Nors Drop Dead festivalis nemirksi madingų festivalių žemėlapiuose, jis netiesiogiai siunčia ateities madas diktuojančias bangas bei pačius ekstravagantiškiausius ir netikėčiausius praeities sąskambius. Čia gal ir neišvysi pačių garsiausių atlikėjų, bet visuomet sutiksi pačias netikėčiausias žanrų mikstūras. DDF groja tik originalūs ir kūrybingieji, kuriuos išvyst kažkur kitur yra gana sunku. Persikėlęs per Atlantą DDF netikėtai atkeliauja į Vilnių. Šio vyksmo priežastis ir idėjas atskleidžia pagrindinė festivalio organizatorė Polina, jos kompanjonas didžėjus bei blogo “Better Than Sex” autorius Daniel Triangle bei Lietuvos kultūros aktyvistas Tadas Klimavičius, kurio dėka mes čia ir turime šį renginį. Enjoy.
Kaip viskas prasidėjo?
Polina: Prieš tris ar keturis metus pradėjau organizuot renginius Niujorke. Gan reguliariai. Koncentravausi ties su punk scena susijusia muzika. Tuo metu Amerikoje nebuvo stipraus deathrock judėjimo, žmonės net nežinojo tokio žodžio. Ypač Amerikos vakaruose. Nebuvo tam skirtų festivalių nei Amerikoje, nei Europoje. Pagalvojau, jog būtų puiku suorganizuoti tokios muzikos festivalį. Pirmasis festivalis įvyko klube “CBGB”. Su manimi susisiekė turą daranti grupė Cinema Strange – iš esmės, organizuodama šį renginį į juos aš ir orientavausi. Pirma net nežinojau, ko tikėtis. Tačiau į festivalį atvyko daugybė žmonių, nes tuo metu tokio pobūdžio didesnių renginių tiesiog nebuvo. Tąkart festivalis truko tik vieną dieną.
Tai nuo pat pradžių laikėtės DIY krypties?
P.: Taip. Manau, tai geriausias būdas parodyti žmonėms muziką, kuri neturi galimybių būti išgirsta plačiai. Norėjau, kad ta muzika susilauktų daugiau dėmesio, kad ją išgirstų daugiau žmonių. Kai dariau renginius punk scenoje, mano siekis toks ir buvo. Bet tokio pobūdžio deathrock festivalių nebuvo visiškai. Vėliau, “Drop Dead” festivaliui (DDF) bręstant, jo lainupe atsirado ir gothabilly, psychobilly, mutant wave, įvairių synth atmainų bei experimental grupių.
Kokiu būdu DDF iš JAV persikelė į Europą?
P.: DF prasidėjo Niuorke. Jis ten vyko keturis metus. Vieną kartą mes darėme du festivalius vienu metu: vieną Niujorke, o kitą Los Andžele. Bet buvo labai sunku, nes prie jų dirbo labai mažai žmonių. Tik aš ir dar keletas kolegų. Taigi, dirbti taip toliau buvo nebeįmanoma. Po to organizavau keletą turų Niujorke bei Los Andžele. Bet labai norėjau padirbėti su grupėmis iš Europos, o atsivežti jas į JAV buvo beveik neįmanoma. Lėktuvo bilietai būdavo labai brangūs, tad mums pavykdavo atsivežti tik porą europietiškų grupių per metus. Tam, kad gautume priėjimą prie tikrai puikių grupių iš senojo žemyno, turėjome patys persikelti ten. Pirmasis europinis DDF įvyko 2007aisiais metais Prahoje.
Pagal ką renkatės šalis? Kodėl šįmet pasirinkote Lietuvą?
