė veža. Geras garsas, kultūringi žmonės, ne vieno intelekto nesužalotu veidu apsauginio, sklandi eiga bei žmonių pasiskirstymas, punktualūs pasirodymai – vien tai suteikia malonumo ten būti.
Taigi, netikėtas trijų dienų warm-upas nepraligsta. Pavilion Junior scenoje stebina kokybiškos danų ateities žvaigždės, vietinis kino teatras kone prilygsta musiškiams “Forum Cinemas”, o pats Roskildės miestukas užburia savo jaukumu, puikiu modernaus meno centru bei siauromis vingiuotomis gatvelėmis. Minėtoje mažojoje scenoje įdomiais garsais labiausiai sužavėjo stoneriai New Keepers of the Water Towers bei klasikinio shoegaze atstovai Joensuu 1685. Pastarieji konstravo įspūdingas garso sienas, apipintas melodijomis, triukšmais bei subtiliu gitariniu chaosu.
Pirma diena
Matyt, neveltui festivalis nuosekliai prasideda „Odeon“ sceną atidarančiomis norvegų shoegaze pažiboms Serena Maneesh. Šioje vietoje norėčiau pasidžiaugti, jog nesu dideliu arenų bei paboldintų vardų fanatikas, todėl džiaugiausi, jog dauguma festivalyje grojusių man aktualių grupių rezidavo mažesnėse scenose, kur jas buvo galima labai patogiai ir gražiai stebėti. Taigi, šalia siaučiant oranžinės scenos atidarymui, gerte gėrėm nuo scenos sklindančias norvegų šaltas garso bangas. Čia buvo galima išgirsti tiek MBV, tiek Sonic Youth. Tačiau viskas buvo perteikta per šiaurietiškos estetikos prizmę. Beje, žiūrint į juos scenoje pastoviai gimsta paralelės su garsiaisais Sonic‘ais: bosistė, tarsi jaunoji Kim Gordon, žingsniuoja po sceną su savo gitara, o visi kiti taip pat turi kažkokios santūrios energijos.
Toliau, dar vieni (kaip netikėta) skandinavai Efterklang. Per juos mano mergina verkė. Aš – kažkaip susilaikiau. Bet visas jų indie, baroque, math, post rock, pop bei dar kažko tais lydinys suskambėjo įtikinamai. O ir patys muzikantais savo įvaidžiu puikiai nutapė teatrališkų skandinavų portretą. Jų scenoje buvo daug, bet grojo taip, kad nė vienas iš krūvos grojusių instrumentų neatrodė nereikalingas. Nuoširdumas taip pat nepasirodė dirbtinis. Turi šie danukai ir kažkokio prancūziško poetiškumo bei artistiškumo. O subtiliai paprastai sudėtingas ir elegantiškas, tvarkingas, bet kartu ir eksperimentinis jų skambesys – puiki priemonė šiai visumai atskleisti.
Iš jaukaus “Odeon” bėgti į sausakimšą “Cosmopol”, nebuvo gana komfortabilus sprendimas. Jį pateisina trys raidės – LCD (Soundsystem). Senas pankas James Murphy sugebėjo dalį savo pankiškumo užkoduoti vežančiais skaitmeniniais bytais, peraugančiais į vis labiau į save įtraukiantį reivą, kurį galima būtų pavadinti Daft Punk for post punkers. Manyčiau, jog namuose vyrukas klauso ne tik pastarųjų, bet užsimeta kartais ir kokius Joy Division. Programą sudarė visų trijų albumų hitukai, kas labai įvairiapusiškai atskleidė LCD kūrybą. Beprotiški šokiai neleido pamiršti James Murphy muzikinės erudicijos ir įtakų.
Toliau vengiame didelės minios. Anšlaginį oranžinės scenos spindesį su Gorrilaz iškeitėme į ramų bei jaukų Wild Beasts pasirodymą. Lyriški britų rokeriai seka Morrisey bei Suede tradicijomis ir pristato aristokratišką falcetinį indie. Elegantiškas stotas neužmaskuoja rokeriškos energijos, viskas tarsi sklinda išvien britiškai harmoningai.
Antra diena
Antros dienos must sarąše – Florence and the Machine. Florence man – dar ne Natasha Khan. Bet iš visų dabartinio moteriško indie inspired by Kate Bush ji užima vieną iš prizinių vietų. Įspūdingas jos liveas tą dar kartą puikiai patvirtina. Lakiojanti tarsi kregždė, lengvai gotiška suknele, ji puikiai įkūnijo savo muzikos grakštumą bei eleganciją. Nepailstantis jos balsas tarsi suteikė papildomos laukiniškos jėgos arfomis, pianinu, būgnais bei gitaromis pripildytai muzikinei visumai. Lungs repertuaras bei nuostabus naujas kūrinys atlikti nepriekaištingai, artistiškai, netikėtai teatrališkai, pabrėžianti kiekvieno kūrinio privalumus, kas ne visuomet akivaizdu įraše. Psivaikščiojimo sceninėmis konstrukcijomis taip pat neišvengta. Taip, Florence turi plaučius. Turi ir širdį, kurios prireikė nemažai tokiam nuoširdžiam koncertui.
