Pagal Dzhanini
Jie ne tik gotai, jie ne tik pankai, jie – gyvi numirėliai iš svetur, apsėdę mūsų sostinės Tauro kalną.
Na štai ir susirinko, sugužėjo juodi, sudriskę, skiauterėti iš Europos ir atokesnių kampelių į Vilniaus profsąjungų irštvą, “Mulen ružu” vadinamą. Mieste “tvarkingiausi” iš jų parodų lankytojai jau vaidenosi savaitės pradžioje, Fluxus Ministerijos rūsyje atidarė šokiruojančią “Le Dernier Cri” ir “New Anatomy” parodą, tuo atkreipdami spaudos ir pačio Zuoko dėmesį. Dar viena parodų erdvė “Celės” šalią naujųjų dailioškės rūmų, bet didžiausia ekspozicija gyvų eksponatų rinkosi trečiadienį į “Mulen ružą” kur prasidėjo penkių naktų maratonas.
Labai originalus sprendimas pirmą pasirodymų naktį daryti tik mažoj salėj, didžiosios net neatrakinant. Pradžios laukti užtruko apie tris valandas nuo planuoto laiko, pažymėto “SHARP!” ir atrodė kad ten dar kažkas krapštosi ir tuoj paleis į salę. Ale ne – viskas glaustai ir jaukiai karpytomis varnomis, maišais ir medinėmis runomis papuoštame prieangyje. Pasiteisino šita scena, sakyčiau, nes vakaro tema – Brave Exhibitions – apjungia scenos ekshibicionistus, kurie solo stojasi ant scenos ir “varo pagal fonūškę”.
Nurvuss
Pirmasis tai padarė išdidus ir nervingas amerikietis Nurvuss. Taip pat išdidžiai pasistatęs savo Mac’ą, kas keistai derėjo prie parištos akies ir retro kostiumuko, bet jis iš anksto įspėjo, kad parodys, kaip jie Amerikoj daro ir uždainavo “I’m americanmade, ye you’ve heard what I’m saying”. Simboliška DDF pradžia, nes festas prasidėjo būtent JAV, bet dėl grupių stokos persikraustė į senąjį žemyną. Ir ačiū dievui, nors turbūt garsiai dievo vardo nereikėtų minėti šioje pagonių šutvėje.
Birth!
Po šaltojo pasikėlusio amerikiečio, sekė kitas amerikietis Birth! Jo išrėkiami trashy electropunk gabalai skambėjo pakankamai industriškai ir kėlė nuotaiką bei energijos pliūpsnius. Jis pats šokinėjo į publiką ir smagiai skaldė bajerius tarp gabalų. Tarsi čia jo solo vakarėlis. Tačiau taip ir buvo. Energingi gabalai nutrūkdavo staiga ir toks pat trumpas ir ramus “thank you” skambėjo kaip smagus bajeris po viso to lojimo ir darkymosi. Smagus vaikinas, tas Douglas.
Vilkduja
Tada įvyko tai, kas sujaukė visą vakaro formatą. Tai vadinama Vilkduja iš egzotiškosios Lietuvos. Tai beje vienintelė lietuvių grupė išrinkta groti festivalyje. Didelė garbė mažai grupei iš Lietuvos. Spėju kad netgi jiems asmeniškai prie vakaro temos “brave exhibitions” buvo prikabintas “mutant transmissions” pavadinimas, bet greičiausiai garusis blogeris ir muzikinių madų diktatorius Daniel Triangle taip užvadino vakarėlį dėl DJ setų, kurie skambėjo ir prieš grupių pasirodymus ir po jų. Taigi Vilkduja sakyčiau pranoko save ir nuskambėjo gerokai labiau trankiai elektroniškai. Nepašiko markės. Gėrė ant scenos kažkokį tamsų birzgalą kaip jau jiems dažnai pasitaiko ir davė lietuviškos mistikos iš gilumos, kurios kitataučių pasirodymuose pasigendu, dažnai tai tėra pikta bet tuštoka maišto išraiška, kuri kiekvienai tautai ir žmogui asmeniškai tikriausiai yra labai jau skirtinga. Vilkduja netgi bisui išėjo, ko, kiek žinau nėra dar buvę istorijoj. Tiesa, bisinis gabalas buvo kažkoks labai jau suimprovizuotas.
Gertrud Stein
“Va čia tai merga” – turbūt pagalvojo dauguma susirinkusiųjų. Ir iš tikro gerai atrodo (žiūrėti foto kur didelis čiosas, daug kvarbatkų ir spalvotas apšvietimas). Bet nepaisant išorinio grožio ir spinduliuojančio pasitikėjimo savimi, jos muzika užkabino daugelį susirinkusiųjų. Suskambėjo itin moderniai su senos elektronikos prieskoniu. Gražu, šokama ir nepikta. Atskiro pagyrimo vertos vizualizacijos, kuriose muzikantų ir šokėjų siluetai “grojo” ir “šoko” sinchroniškai su fonograma, vaiduokliškai konceptualiai darniai. Žmonės šypsojosi, merginos jai pavydėjo, bernai jos norėjo. Vėliau iš garsistų teko gauti jos “piešinį- raiderį”, pažiūrėkit kam įdomu irgi prie nuotraukų.