P.: Pirmiausia, tai turi būti vieta, kuri būtų žmonėms įdomi. Tai turi būti ypatinga vieta. Mums neįdomios malonios jaukios vietelės, neturinčios ypatingo šarmo. Praha buvo labai ypatinga. Po to persikelėme į Lisaboną Portugalijoje, kuri taip buvo labai įdomi. Manau, Lietuva yra labai graži šalis, turinti įdomią istoriją. Jūs ką tik išsilaisvinote iš SSRS priespaudos. Juk tuo metu vyrai net negalėjo nešioti ilgų plaukų! Dabar jūs judate visiškai priešinga kryptimi, o tai labai įdomu. Jūsų šalis – dar neatrasta, ji nenuvalkiota turistų. Būti čia – ypatingas jausmas. Jauties lyg suradęs paslėptą Europos lobį. Antra, man reikėjo surasti žmones, norinčius bendradarbiaut. Tadas ir “Decadentia” komanda Lietuvoje buvo puikiai įsitvirtinę. Jie taip pat buvo atvykę ir į pirmąjį mūsų europinį festivalį ir mus palaikė. Jau tada žinojau, kad jie daro puikius renginius, tad su jais labai norėjau dirbti.
Kasmet mes matome vis daugiau elektroninės muzikos (mutant wave, synthpunk ir t.t.) grupių DDF lainupuose? Kaip jos ten pakliūna?
P.: Manau, šie stiliai natūraliai įsipaišo į renginio kontekstą. Lygiai taip pat kaip ir psychobilly, deathrock, punk ar horror punk. Iš kitos pusės, minimal bei experimental stiliai (pvz. tokios grupės kaip Throbbing Gristle), nors ir būdami gana nutolę, tuo pat metu yra labai artimi post-punk. Viskas labai susiję. Žmogui gali patikti visi šie stiliai vienu metu. Jie visi puikiai sutaria bei dera tarpusavyje. Jų esmė beveik ta pati. Jie kalba ta pačia kalba. Kalbant apie grynai elektroninės muzikos grupes, antrame DDF grojo tokia grupė kaip Sixteens, kurią galima priskirti tiek experimental, tiek electronic kategorijai. Taip pat yra tokios grupės kaip Phantom Limbs, kuri negrojo pačiame DDF, bet dalyvavo keletoje su juo susijusių renginių. Tokio stiliaus grupės pas mus groja nuo pat pradžios. Bet atvykus į Europą, atsirado daugiau galimybių jas prisikviest. Be to, mes įkurėme leiblą Mutant Transmissions records (MT). Jis specializuojasi ties kreiva eksperimentine muzika, skirtingų žanrų jungimu, electropunk skambesiu, cut-up gitaromis bei 8-bit garsais. Iš esmės, visa tai tarsi nukreipta į ateitį. Jei nori išlikti aktualus, turi ne tik dairytis į praeitį, bet ir žiūrėti į ateitį. Praeities, aišku, taip pat negalima visiškai pamiršti. Ji – svarbi. Egzistuoja daugybė dar neatrastų muzikos žanrų. Ir vienas iš mano tikslų yra parodyti juos žmonėms, iškelti šią muziką, parodyti, kokia ji puiki. DDF nesispecializuoja ties retro žanrais ir niekada nebuvo retro festivalis. Mes turime žvelgti į ateitį, o ateitis – tai skirtingų muzikos žanrų maišymasis ir jų kombinacijos. Ir aš manau, kad punk ir electronic žanrai yra svarbūs šių kombinacijų elementai. MT records taip pat pradėjo rengti MT festivalį. Ir šis festivalis šiek tiek persiskverbė į DDF festivalį. Turbūt dėl to jis įgavo daugiau MT bruožų su visomis weird wave bei mutant wave grupėmis. Štai Portugalijoje DDF grojo Kitchen and the Plastic Spoons, kurie yra užskaitomi deathrockerių, bet vistik yra wave grupė. Mūsų lainupuose yra daug grupių, kurios iškrenta iš įprastų stilistinių rėmų, bet jos puikiai dera bendrame kontekste. Šie stiliai puikiai dera ir mūsų dj setuose. Paimkime, tarkim, DAF (ankstyvuosius). Tai EBM grupė, bet ji puikiai dera, nes turi tą patį underground vaibą. Ateityje pajungsime dar daugiau skirtingų bei įdomių žanrų. Mes stengiamės nesikartoti. Nepaisant to, nepamiršime ir gerai pažįstamos klasikos.
