Rugpjūčio 19 d. Prospekto galerijoje prasidės beveik du mėnesius vyksiantis fotografijos maratonas. Kas stebino ruošiantis festivaliui, kas prikaustys parodos lankytojų dėmesį – apie visa tai kalbamės su renginio sumanytoja ir organizatore Egle Deltuvaite.
Kas paskatino kurti tokį festivalį Lietuvoje?
Pagrindiniai aspektai – žmonės ir meilė fotografijai. Idėja rengti festivalį kilo lankantis Europos fotografijos festivaliuose, fotografijos muziejuose, parodose. Žinant, kokia įdomi ir tikrai kitoms šalims nenusileidžianti Lietuvos fotografija, manau, kad festivalis Vilniuje būtinas – tai puiki proga parodyti pasauliui, ką turime mes ir Lietuvoje esantiems fotografijos gerbėjams pristatyti svetur kuriančius autorius.
Koks esminis skirtumas tarp šių metų ir 2008 m. organizuoto festivalio „In Focus“?
Man tai yra keblus klausimas, nes negaliu pažvelgti iš šono ir objektyviai vertinti. Parodų skaičius panašus, autorių skaičius padvigubėjo, dalyvaujančių užsienio šalių – taip pat daugiau, bet svarbiausias vertinimas, matyt, yra programos kokybė ir įdomumas. Tikriausiai, šį klausimą būtų prasminga užduoti festivalio žiūrovams bei fotografijos meno kritikams, bet ir šiuo atveju, kiekvienas vertinimas lieka subjektyviu. Net ir lyginimas su kitais festivaliais nebūtų iki galo tikslus – kiekvienas festivalis turi savo specifiką, kurią lemia miestas, šalis, ekonominė, politinė, socialinė, kultūrinė ir kitos terpės. Galbūt į šį klausimą, galėsiu atsakyti po kelių metų.
Renginys ir vėl džiugina sostinės gyventojus. Kodėl Vilnius?
Tiesiog todėl, kad aš čia gyvenu. Jei gyvenčiau Aukštadvaryje ar bet kur kitur – daryčiau ir ten (juokiasi, – aut. past.).
Šiais metais dalyvaujančių konkurse skaičius viršijo 200. Kas nustebino vertinant darbus?
Labiausiai nustebino dalyvių gausa. 256 autoriai iš 17 šalių – nemažas iššūkis vertinimo komisijai. Taip pat malonus siurprizas, kad konkurse dalyvavo nemažai profesionalių menininkų ir fotografų, kurie savo parodas yra rengę tokiuose festivaliuose, kaip Arlis. O džiugiausias siurprizas – autorių kūrybos kokybė. Šie aspektai pranoko visus mano lūkesčius, kas leidžia tikėtis, kad Fotosofijos terminas praplėtė bendražmogiškus arba, jei galima sakyti, bendrafotografinius rėmus.
Ar bus tokių parodų, kurių segmentai prikaustys net didžiausią kritiką?
Pateikimo prasme bus ne viena įdomi ekspozicija. Pirma, konkurso „Fotosofija“ laureatų paroda, kurioje iš atrinktų autorių darbų bus dėliojama mozaika, atsižvelgiant į kiekvieno komisijos nario atrinkimo kriterijus. Taip pat Vilniaus Šv. Trejybės Graikų katalikų apeigų bažnyčioje bus eksponuojama Fabrice Delannoy darbai. Kiek teko domėtis, tai bus pirma paroda Lietuvoje, kurioje fotografijos pristatomos erdvėje, tarp bažnyčios skliautų. Neabejoju, kad dėmesį patrauks ir „Nuobodulio“ parodos ekspozicija vien dėl to, kad ją darys Gintautas Trimakas. Tiems, kas domisi ne tik fotografija, bet ir mokslu turėtų sudominti lazerių specialisto Juliaus Pilecko projektas „Fotoidentitetas“. Manau kiekvienas, nepraradęs smalsaus požiūrio į pasaulį, parodose ras tai, kas leis praturtinti savo žinias ir patirtį bei paskatins pažiūrėti kitu rakursu.
Prieš kiekvieną parodą vyks susitikimai su parodų autoriais ir kuratoriais. Kuo jie bus naudingi?
Naudą, neabejoju reikėtų vertinti individualiai, tačiau tai tikrai ne taip dažnai pasitaikanti proga neformaliai pabendrauti su menininkais, klausti jų ko tik nori, gilintis į smulkmenas, detales ir viską, ko per atidarymą dažnai nedrįstame.
2008 m. juokaudama festivalį apibūdinote kaip šventę, koks jis bus šįkart?
2008 m. tiesiog prasitariau, kad festivalis – tai šventė, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, ir tikiuosi, kad šiais metais jis taip pat jo žiūrovams ir svečiams taps švente. Šiemet itin daug premjerų bei partnerystės projektų, platesnė fotografijos įvairovė: nuo konceptualios iki reportažinės, nuo grynos fotografijos iki hologramų.
Kokių reakcijų, atsiliepimų sulaukiate?
Reakcijos apskritai į festivalio rengimą – visada teigiamos. Natūralu, kad žiūrovams ne visos parodos patinka vienodai, tad visada įdomu išgirsti vertinimus – vėliau galima daryt labai įdomias išvadas, apie tai, kaip Lietuvoje žiūrime į fotografijos meną. Man visada džiugu girdėti argumentuotą nuomonę – tai leidžia festivaliui tobulėti.
Tiesa, šiais metais netiesiogiai girdėjau nusivylusių balsų tų, kurie dalyvavo „Fotosofijos“ konkurse, bet nepakliuvo tarp laureatų. Deja, konkurso esmė – atrinkti, kas komisijos nuomone labiausiai atitinka jo esmę. Kokie buvo pagrindiniai komisijos vertinimo kriterijai bus galima sužioti jau rugpjūčio 19 d. vartant specialiai šiam renginiui išleistą knygą su laureatų darbais. Beje, stiprūs autoriai, kurie nepakliuvo šį kartą, neabejoju netrukus sulauks reakcijos ir kvietimų dalyvauti kituose fotografiniuose projektuose.
Taigi, iki pirmosios parodos teliko vos kelios akimirkos. Ar nebaisu?
Baisu būna visada, kai pačiam svarbu, ką ir kaip darai… Bet šiuo metu tiesiog su džiugiu nerimu laukiu, kokių naujų iššūkių, siurprizų, naujų pažinčių, patirčių ir nenumatytų atradimų atneš festivalis.
Komentarai