Šią savaitę pirmą kartą Lietuvoje vyksta artpunk, new (mutant) wave, death rock ir kitokių muzikinių keistenybių festivalis Drop Dead Festival (DDF). Pirmą kartą šiame pasauliniame reiškinyje tiek daug kreivo vizualiojo meno apraiškų. Tikiu, kad visa tai – dėka organizatorių Decadentia entuziazmo, kurį turėtumėme pajusti festivalio metu. Apie vizualiąją festivalio dalį kalbinu kuklią bet karingą ARTillery generolę AiMo.
Ar visuomet DDF būna gausiai atskiestas menu, juk tai – muzikinis festas?
Parodas galima jungti į bet ką, todėl net nesigilinau į tai, kodėl Tadas vieną dieną paskambino ir pasakė: “Atvažiavo Polina, ateik į susitikimą.” Festivalio pavadinimas ir mąstas įkvepiantys… ne koncertinę festivalio dalį DDF organizatorės sutikimu pavadinau ARTillery ir atakuos ji ne kartą:
Rugpjūčio 16-tą celėse- Vilniaus Dailės Akademijos grafikos ir skulptūros studentų dirbtuvių pastate, kurį paprastai Akademijos studentai ir vadina celėmis. Malūnų g. 3. Gaila, pastato fasadas išniekintas reto bjaurumo paišalionėm, bet viduj jaukiau. Kviečiame užeiti! Visas antras aukštas paverstas ekspozicijų kambariais. Menininkai (daugiausia grafikai) : Aistė Bilevičiūtė, Anastasia Ugorskaya (USA/NY), Augustas Bidlauskas, Joana Kairienė, Kaitos Grupė, Laura Grybkauskaitė, Mikalojus Vilutis, Mother Eleganza, Natalie Shau, Paulis Liepa (LV), Saulė Jonušaitytė, Tadas Šimkus, Vytenis Baura.
Celės – jauki, rami paroda, palyginus su tuo, kas laukia kitose… (toks buvo ir tikslas: vieną erdvę sukurti galvoms pailsėti po ar prieš audringų festivalio naktų)
Beje, celių atidarymo metu muzikiniu fonu rūpinsis išskirtinį skonį turintis, DDF stilistikai gaivaus žavesio suteikiantis Dj Daniel Triangle. betterthansexblog.tumblr.com
O kitose… “Le Dernier Cri” – kas tai? Jų saitas ir vaizdu ir garsu labiau primena seno automobilio motorą.
Rugpjūčio 17 d. 19 val. Fluxus Ministerijoje – 2 rūsyje aktyvuosis galingas pabūklas “Le Dernier Cri” ir mažesnis “Nauja anatomija” veiksiantys iki rugpjūčio 30 d. Atidarymas vyks skambant gūdiems Doors to Nowhere atlikėjo garsams (Black Forest Recordings / UK)
Le Dernier Cri (LDC) – nepriklausomi, kultiniai unergroundinio meno leidėjai, išleidę šimtus knygų. Ir aš vis dar negaliu patikėti, kad jų plakatai bei dvd su animacija Vilniuje! Le Dernier Cri ypač tinka DD festivaliui savo ekspresija, nevaržoma jėga, kitoniškumu ir sąlygos kokiomis jie gyvuoja. Jų pavadinimas reiškia “paskutinis šauksmas”, kaip ir DD festivalis, tai kultūra, kuri bet kada gali numirti, nes yra ne mainstreem’inė. Bet gali tapti ir “paskutiniu mados šauksmu”.
LDC tinkle apie 80 menininkų: gal ką sakys kam nors šie vardai: Pakito Bolino, Léo Quievreux, Moulinex, Marie Pierre Brunel, Blanquet, Andy Bouls, Caroline Sury, Yann Taileffer, Les frères Guedin, Matthias Lehmann (Prancūzija), Marcel Rujters (Olandija), Daisuke Ichiba, Ota Keiti (Japonija), Elina Merenmies, Matti Hagelberg, Katija Tukkiainen (Suomija), Atak (Danija), MS Bastian (Šveicarija), Mat Brinkman, Mike Diana (USA), Leif Goldberg (USA), Marco Corona (Italija).
Nesunku pastebėti, kad LDC meninkų kūrybai būdingi žiaurūs, brutalūs siužetai, tačiau tikiu, kad kiekvienas Le Dernier Cri menininkas tam turi savo individualias priežastis, paskatas. Tiesą sakant, man sunku kalbėti apie siužetą, nes man pačiai akys labiau krypsta į braižą, stilistiką, kompozicijas ir labiau šokiruoja stipri kūrybinė energija, o ne sex and violence, gore. Šiurkštūs siužetai gali būti ir kaip protesto forma, kritika, kitokie grožio kriterijai, vidiniai košmarai, išgyvenimai, vidinio blogio išlaisvinimas, ar tiesiog tai įdomesnės temos nagrinėjimui. Nereika rimtai Į LDC meną reaguoti, nes dažnas jų menininkas tiesiog mėgsta papokštauti. Na bet vienam iš jų, amerikiečiui, iš viso buvo uždrausta piešti. Tai piktas, chaotiškas menas, kuris daugeliui nepriimtinas, bet DDF manau pats tas. Bus plakatai šilkografiniai, knygos ir animacija.