Kaip žiūri į faktą, kad synthwave ir noise rock grupės šiomis dienomis sparčiai populiarėja? Tarkim, HEALTH ar Crystal Castles? Ar tokie vardai kada pasieks DDF lainupus?
P.: Suprantu, apie ką kalbi. Mes leidžiame ir Drop Dead žurnalą, todėl šias grupes dar gerai žinojome ir prieš joms iškylant. Iš dalies, mes joms tą ir padėjome padaryti. Tarp tavo paminėtųjų grupių yra didžiulis skirtumas. Crystal Castles yra beveik mainstream grupė, kurių skambesys prieinamas beveik visiems. Jie neturi specifinės auditorijos. Jų klauso visi. Tuo tarpu, HEALTH yra, iš esmės, punk grupė. Nepaisant to, mes visada turime priimti sprendimą. DDF grojo Nina Hagen, kuri Vokietijoje yra mainstream atlikėja. Šįmet mes turim Stereo Total. Vokiečiai dažnai sako, kad jų CD gaudavo dovanų nuo savo močiučių. Jei grupė groja gerą muziką, ji yra gera. Tu negali jų atmesti vien todėl, kad jie populiarūs. Muzikos vertė – pagrindinis dalykas. Tiesa, kai tu darai nepriklausomos muzikos festivalį su 700 žmonių susiformuoja tarsi savotiška bendruomenė. Žmonės bendrauja vieni su kitais ir tam nereikia didelių erdvių. Jose dingsta artimas atlikėjo ir žiūrovo ryšys. Tarp jų nebevyksta bendravimas. Man ten nemalonu. Vieną kartą organizavau festivalį, kuriame buvo apie kelis tūkstančius žmonių ir man tas labai nepatiko. Scena ir žiūrovai būna tarsi atskirti vieni nuo kitų. Ir nebelieka bendruomeniškumo jausmo. Čia jau prasideda biznis. Tu grupes kvieti ne todėl, kad jos įdomios, o kad atneštų pelną, nes reikia padengti brangios salės nuomos išlaidas. Nenoriu kviesti grupių, vien tik todėl, kad jos sutraukia daug žmonių. Visų šių dalykų aš daryti nemėgstu. Nenoriu per didelės publikos. Pelnas, šiuo atveju, man nėra esminis dalykas. Ir tikrai nesiruošiu vien dėl to bukinti kokio EBM atlikėjo. Jau geriau pakviesiu grot kokius Nervous Gender, nes jie yra įdomūs.
Drop Dead Magazine (DDM) taip pat gerokai pasikeitė. Kuria kryptimi žadate judėti? Beje, buvo įdomu užtikti straipsnį apie Micachu and the Shapes.
P.: Taip. Micachu yra viena iš tų moteriško punk grupių, savo atmosfera primenančių ankstyvasias. Kalbant apie DDM, prie jo pradėjo dirbti daugiau žmonių. Tarkim, Danielis iš Din Glorious. Šiuo metu jis intensyviai rašo savo „Better than Sex“ blogą. Jis tapo mano kolega. Mes domimės ta pačia muzika. Dabar jis intensyviai domisi witch house ir kitais naujais žanrais. Supažindino mane su glitch muzika. Taigi, dauguma pokyčių žurnale įvyko butent jo dėka. Pradžioje prie leidinio neprisidėjo tiek žmonių, kiek tikėjomės. Galų gale, likom tik mes dviese. Mes neapsiribojame konkrečiais žanrais. Man labiau įdomūs visi tie pogrindiniai weird ir obscure dalykėliai. Toks jau mano skonis. Nemanau, ar jis kada priartės prie mainstreamo. Be abejo, labai žaviuosi tokiais žanrais kaip electrohop. Taip pat įdomiomis ska atmainomis, esančiomis už „normalaus“ ska ribų. Nenoriu, kad mano zine būtų klišės. Turime būti atviri skirtingiems žanrams. Aš domiuosi keista bei trenkta muzika, o į šitas kategorijas pakliūna tikrai labai daug skirtingų dalykų.
