The Batcave naktis pagal Dzhanini
Ketvirtadienio naktis – tai duoklė judėjimo istorijai. The Batcave (Batmeno irštva) – naktinio klubo Londone pavadinimas. Šis klubas įsikūrė 1982 metais ir tai buvo vieta, kurioje, anot vikipedijos, gimė anglų gotų subkultūra. Klubo įkūrėjas buvo legendinės (ir tą vakarą Vilniuje grojusios) grupės Specimen vokalistas Ollie Wisdom, o klube nuolat grodavo tokios žvaigždės kaip Robert Smith, Siouxsie Sioux, Steve Severin, Foetus, Marc Almond ir Nick Cave. Šio naktinio klubo garbei DDF metu vyksta koncertas tuo pačiu pavadinimu, salę puošia to klubo interjero elementai ir skamba death rock, post-punk ir kt.. Atsirado netgi terminas, kuriuo galima būtų apibūdinti didžiąją dalį DDF publikos – batcaver’iai.
Tiesa, labai smagi diskoteka vyko mažojoj salėj, kur šokiai truko “all night long” ir daug kas rinkosi pasišokti net ir per grupių pasirodymus. Tačiau čia aprašiau didžiosios salės veiksmą su keliom video iliustracijom.
Deja, klaidingai pasimokęs iš pirmos nakties, kad “sharp!” čia niekas neprasideda atėjau vėliau ir rusų Grotesque Sexuality teko išgirsti tik atsisveikinimo žodžius, taigi koncertas man prasidėjo nuo prancūzų Castrati.
Castrati
Nu, tikri „kastratai“… :D Dauguma moteriškais rūbais, labai seksuali programa ir puiki vokalisto vaidyba ir netgi balsas primena lietuviškuosius Comedia de‘l Arte. Tačiau skirtingai nuo komedijos, iš vaidmens neišeinantis „apsvaigęs“ ir nuolat „išsigandęs“ plevėsa nuo aukštų kniaukimų pereina į smagų ir brutaloką riaumojimą. Tai, žinoma, skatina papoginti. Voliotis jis irgi labai mėgsta, tarp publikos kojų ypatingai, o pabaigoje jį netgi turi prilaikyti kiti moteriškom kojinėm ir naktiniais apsirėdę kolegos.
13th Moon
Teatrališkus pasirodymus tęsė tryliktasis mėnulis iš Japonijos. Energingas death rock su dryžuotu iki kaulų čiulpų vokalistu. Patys įvertinkit dainą apie mirusias rožes.
The Last Days of Jesus
Tai slovakiškas death rock, dar vienas „aktorius“ ant scenos paklaikusiu žvilgsniu. Elvio įtaka čia akivaizdi, o ir muzika nestokoja rockabilly įtakos.
Jacquy Bitch
Legendiniai senoliai iš Prancūzijos. Jacquy, vienos pirmųjų batcave, art punk grupės Neva lyderis ir toliau kuria aktualią ir įdomią muziką. Nuo jų aš atsigavau nuo pradėjusios striginėti ausyse death rock plokštelės šioje Batcave landynėje.
Specimen
Vakaro headliner‘iai, minėtieji Batcave klubo ir apskritai vieni gotikinio roko pradininkų. Grupė apjungė glam, goth, punk ir postpunk muziką. Grupė išsiskyrusi, tačiau buvo apsijungusi 2008 metais Londone klubo Batcave 25 jubiliejuje ir… šiais metais Vilniuje DDF Batcave vakare.
Legendinis Ollie Wisdom jautėsi kaip namie, plaukiojo per scena kaip žuvis vandenyje ir stebėjosi ar atsinešėme kūnus, nes mato tik krūvą nešokančių galvų. Tikri scenos žvaigždės su visa savo charizma ir sena bet energinga muzika.
Mutant Transmissions naktis pagal Gintą Rožę
Na štai ir atėjo mano labiausiai laukta festivalio diena, didingai pavadinta Mutant Transmissions!. Vėl lipu į Tauro kalną, braunuosi per lauke rūkančius ir geriančius gotus, pankus, mutantus ir visokius kitokius waverius. Didžiąją dalį veidų jau iš matymo atpažįstu, todėl pats nepasikuklinu padiskutuot, kaip štai ši mergina šiandien žymiai geriau atrodo nei vakar, arba, pavyzdžiui, kaip pas glamerį nulinko skiauterė. Deja, prisidiskutavęs, o gal manydamas, kad renginys vėl vėluos kelias valandas (beje, ir vėlavo, tik šiek tiek mažiau), praleidžiu pirmąjį atlikėją, kuris savo meistriškumą rodė su vintažiniu gameboy kompiuteriuku.
