Rugsėjo 2 d. festivalyje „In Focus“ K. Sereikaitė debiutuos su paroda Esu.Būsiu, kuri lapkričio 12 – 21d. bus pristatyta ir platesnei auditorijai „Artfiler” galerijoje, festivalyje „Fotografijos mėnuo“ (Mois de la Photo), Paryžiuje. Su fotografijų autore kalbamės apie tai, kuo ypatingas šis darbas, kokius vidinius moters pasaulio užkaborius jis atskleis ir ne tik.
Kuo naudingi tokie fotofestivaliai kaip „In Focus“? Kokie šio renginio autoriai Jums artimiausi menininu atžvilgiu?
Tokio pobūdžio fotografijos meno festivaliai ne tik atveria daug naujų bei visuomenei pripažintų fotografijos kūrėjų, bet ir leidžia tiek fotografui, tiek stebėtojui plačiau ir giliau pažvelgti į fotografijos klasikinį bei šiuolaikinį meną. Ganėtinai sunku objektyviai vertinti festivalyje dalyvaujančius kolegas, nes visi esame skirtingi ir tuo pačiu unikalūs savo temomis ir požiūriu.
Labiausiai likau sužavėta Arūno Kulikausko fotografuojamos buities estetika, Remigijaus Treigio kuriama atmosfera, Algimanto Kunčius modeliuojamomis situacijomis bei personažų reakcijomis, taip pat Vidmanto Ilčiuko fotografijų misticizmu. Buvo tikrai nemažai išskirtinių autorių, tačiau išvardinti autoriai labiausiai atliepia mano pasaulėjautą.
Festivalyje debiutuosite su paroda Esu. Būsiu. Ką ja norite išreikšti?
Šioje serijoje bandau giliau pažvelgti į moters pasaulį bei jos prigimtį. Tai tarsi mikronaratyvas, kuriame vaizduojamos ribinės moters sielos būsenos, kurių nepaveikia nei amžius, nei patirtis, bet jas vienija bendras dalykas – bėgimas nuo akistatos su savimi. Jos tarsi klaidžioja užburtame rate, kur gyvenimo instinktas susiduria su bauginančia realybe.
Pagal ką rinkote personažus projektui?
Personažų pasirinkimą paveikė mano tema bei idėja. Moteryse ieškojau gaivalo ir užslėptos vidinės informacijos, kurios pats personažas galbūt ir nepastebi.
Tad kuo yra ypatingas moters pasaulis?
Moteris gali suteikti gyvybę, kuri yra visa ko pagrindas ir esmė. Jos, kaip ir gyvūnijos pasaulyje – patelės ginančios savo jauniklius, gali būti žymiai žiauresnės ir negailestingesnės, bet tuo pačiu metu turėti didesnį jautrumo, švelnumo ir subtilumo jausmą, nei priešingos lyties atstovai. Todėl savo nuotraukų serijoje stengiausi užčiuopti būtent tai, ką jos turi išskirtinio.
Kaip apibūdintume „neįveikiamą ribą tarp ateities ir dabarties“?
Žmogus yra linkęs pats susikurti ribą tarp dabarties ir ateities, tačiau taip nėra, nes iš tiesų egzistuoja tik dabartis, nusidriekusi į tolį ir vedanti mus į mūsų didžiausią gyvenimo baimę – mirtį. Todėl žmogaus savisaugos instinktas verčia bijoti laiko tėkmės ir taip žmonės bėga nuo savęs, vengdami užčiuopti savąjį tikrąjį “aš”.
Kiek laiko kūrėte šį projektą?
Prie šios nuotraukų serijos dirbau keletą metų. Tai įtakos turėjo ir laiko stoka, nes tuo pat metu turėjau studijuoti bei personažų paieška, kuri man buvo išskirtinai svarbi būsimam ciklui.
Fotografas, kritikas Gytis Skudžinskas šias fotografijas apibrėžė kaip kinematografiškas. Ar pritariate tokiam apibūdinimui?
Kinas ir mano įgyta vaizdo operatorės specialybė tikriausiai paveikė mano darbus.
Kalbant apskritai apie fotografiją ir kiną galime pastebėti, jog tai du visiškai skirtingi menai, tačiau turintys vieną bendrą dalyką, kai vaizdas tampa svarbiau už žodį. To ir siekiu savo kūryboje.
Kaip ieškote temų? Ar tai kyla iš asmeninių išgyvenimų, ar..?
Temas padiktuoja pats gyvenimas. Tiesiog nuolatos reikia stebėti save, savo aplinką ir žmones. Negalėčiau atskirti savo asmeninių ir mano fotografijose užfiksuotų žmonių išgyvenimų. Tai glaudžiai persipynę. Kartais savo patirtis, emocijas ir skaudulius “apgyvendinu” kitame kūne, o kartais to fotografuojamo žmogaus vidus stipriai veikia mane pačią.
Kodėl pasirinkote fotografiją? O gal ji pasirinko Jus?
Fotografija mano gyvenime atsirado ne iš karto. Iki tol savęs ieškojau daugelyje kitų meninių disciplinų – baigiau dailės ir muzikos mokyklas, buvau įstojusi į Vilniaus Dailės Akademiją, Klaipėdos Universitete studijavau režisūrą ir vaidybą… Kas ką pasirinko, iš tiesų sunku ir atsakyti. Tai galbūt likimas.
Dėl ko pakeitėte savo profesinio gyvenimo kryptį?
Tik atradusi fotografiją supratau, jog šioje meno srityje mano sugebėjimai atsiskleidžia geriausiai, nes taip galėdavau realizuoti mintyse ar sapnuose kilusius vaizdinius bei idėjas. Bet kuriuo atveju manau, jog visi iki tol studijuoti dalykai tik dar labiau praplečia mano pasaulėjautą ir galimybių ribas.
Galbūt tapimas Robert Doisneau garbei organizuoto konkurso laureate padėjo pajausti, kad pasirinkote teisingai?
Šis laimėjimas buvo pirmasis ir galbūt svarbiausias mano fotografiniame kelyje, po kurio atsivėrė žymiai daugiau galimybių, susijusių su šia profesija. Išmokusi kalbą išvažiavau į Prancūziją, įstojau į prestižiškiausią Europoje fotografijos mokyklą Arlyje, kuri padarė didžiulę įtaką mano kūrybinio skonio bei profesinių įgūdžių formavimosi procese. Vėliau sekė mano parodos Arlio tarptautiniame fotografijos festivalyje, Strasbūro Stimultania galerijoje ir kitur.
Ar jaučiatės atradusi savo kelią?
Kelio kryptį jau suradau, tačiau dar nėra aišku kur jis mane nuves. Kita vertus, tuo tas kelias ir yra įdomus bei paslaptingas, kad negali numatyti jo pabaigos, todėl belieka tik juo eiti ir tikėti.
Su kuria šalimi siejate savo ateitį?
Nenorėčiau išskirti nei vienos šalies. Galbūt daug sentimentų jaučiu Prancūzijai, kuri mane gan šiltai priėmė, suteikdama tikrai nemažai progų realizuojant savo sumanymus. Būsiu ten, kur jausiuos labiausiai reikalinga.
Komentarai