Kas per daiktas tas electrohop?
P.: Tai electro ir old skūlinio hip hop kombinacija. Jo įvairių atmainų yra Baltimorės scenoje. Anglijoje panašus dalykas vadinas grime. Šis žanras aktyviausias Niujorke bei Afrikoje. Jame daugiau electro skambesio, bet viskuom kitkuom jis labai panašus į grime. Tai – labai įdomi hip hop forma.
Minėjai witch house. Labai naujas ir įdomus žanras. Gal plačiau apie jūsų interesus šioje srityje?
P.: Šį terminą sukūrė Travis Egedy ir Jon Coward iš Pictureplane ir Shams, apibūdinti savo kuriamai muzikai. Tuo tarpu, mano kolega Danielis šį terminą pasiemė ir pritaikė kitam žanrui. Jis ir atsakingas už dabartinę šio termino reikšmę.
Tadas: Teko išgirsti. Tikrai labai keistas muzonas. Keista hip hop, dub ir keistų atmosferinių gothic dalykėlių kombinacija. Prieš du metus aš nebūčiau patikėjęs, kad tai galėtų egzistuoti.
P.: Žmonės, kurie organizuoja šio stiliaus renginius teigia, jog ši muzika, iš dalies, ekonominės situacijos ir bendrų nuotaikų rezultatas. Žmonės praranda darbus. Ši muzika – labai slogi ir niūroka. Skambesys plaukiantis, daug gilių žemų garsų. Kažką panašaus galime išgirsti stoneryje. Jauties lyg apsinešęs. Bet vietoje vokalų tu girdi kažkieno klyksmus. Slogius ir kiaurai veriančius. Tada pasigirsta kapoti klavišinių semplai. Ši muzika – labai depresyvi. Ji, iš dalies, rezonuoja su dabarties realijomis. Bet, tuo pat metu, pagal ją galima šokti. Ko nepasakysi apie daug dark indie bei rock grupių. Bet kai kurios jų juda link to.
Pagal ką atsirenki grupes DDF?
P.: Pirmiausia, šio grupės turi būti geriausios savo kategorijoje bei savo šalyje. Kartais grupėms tenka atsakyti, kad turi dar keletą metų pasigrot. Be abejo, grupė man turi būti įdomi. Kai kurios grupės pakviečiamos dėl savo keistumo. Patikėk, tokių pavyksta rasti Bet jos nesudaro daugumos. Stengiuosi, kad būtų grupių iš įvairių šalių. Kiekvienoje šalyje užbukinu po kelias grupes. Taip geriau atsiskleidžia situacija pasaulinėje scenoje. Susidaro žanrų įvairovė. Surandu daug naujų grupių, kurias paskatinam toliau kurti ir groti. Vienos grupės įkvepia kitas ir žmonės neužsistovi savo rėmuose. Taip susidaro platesnis požiūris į muziką. Ir aš tikrai daug dėmesio skiriu įvairovei.
Kaip pavyksta prisikviest tokias žvaigždes kaip Sex Gang Children ar Stereo Total?