Su kaupu atsigriebiu per antrąjį vakaro pasirodymą. I sceną užlipo charizmatiškas atlikėjas iš Berlyno, pasivadinęs Noisy Pig. Jis tapo ne tik vakaro atradimu, bet, drįstu teigti, ir viso festivalio. Apie jį girdėti jau yra tekę, tačiau gyvas pasirodymas abejingų nepaliko – užvirė tikras synthpop electroclash reivas. Sarkastiški tekstai, šiek tiek (gerąja to žodžio prasme) perspausta dainavimo maniera, nurautos vizualizacijos, linksmi ir trankūs bytai bei catchy melodijos privertė šokti beveik kiekvieną. Iš tiesų, Noisy Pig naudodamas kompiuterį ir meistriškai žongliruodamas dviem Kaoss padais, kartais pridėdamas ir solinuką su crashu, paliko neišdildomą įspūdį ir iškart privertė suprasti, kad ne tik dėl Stereo Total čia visi susirinko.
Iškart po jo scenoje galima buvo išvysti ir vokietį Petra Flurr, kuris, kaip ir Noisy Pig, į sceną lipo vienas, tačiau tai jam nesutrukdė skambėti net geriau už kai kurias pilnu sąstatu grojusias grupes. Apie jo pasirodymą galima pasakyti trumpai, bet aiškiai – charizma, daug energijos, electro punk ir (kaip sakė mano draugė) į 12 cm aukštakulnius įspraustos kojos, kurios nepadarytų gėdos net ir kai kurioms manekenėms.
Loto Ball. Kad ir kaip gražiai jis buvo pristatomas tiek DDF svetainėje, tiek apskritai muzikiniame pasaulyje, mano nuomone tapo vienu didžiausiu festivalio nusivylimų. Post-punk maišomas su jazz elementais, naudojamas trimitas, gražus ir estetiškas sintezatoriaus intro… (kuris, kaip paaiškėjo ir buvo 5 minutes trukęs kūrinys). Rodos, viskas turėtų būt gerai, bet nuobodu nors tu ką. Po keleto kūriniu nusprendžiau pasielgt kaip tikras lietuvis ir nueit iki netoliese esančios kebabinės.
Pasirodo ne aš vienas buvau toks protingas ir prakeikta kebabinė pareikalavo aukų – praleidau trumpą, bet, kiek teko girdėti, įspūdingą merginos akrobatės pasirodymą, kuri šoko ir dainavo ant specialiai pakabintos trapecijos. Deja, tik vieną dainą.
Liūdesį teko raminti su į sceną užlipusiu prancūzų ir vokiečių duetu Aniaetle Programmeur, kuris dėmesį prikaustė jau nuo pat pirmų akordų. Užgrojus stilingam duetui beliko tik žavėtis galingais programuotais bytais, sintezatoriais bei kol kas puikiausiai DDF festivalyje skambėjusia gitara. Juodas modifikuotas Telecasteris, du efektų procesoriai padėjo išgauti žiauriai teisingą gitaros garsą, kuris vietomis buvo rokinis, vietomis shoegazeinis, o kai labiausiai reikėjo ir dreampopinis. Viskas, pradedant fuzuotu vokalu, nurautais sintezatoriais ir baigiant povyza ant scenos, buvo laiku ir vietoje bei susiliejo į vieną didelį eksperimentinio electro rock gniužulą. Koja kišo tik įgarsinimas, bet kiek gi galima jau apie jį…
Po Aniaetle Programmeur pasirodyti žengusi įspūdingo stoto ir aprangos moteris Näd Mika manęs nesužavėjo. Niekuo. Nusprendžiau pailsėt nuo garso ir ramiai palaukt grupės, kurios labiausiai laukiau šiame festivalyje.
Ir štai pagaliau vakaro žvaigždės Stereo Total jungiasi aparatūrą ir pradeda groti. Mielas, ironiškas, infantiliai stilingas duetas, tarsi atkeliavęs tiesiai iš septinto dešimtmečio psichodelinio pop glūdumų. Išvaizda, judesiai, vietoje skambantys sintezatoriai, ne pilnas būgnų komplektas (tik tai, ko reikia), teremina, užrašas „I hate Your band“ ant marškinėlių, galų gale savadarbės gitaros garsas ir forma (stačiakampio gretasienio) privertė patikėti, kad jie net ir juokaudami nejuokauja. Ką jie grojo? Nieks geriau neapibūdins, nei jie patys: „40% Yéyétronic, 20% R’n’R, 10% Punkrock, 3% electronic effects, 4% French 60ies beat, 7% genious dilettantism, 1,5% Cosmonaute, 10% really old synthesizers, 10% 8-bit Amiga-sampling, 10% transistor amplifier, 1% really expansive and advanced instruments“. Visa tai galima buvo išgirsti kolkas geriausiame šių metų DDF pasirodyme ir kolkas vieninteliame, kuriame galima buvo pasigrožėti stage daivu. Stereo Total net juodžiausią ir rūsčiausią batcaverį privertė šypsotis. Belieka laukti likusių dienų. Kertelė užkelta aukštai.
Grandiozinis ačiū foto meistrui Sieloj Ramu!
Video – straipsnių autorių.
Komentarai