Jie mėgsta šokiruoti. Ten be proto daug energijos ir darbo įdėta. Klausiau jų, ar būtina vartoti narkotikus kad taip nupiešti, bet atsakymas buvo, kad reikia labai daug dirbti, kasdien piešti. Ir jaučiasi labai kai paiimi knygą į rankas. Jie fanatikai, kaip ir tie kurie organizuoja festivalio muzikinę dalį. Fanatizmas – pagrindinis principas ir variklis.
“New Anatomy” – komiksų paroda. Esi ir pati susijusi su komiksais, jų kūryba ir apskritai domiesi šiuo reiškiniu.
Visiškai greta Le Dernier Cri, kurie irgi kuria komiksus, – nedidelė New Anatomy menininkų grupė, iš geografiškai artimesnių vietų: Agnieszka Piksa ir Kuba Woynarowski (Lenkija), Maija Kurševa ir Oscars Pavlovsksis (Latvija), Antanas Dubra, Karolis Strautniekas, Eikantas Pakalka, Ai Mo, Artūras Rožkovas, Tomas Urbelionis (Lietuva).
Tačiau grynakraujų komiksų parodoje nedaug, daugiau tai tik fragmentai ir hibridai. Ypač Lietuvoje komiksai yra dar nauja meno anatomija ir mutuojama link to pamažu ir nedrąsiai. Berods prieš pusmetį teko skaityti karštligiškus pasisakymus lietuviškoj spaudoj, kokia silpna vietinė komiksų kultūra. Tarkim Latvijoje yra ir žurnalas “kuš!” ir blogas www.komikss.lv skirtas komiksų kultūrai. Su jais kartu ir organizuojam Naują Anatomiją. Žurnale – latvių, keli lietuvių menininkų darbai pasirodo bet daugiausia visgi užsieniečių. Taip, kitur yra nuostabių pavyzdžių, autoritetų visam pasauliui, bet kam apsisunkinti sau gyvenimą dramomis, kad ten, o ne čia. Grafinių novelių tikriausiai ilgai dar niekas nedarys, bet kas mokam, galim pasidžiaugti ir mažais neįmantriais komiksiukais.
Labiau orientavausi į tokius komiksus, kur istorija nėra tokia svarbi. Kaip tarkim tie japoniški, kuriuos perskaitai ir išmeti. Bandžiau surinkti tokius, kuriuos norisi žiūrėti kelis kartus. M.Vilučio prašiau nupiešti komiksus, bet vyresnės kartos menininkams visai komiksai nesikuria kažkaip. O jaunų labai mažai kuriančių, taigi bandysim šitą naują komiksų anatomiją paskatinti Lietuvoje.
Papasakok apie savo veiklą mene. Tavo organizuota paroda “+” buvo man didelis atradimas, nustebinusi kad kažkas panašaus kuriama ir Lietuvoje.
Grafiką baigiau, darau estampus. “+” paroda buvo šalia kito Decadentia panašaus į DDF renginio – Creeper Fest. Gavau šiek tiek kritikos kad idėja neišgryninta. Parodos tema buvo transhumanizmas. Tai žmogaus dirbtinimas, Amerikoj kilęs judėjimas, filmų daug yra sukurta šia tema, tarkim pradedant Terminatorium ir kt. Kad transhumanistines idėjas Lietuvoje kas nors dar propoguotų neteko girdėti. Daug ką gąsdino, bet man transhumanistinės idėjos labai artimos. Patinka viskas šia tema: robotai, ateiviai…
Esu didelė Ziggy Stardust fanė, deja nepavyko šį kartą padaryti jam dedikuoto kambario. Tačiau ARTillery Celėse rasite mano darytą knygą, ji gulės dienoraščio kambaryje kur dar yra Aistės Bilevičiūtės ir šiektiek Joanos Kairienės darbų. Šiame kambaryje dienoraštis išreiškiamas ne žodžiais, o vaizdais – dėmėmis ir kt., tiesiog kaip tą dieną jautiesi, taip ir paišai.
Ar esi nors ką nors sukūrus ne tamsiajai scenai?
Bandžiau kurti vaikams iliustracijas, bet pasakė kad tai yra per tamsu, per baisu. Vadovėlį reikėjo kurti, per piktas gavosi, pasakė, kad vaikus tai gali gasdinti. Smagiau visgi tamsiajai scenai daryt. Labai skiriasi kaip kas mato tą tamsą. Tik uždirbti iš to sunkiau. Čia kaip Le Dernier Cri, jie niekada nebus turtingi, dirba tik iš idėjos. Bet labai gerbia juos tie, kurie supranta tokį meną. Jų paroda keliavo į Vilnių iš Estijos, buvo Latvijoj, o po Drop Dead keliaus į Japoniją.
O gal gali pasufleruoti kelias idėjas, kaip reikia atrodyti, ypač merginoms einant į DDF renginius?
Nederėtų kasdieniškai renktis, reiktų ekstravagantiškai pasipuošt. Kad būtų lengva eiti iš proto. Vestuvinę suknelę galima kraujais apsitaškyti. Aš tai siūsiuos kelias sukneles…
Nebūtina skiauterės darytis, dažytis vaivorykštės spalvom, bet svarbu nusiteikti gerai pašėlti, ne taip svarbu kaip atrodysit.
Ačiū už interviu.
Nuoširdžiai smarkiai dėkoju parodose dalyvauti sutikusiems menininkams ir pagalbininkams !!!
www.lederniercri.org
Le Dernier Cri paroda Feisbuke
Celės paroda Feisbuke
www.dropdeadfestival.com
Komentarai