P.: Na, kažkaip pavyksta. Šioms grupėms (geras pvz.: praeito DDF Uk Decay pasirodymas) tai nebūna dar vienas koncertas. Jie žino, kad mes norime stumti į priekį visą sceną. Norime įkvėpti žmones. Taip pat į mūsų renginius atvyksta daug promouterių, kurie užbukina šias grupes vėliau. Užsimezga kontaktai ir mes padedame vieni kitiems. Kai kurios grupės tiesiog nori groti mūsų renginyje, jos mumis pasitiki. Dažniausiai taip ir būna. Likusiai daliai, be abejo, mokame honorarus. Tiesiog yra nustatytos sumos ir jei mes jas galim sau leisti, mes bukinam pasirinktą atlikėją. Labiausiai mėgstu, kai pavyksta tiesiog susitart, bet taip juk visuomet nebūna. Didesnio kalibro grupėse groja profesionalūs muzikantai, kurie iš muzikos gyvena. Suprantu juos, nes tai – jų gyvenimas. Iš kiekvieno pasirodymo jie kažko tikisi. Bet jie pas mus tiesiog privalo pagroti. Jie – tarsi pavyzdys jaunesnėms kartoms. Šįmet pas mus gros tokia grupė Jad Wio. Tai legendinė 80ųjų pabaigos prancūzų coldwave (su rock ar net cabaret priemaišomis) grupė. Savo laiku jie buvo labai garsūs, bet dabar beveik neįmanoma jų surasti ar, juo labiau, užbukinti. Tokias grupes turi pastoviai sekti. Tam prireikia daug metų (pvz.: prireikė net kelių metų, kol pavyko prisikviesti Lene Lovich). Kai kuriuos atlikėjus tikrai sunku įkalbėti. Jad Wio pasikviečiau visai neseniai. Nors e-mailais susirašinėjome kone metus. Pradžioje jie netrašinėjo. Galų gale, kartą djavau Paryžiuje. Vyrukas iš tos grupės žinojo, kad ten būsiu ir apsilankė koncerte. Aš jį pažinojau, tad vos pamačius, kad jis atėjo, paleidau jo grupės gabalą.Tada jis priėjo ir pasakė, kad sutinka grot mano festivalyje. Kai kurie dalykai nutinka netyčia. O visam lainupui suformuoti kartais prireikia ne vienerių metų. Tačiau mes gauname grupes, kurios niekur kitur negroja. Šiais metais gros graikai Phoenix Catscratch, rusai Grotesque Sexuality, kurie dar nėra groję už savo šalių ribų. Jiems tai bus pirmas kartas. Šios grupės yra retos ir kainavo mums tikrai daug. Kita grupė yra japonai 13th Moon, kurie groja tik DDF arba Japonijoje. Taigi, DDF yra tikrai reta galimybė pamatyti keistų ir retų grupių.
Gal keletą žodžių apie nemuzikinę festivalio dalį?
P.: Kadangi DDF yra DIY festivalis, viskas priklauso nuo to, kiek jame dalyvauja žmonių, kokias jie turi idėjas ir kaip jas ruošiasi pristatyti. Esame darę įvairių dalykų. Štai praeityje organizavau Danny Elfman filmo „Forbidden Zone“ peržiūrą. Jis su Richard Elfman buvo subūrę nuostabią perfomansų grupę “Oyngo Boyngo” ir sukūrė šį nuostabų filmą. Be filmų peržiūrų darėme ir meno parodas, workshopus. Viskas priklauso nuo to, ką žmonės nori daryti ir kokių idėjų turime. Vilniuje mes turime daugiau galimybių, nes vietinė menininkė AiMo apsiemė organizuoti visą meninę dalį. Pirmą festivalio dieną taip pat vyks mini konferencija, kurioje žmonės, organizuojantys renginius, rašantys zinus ir darantys kitus alternatyvios scenos projektus, susirinks kartu ir pasidalins idėjoms. Galima bus išsiaiškinti rūpimus dalykus. Taigi, jei kas planuoja organizuoti savo renginį, bus puiki galimybė paklausti iš užsienio atvykstančių žmonių, kaip tai daroma. Daug žmonių prisipažino, kad po DDF jie pradėjo patys organizuoti renginius ir įvairias veiklas. Dažniausiai jie pradeda nuo nulio. Taigi, mes suteikiame jiems palaikymą, kad jie galėtų mokytis iš kitų patirties.
Ar kultūriniai skirtumai yra labai pastebimi, stebint publikas skirtinguose kontinentuose?