Japoniukės Nissenenmondai, matyt, mums būnant dorai nespėjo įsijausti į savo experimental noise rock garsą. Nors, neabejoju, rezultatas būtų buvęs įdomus. Tą, renginio lankstinuke, mums garantavo No Age, Battles ir Lightning Bolt vyrukai.
Grįžtame į „Odeon“ sceną su besičekinančiais Dirty Projectors. Savo melodingumą labiau apipavidalinę jiems būdingomis math konstrukcijomis, vyrukai braidė per nemažą dalį savo diskografijos, neapsistoję ties savo perliuko Bitte Orca kūriniais. Visgi, apie pusė pastarojo buvo sugrota. Skambėjo tai nuoširdžiai ir triukšmingai. Įnirtigai pindami garsines gijas bei akordus, chebrytė nepamiršo sveiko pankiškumo gaidelės, ko pasekoje neskambėjo kaip pasikėlusių menininkų ansamblis. Matyt, ankstyvoji Black Flag mokykla juos dar šiek tiek tebeveikia. Taip kaip per juos, aš tusinausi tik per Health. Mat šie avangardinio, psichodelinio ir dar bilenkokio noise rock entuziastai pavarė tokį pasirodymą, kokio sunku buvo tikėtis. Beprotiškas bugnų salves keičia kone melancholiški shoegaze intarpai su neaiškiu tarsi pro rūką ar miglą sklindančiu Benjamin Jared Miller vokalu. Ne, jie nėra paprasti triukšmingi vyrukai iki galo užsisukę reverbus. Tai – ištisas muzikinis tripas į garsų pasaulį, kartais viliojantį savo netikėtų grožiu, kaustantį šaižiais gitarų garsais, bet visuomet pritrenkiantį savo nenusakoma energija.
Įspudžių tą vakarą man buvo jau užtektinai. Matyt, todėl paskutinieji Japandroids suskambėjo kaip supaprastinta, labiau amerikinė ir kiek blankoka No Age versija.
Trečia diena
Trečioji diena jau parodo ilgo buvimo Roskildės laukuose pasėkmes. Iki tamsaus rudumo įdegusi oda, besilupanti nosis, nuo vietinių Roskildės kebabų stojantys skrandžiai kažkaip neužgožia visų linksmybių ir excitemento, kuris nusimato likusiomis dienomis.
Viskas prasideda dulkėta ir anšlagine arena su visai neareniniais Kings of Convenience. Nors ir nesu bardiško akustinio indie pop megėjas, šie norvegai dar nuo koncerto Rygoje kažkaip sugeba prasprust pro mano muzikinį firewallą. Gal apsimestinio stoto nebuvimu, paprastumu, nesumeluotu nuoširdumu. Gal tiesiog gražia muzika, gilia savo nuoširdžiu, kartais naivoku tiesmukiškumu, tyromis nuotaikomis. Matyt, todėl jiems nereikia apsimetinėti rokeriais prieš 17,000 žmonių minią. Jie ją sugeba pavergti savo melancholiška ramybe ir dvejomis gitaromis. To užtenka šiam duetui įtikinti savo dainomis.
Kur kas įmantresniais žaisliukais buvo apsiginklavę Vampire Weekend. Madingi hipsterių numylėriniai puikiai atliko savo vaidmenį. Vietomis man tai netgi patiko. Likusią dalį tiesiog neerzino.
O po to groję Beach House buvo mano line-up topo kone numeris vienas. Taip, manau, jie yra vieni didžiausių ir įdomiausių naujojo dream pop scenos favoritų. Panašų vaidmenį yra atlikę ir prancūzai M83, tarsi renovavę šį žanrą ir iškėlę jį į naujas estetines plotmes. Beach House pasirodymas (kaip ir “Opener” matyti M83) viską tarsi užtvirtino. Jei jų albumuose vyrauja tylesnis ir santūresnis garsas, gyvai jie suskamba žymiai audringiau, garsiau, šurmulingiau. Tas dar labiau pabrėžia jų kūrinių didybę, padvigubina nuotaikas ir emocinę galią. Victoria Legrand vokalas atsiskleidžia visu savo gražumu ir jėga, o instrumentalas skamba labiau kaip orkestras nei minimalistinis klavišų, gitaros bei bugnų derinys. Be abejo, vienas geriausių festivalio momentų. Ir muzikinių koncertų apskritai.
“Cosmopol” scenoje Prins Thomas vyniojo vintažinio disco garsus. Šiek tiek primiršęs savo space ir kraut eksperimentus, vyrukas pateikę labiau šokinį dj setą. Vietomis jis skambėjo gražiai, vietomis labai nuobodžiai. Pastarojo bendražygis Lindstrom su vokaliste Christabelle, iš dalies, pasielgė panašiai. Atgrojęs savo nuostabujį Real Life is No Cool, jis albumą tarsi adaptavo šokių ir reivo ištroškusiai publikai, o Christabelle daugiau šnekėjo nei dainavo. Subtilus italo tampa aštresniu disco, o norvegas vietomis užsuka labai gerų kilpų.