Dar buvo labai keistas solo performansas – prezentacija su prezentacijos vizualizacija, kur vaizduojama prezentacija. Vyras-moteris demonstravo save tiesiogine to žodžio prasme. O kaip dažnai užslėptą puikavimąsi matome nuobodžiose konferencijose, galėtų daugelis pasimokyt jo triukų – su spalvotom blizgančiom medžiagėlem dangstytis, maivytis visaip. Berods vėliau ta pati persona visai transvestitiškai persirengusi marširavo pirmyn-atgal pakelta galva. Gražu, bet Vilniuje į gatvę geriau taip neiti. Bet kad aš Vilniuje buvau tą vakarą tai nepasakyčiau…
Pagal Gintą Rožę
Eilės prie veidrodžio vyru tualete ir post-punk, minimal wave, cold wave bytai senuosiuose profsąjungų rūmuose iškart priverčia suprasti, kad ilgai lauktas Drop Dead Festival prasidėjo. Prasidėjo su nepakartojama atmosfera, Lietuvai nebūdinga publika, bet Lietuvai būdingu garsu.
Apie DDF pasakoti ir jo pristatinėti jau niekam nebereikia, todėl lekiu tiesiai prie įspūdžių pirmąją dieną užlipus į iki skausmo pažįstamą Tauro kalną ir užėjus į DDF ambasada tapusį Mulen Ružą. Jau legenda tapusi Vilniaus salė pasitiko sau pačiai neįprasta muzika – DJ dėka per kolonėles apšilimui buvo galima išgirsti post-punk, eksperimentinės elektronikos bei kitų Drop Deado plakatuose išvardintų stilių.
Diskoteka lauke besibūriuojančių festivalio lankytojų neišjudino, tačiau tą padarė pirmasis vakaro gyvai grojantis atlikėjas Nurvuss. Žmonės operatyviai baigė rūkyt cigaretes ir pirkt atributiką (kuri iš tiesų graži ir estetiška) bei pasinėrė į amerikiečio, gyvenančio Londone bytus bei programuotus analoginio sintezatoriaus garsus. Nurvuss pasirodymas skambėjo užtikrintai, tačiau galbūt per trumpos kompozicijos pasirodė šiek tiek nuspėjamos ir nuobodokos.
Asmeniškai man žymiai labiau patiko antrasis tokiu pačiu sąstatu grojantis (t.y. kompiuteris ir vokalas) atlikėjas Birth!. Šis amerikietis grojo tai, ką galima pavadinti mutant punk. Nors nemažai pažįstamų buvo nusivylę šiuo pasirodymu (anot jų Birth! nebevaro taip gerai, kaip anksčiau), tačiau grubūs bytai, kompiuteriu programuoti analoginiai sintezatoriai, post-punk vokalas, šiokia tokia trash ir industrial įtaka abejingų nepaliko. Abejingas neliko ir pats atlikėjas, teigęs, kad įprastai Amerikoje groja penkiems žmonėms apleistose gamyklose, o dabar jo klauso pilna salė. Net ir prastokas garsas pavertė pasirodymą lo-fi gerąja šio žodžio prasme.
Trumpa pertraukėlė ir jau ant scenos galima išgirsti pirmuosius lietuvių komandos Vilkduja akordus. Vilkduja vieninteliai pirmąjį vakarą grojo pilnu sąstatu, tačiau galbūt įgarsinimas, o gal tai, kad šią grupę esu jau nekart girdėjęs, lėmė tai, kad Vilkduja neįtraukė į savo tamsokas eksperimentines platumas. Vis dėlto, manau, kad Vilkduja atstovauti Lietuvą DDF buvo pasirinkta neatsitiktinai ir gėdos švelniai tariant nepadarė.
Neabejotina vakaro kulminacija tapo šveicarė Gertrud Stein. Jos laukimas pateisino visus lūkesčius. Apsiginklavusi senu analoginiu sintezatoriuku ir kartu su publika nepasikuklinusi pareikalauti aukštesnio garso lygio, ši savimi pasitikinti mergina tėškė puikų minimal wave pasirodymą, kuriame netrūko nei aštrių tekstų, nei seksualios povyzos. Po merginos pasirodymo diskoteka liko ištvermingiausiems. Šį vakarą toks nebuvau. Laukite tęsinio, nes DDF tik prasideda.
Komentarai