P.: Be abejo. Niujorke dauguma žiūrovų yra amerikiečiai. Būdavo nuo 20 iki 50 užsieniečių. Dauguma žmonių yra vietiniai (pvz.: Prahoje turėjome tik porą vietinių). Europoje žmonės atvyksta į renginį iš įvairių vietų. Šiais metais keli žmonės ruošiasi atvykti net iš Ukrainos. Žmonės tikrai nori išgirsti savo mėgstamą muziką ir dėl jos gali keliauti per visą Europą. Ir kai atvyksta tiek daug žmonių, susidaro žymiai stipresnis bendruomeniškumo jausmas, nes amerikiečiams keliauti per JAV yra žymiai lengviau nei kai kuriais atvejais europiečiams nukeliauti į kitą šalį. Bendravimas taip pat tampa kiek kitoks. Bendrumo jausmas stipresnis. Taip yra todėl, kad mums susirinkti yra gerokai sunkiau. Europoje dauguma žmonių ateina dėl muzikos, ir nors nepasakyčiau, kad taip nėra Niujorke, bet ten yra žymiai daugiau atsitiktinių lankytojų. Kurie realiai nėra įsitraukę į šią sceną.
Ar tau patinka Lietuva?
P.: Myliu Lietuvą. Nerengčiau čia festivalio, jei man čia nepatiktų. Ši šalis – kartu novatoriška ir sena, neperkrauta turistų bei dar iki galo neatrasta. Tą jauti visur. Čia, vidury miesto vis dar galima išvysti jaukių lūšnelių. Turistinėse vietose to nepamatysi. Čia gali išvysti kontrastus, kai labai gražus pastatas, bažnyčia stovi šalia senos trobelės. Turite jūs ir modernių skulptūrų. Šios priešpriešos daro Lietuvą ypatingą. Ateityje čia to nebebus. Ekonomika auga ir viskas su laiku su vienodės. Mes esame čia labai ypatingu laiku, kai dar pilna anachronizmų. Šie kontrastai turėtų puikiai derėti prie festivalio atmosferos.
Visuose mūsų pasirinktuose miestuose (Vilniuje, Prahoje bei Lisabonoje) yra kažkas ypatingo, matyt, vien dėl vietų pasirinkimo. Paryžiuje tu tokių vietų negautum. Geriausiu atveju, rastum mažą brangų klubelį ar kažką labai naujo ir prabangaus. Tai viena priežasčių, kodėl aš renkuosi tokias netikėtas vietas.
Čia prisijungia Danielis, kuris papasakojo apie savo blogo veiklą bei naujų žanrų coininima.
Papasakok daugiau apie naujai atrastus žanrus. Gal jų bus ir DDF?
Daniel: Pradėkime nuo to, kad rašau blogą „Better Than Sex“. Ir, kiek žinau, šiame bloge buvo pirmą kartą panaudotas terminas witch house, taikytas tokiems atlikėjams kaip S4lem bei oOoOO ir panašiai. Šį terminą sugalvojo mano draugas Travis iš Pictureplane, tačiau naudojo jį labiau house stiliui artimesnei muzikai apibrėžti. Muzikai turinčiai daugiau trance bei 90’s dance įtakų. Aš pradėjau šį terminą vartoti savo kompiliacijų muzikai. Šiuo metu man ji gerokai įdomesnė nei, tarkim, chillwave, nes labai įdomiai derina skirtingus žanrus. Ji turi hip hopo elementų, naudoja dubstep estetikos bei tuo pat metu jaučiasi tokių grupių kaip Throbbing Gristle įtaka. Kaip matot, vienoje vietoje susiduria labai daug žanrų. DDF lygiai taip pat sujungia daug įvairių žanrų. Manau, tai žmones įkvepia eksperimentavimui. Nes tai apjungia savyje šimtus žanrų.
Kokių dar naujų stilių galėtum pavardinti?
D.: Tropo arba weed punk, kurį naudoju įvardinti indie/noise/punk grupėms iš LA, tokioms kaip Footvillage, Mika Miko ir taip toliau. Realiai šis pavadinimas nieko nereiškia. Bet šiuo metu yra atsiradęs labai įdomus witch house požanris, kuris vadinasi ghetto gothik. Pastarasis turi daugiau r‘n‘b atspalvio. Jis labiau susijęs su r‘n‘b ar net dutch house, bet taip pat turi tokius pat sunkius ritmus. Terminas ghe20 gothik, kilęs nuo to paties pavadinimo vakarėlio “Venus X” klube. Mėgstu šitą terminą.
Kokius atlikėjus išskirtum?