O štai Robyn, savo paskutiniu albumu parodžiusi, kad gali net tik meiles daineles suokti, bet ir gerai kalti klynan, pateisino šį faktą. Ne, ji nebe ta paauglės auksiniais MTV laikais suokusi „Show Me Love“. Dabar ji šneka tiesmukiškai ir aiškiai. Sunkūs hip hop ir electro bytai jai puikiai paantrina. Savo tekstus feministinius ir riebesnius. Visi „With Every Heartbeat“ bei „Show me Love“ buvo palikti pabaigos sentimentams. Puikus pasirodymas.
Kadangi visam latino techno reikalui esu kiek alergiškas, Matias Aguayo seto ramiai klausėmės pašonėje. Vat štai Moderat – visai kitas reikalas. Vyrukai puikiai atkalė visus savo ilgagrojo hitus pamargintus Pfadfinderei vizualizacijomis. Kieti bytai tarsi prisiderino prie jų melancholiškų melodijų. Labai gražus elektroninis numeris.
Ketvirta diena
Po bindzinėjimo po pavargusį kempingą bei festivalio teritoriją nuėjome pasiklausyti britų Nedry. Kokybiškas ala Massive Attack trip hopas su laptopinėmis variacijomis ir IDM priemaišomis. Taip pat (o gal net dar geriau) pavaro ir mūsiškiai Fusedmarc.
Visiškai kontrastingai vyniojo senukas Lemmy su savo motorinių galvų šutve (Motorhead). Kažkaip užplūdo nostalgija 2000-iesiems, kuomet jie grojo Vilniuje. Tada gausiau klausydavau metalo. Dabar, jau sunkiai begirdėti ką išlemena Lemis. Drįsčiau diagnozuoti Family Guy aptiktą Stingo sindromą, kuomet girdimi tik trys paskutiniai posmo žodžiai. Anyway, parako chebrytė turi ir pristabdyti arklius jiems taip pat sekėsi sunkiai.
Jack Johnson paklausyti labiau norėjo mano mergina. Gal surferis jis buvo ir neblogas. Bet kaip muzikantas (neskaitant idealaus techninio atlikimo) jis nėra įdomus. Mūsiškis Steponas Januška pavarytų panašiai, jei po palmėm gyventų. Tiesa, mergina pasirodymo metu užmigo.
Labai galingai suskambėjo paskutiniai The National kūriniai. Vyrukai vietomis suskamba kaip post punk revival atlikėjai, vietomis kaip Leonard Cohen pasekėjai. Truputį vėlokai, tik po festivalio atrasta grupė. Gražu.
Kasabian buvo nuobodūs. Daugiau tingiu plėstis. Tiek.
Štai Pavement įrodė, kad turi sąmojo ir ironijos. Išgroję beveik visą savo legendinio Crooked Rain Crooked Rain repertuarą, jie suskambėjo puikiai. Forma išlaikyta pilnai, garsas taip pat. Beje, aštrumo ir galio jie turi daugiau nei kai kuriuose įrašuose.
Po Pavement pasirodymo visi traukia į oranžine areną, nes ten festivalį uždaro žymusis Princas. Tam tikroje srityje gal net ir karalius. Sunku buvo įžiūrėti kas vyko ant scenos, tam geriau sekėsi pasitelkti ekraną. Visgi, pavyko įžvelgti, jog jau solidesnio amžiau vyrukas yra vienas iš tų užkonservuotų atlikėjų, kurie nesensta. Princas – kaip iš akies trauktas tas pats MTV herojus savo auksiniais laikais. Nesensta ir jo muzika. Papildomos jėgos davė back vokalistės savo nuostabiais balsais kartais užgoždamos ir patį maestro. Nuo pat ankstyvųjų laikų nepasikeitęs line-up taip pat puikiai atlieka savo vaidmenis. O pats orkestro vadovas puikiai jaučiasi scenoje, vyniodamas funk, rock, jazz grūvus, šiandien tebeskambančius aktualiai ir nepasenusiai. “Purple Rain” – vis dar toks pat nuostabus ir kerintis. Gražu.
Puikus akordas festivalio pabaigai.
Epilogas arba baigiamasis žodis
Tik išbėgę iš festivalio teritorijos supratom, kad Roskildė išgyventa. Dvi reabilitacijos dienos buvo skirtos intensyviai terapijai. Įspūdžiai dar dorai negula į lentynas, o ten pabuvus, matyt, sunkoka nebegrįžti. Viso šio vyksmo metu buvo pamatyti per dvidešimt koncertų ir išgerti keli trilitriakai vyno. Grįžome taip pat ne pačios geriausios formos. Bet žinau, jog po kiek laiko norėsis atgal. Atgal į šią muzikos, kultūros, alkoholio ir beprotybės oazę.
Komentarai