D.: Na, šiuo atveju kalba eitų labiau ne apie atlikėjus, o apie didžėjus ir remiksus. Yra toks vyrukas Physical Therapist, kuris daro nuostabius miksus bei remiksus. Nike7Up taip pat priklausytų šiai kategorijai. Manau, visi aukščiau paminėti žanrai yra labai originalūs bei unikalūs.
Ta proga, Daniel Triangle miksas šia tema: www.mediafire.com/?451q420vb121i9f.
Kaip gimė Mutant Transmissions idėja ir garsas?
D.: Viskas prasidėjo nuo mano miksteipo A modern mutant handbook, kurį dalinau nemokamai internete. Tiesiog ripinau muzoną iš Myspace. Susirasdavau man patinkančią grupę, perklausydavau visas kitas grupes, esančias jų draugų liste, atsisiųsdavau gabalų ir padaryvau miksą iš kokių 30-40 grupių, kurių dauguma teturėdavo vos po vieną dainą. Taip skleisdavau šį garsą. Iki šiol stebina, kad nemažai žmonių yra atsisiuntę ir išsaugoję mano miksus. Žmonės vis dar klauso mano prieš 5-6 metus darytas kompiliacijas. Padariau jų kažkur apie 30. Mane visada domino tokie keisti ir neaiškūs vienadieniai projektai, kurių nariai įrašo kelias dainas, tada išsiskirsto ir sukuria dar dešimt projektų. Taip ši scena plečiasi. Tačiau dauguma šių grupių nesusilaukia deramo dėmesio. Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Vienas mano draugų iš Oklando turi projektą Nero‘s Day at Disneyland. Jo muzika superinė. Paklausau jo gabalų ir jie tiesiog….nurauna man stogą. Jis labai gerai varo. Visada skatinau jį kurti ir dabar tiesiog stebiuosi, kiek daug įvairių žmonių klauso jo muzikos. Jo koncertuose gali išvysti post pankerių, gotų, hardkorerių, hipių. Jis varo tarsi avangardinį breakcore. Keista, kad tokia muzika, turi tokią plačią auditoriją. Bet mane tikrai stebina, kiek žmonių jo klauso. Tai tikrai nuostabu.
Kaip matai Lietuvos muzikinę ateitį?
D.: Tikiuosi, kad žmonės organizuos daugiau renginių, daugiau juose lankysis, važiuos į kitas šalis. Norėčiau, kad visas muzikinis pasaulis vystytųsi bei tobulėtų. Žmonės turi stumti muziką į priekį savo darbu.
T.: DDF idėja – paskatinti žmones išeiti iš savo žanro ribų, būti atviresniais. Man atrodo, kad mūsuose žmonės dažnai užsidaro savo stiliaus rėmuose. Kartais tai net kvepia provinicialumu. Man labai norisi numesti tokią bombą kaip DDF ir parodyti, kad tos ribos neegzistuoja. Lygiai taip pat kaip ir valstybių sienos, per kurias paukščiai ir gyvūnai vaikšto kiaurai. Norisi, kad žmonės blaiviau žiūrėtų į muziką kaip meną, kaip gyvenimo būdą, saviraiškos priemonę. Mano manymu kvaila, kai talentingi muzikantai, kurie vietoj to, kad pasidomėtų, kas vyksta pasaulyje ir įsigilintų į muzikos praeitį bei dabartį, užsikabina už vieno stiliaus ir labai siekia atkartoti to stiliaus etalonus. Pas mus yra kažkoks užsiciklinimas ant „autoritetų“ ir baimė eksperimentuoti su formomis. Galbūt dėl šių priežasčių DDF groja tik viena lietuviška grupė Vilkduja. Šios formacijos stilių labai sunku apibūdinti ir jie neužsidaro savo rėmuose. Su kiekvienu kūriniu yra žaidžiama bei eksperimentuojama, kiekvienas gyvai atliekamas kitaip, bene kiekvienas pasirodymas – unikalus.
Drop Dead Festival Vilniuje, rugpjūčio 18-22 dienomis. dropdeadfestival.com
Komentarai