Aš kylu su indie/alternative, pietauju ir einu miegot lygiai taip pat, promaišiais skiesdamas tam tikra jaučiama doze elektros. Tad planuodamas savo kelionę įsivaizduoju daugiau Tamsta Muzika, nei Velnio Akmens tipo publiką, ką lyg ir nurodo festivalio headlineris The Subways. Mano nuostabai, patenku į seno roko pasaulį ir iliuzijos apie lengvą pop rock dūžtą į šipulius. Jap, aš be wikipedijos pagalbos negalėčiau pasakyt, kad Killing Machine yra ne tik penktas Judas Priest albumas bet ir grupė. Ir aplamai, pusės grupių wikipedija net nežino. Bet apie viską nuo pradžių.
Pirma diena
Kelionė su pakenčiamai vėsinamu maršrutiniu autobusu iki Zarasų, kilometras kitas su tašikėm iki festivalio vietos, tobulai tam pritaiktytoje Zaraso saloj, ir palapinės statymas tvyrant pragariškai kaitrai. Neperdedant, kol pasistatė palapinė maikė permirko labiau, nei sėdint saunoj įjungtoj finnish assault režimu.
Jaunieji muzikantai per šitą pragarą, realizavo savo svajones pasireikšti miniatiūrinėje Kalno scenoje, kur jų pasirodymus sekė, plaukus kratė ir ragus kėlė ištikimiausia saujelė mėgėjų ir galbūt vienas kitas būsimas prisiekęs gerbėjas beragaujantis alų. Pagyrimas organizatoriams, nes Kalno scenos vieta pasirinkta tobulai – merkantilinės zonos užnugaryje, kur tušti skrandžiai galėjo gauti ne tik kuo skrandį užkimšti bet ir naujo maisto ausims. Bet mano ausys nuo sunkaus roko apsunko ir laukė kol atsidarys pagrindinė scena su bent kažkiek girdėtais vardais.
Pagrindinę sceną atidarė ne ką lengvesni švedai Violent Divine, maišantys metalą, sunkų roką ir glam, tačiau pirmiesiems groti ir nurauti visų stogą sekėsi pakankamai sunkiai. Veiksmas dar sukosi kalno viršuje, kur rokeriai pildė savo skilvius gintaro raugu ir ruošėsi vėlesniems pasirodymams. Perkaitusius nuo saulės ar/ir roko naktų preliudijos vėsino Zarasų rajono ugniagesiai gaivindami galinga vandens čiurkšle ilgaplaukius. Grįžtant prie muzikos – Violent Divine girdėjau pirmą kart, nieko daugiau pasakyt negaliu, tik tiek, kad aš kaip ir dauguma leidau laiką ant kalno, o ne papėdėje. Fetivalis pradėjo įgyti pagreitį, kai savo kozirius pradėjo traukt Rojaus Tūzai, kurie festivalyje groja nuo pat jo pradžios ir užtai gauna krūva respekto taškų. Šį kartą Meškėla ir kompanija nepasišiukšlino, sutraukė jau rimtesnį kiekį roko mylėtojų ir tradiciškai pristatė porą naujų gabalų susirinkusiųjų teismui. Kaip ten tiksliai buvo, sunku pasakyt, nes mano dėmesį prikaustė krepšinis. Atsiprašau už tai, bet tikrieji gerbėjai, mačiau, turėjo gerą laiką. Toliau pasirodė Killing Machine, kurie mano gėdai, man nepadarė didelio įspūdžio, galbūt dėl to, kad palapinių miestely užsiėmiau kitais reikalais. Kalbant apie palapinių miestelius, vietos užteko visiems ir liudijo apie galimybę suteikti laikiną gyvenimąją vietą dar bent dvigubai tiek lankytojų.
O po to buvo BIX. Tų, kurių pristatinėti nereikia niekam, net ir man. Ir, subjektyviai vertinant, bei užbėgant už akių, tai buvo geriausiai sutiktas koncertas pirmą koncerto dieną. Pankas sumaišytas su roku ir rytitieškais mušamaisiais, o svarbiausia tekstais apie tuos, kurie yra čia ir dabar, ir jau geras dvi dešimtis metų lydinčių grupės BIX šlovę. Publika nepamiršo ir to, kad Nirvana kažkada apšildė BIX Vokietijoj, kai dar ties grupės pavadinimu švietė USSR. BIX davė viską ko reikia – WORS, Shalom Lietuva, Vagis ir kt. Minia tiško į visas puses, kaip vandens čiurkšlė iš gaisrinės švirkšto ir žmonės The Subways sutiko jau ne tai, kad apšildyti, o perkaitę ir iš(si)taškę.
Kai į sceną lipo anglų alternatyvaus roko trejetukas, minia truputį praskydo, sklido kalbos, kad eee, čia šitų nuo scenos negaudysim ir kt. Roko naktys akivaizdžiai orinetuotas į grupes, kurios prie rock lipina epitetą heavy, dark ar tiesiog metal. Alternatyva meilės susilaukė nepakankamai. Bet The Subways stengėsi atiduoti viską ką turi ir klausė ar publiką žino tą ar aną, publiką sakė, kad gal jo ir bandė pritarti bet komunikacija buksavo. Net iki to lygio, kad vietoj tradicinio you are awesome guys liko tik I’ll give you six of ten. Ha. The Subways toliau tampė mano kantrybę ir reikalavo biso, idant atliktų savo turbo mega hitą, kurį išgirdęs aš bliaunu lyg tai būtų paskutinis gabalas mano gyvenime, – Rock’nroll Queen. Tada jau kilo rankos, viskas tiško į šonus ir daug marketintas stage diving įvyko. Bet tik tiek, kaži ar The Subways gavo to, ko jie tikėjosi iš publikos, o publika to, ką tikėjosi išgirsti. Bet čia aš subjektyviai spekuliuoju. O pirmą festivalio dieną užbaigė Katedra. Ačiū Jiems už tai.
Antra diena
Keltis pusę penkių vakaro man nėra įprasta, bet taip jau nutiko, kad keliausi būtent tada. Ir sutapk tu man taip, kad kaip tik tuo metu Happyendless atliko treniruotę prieš vakarinį pasirodymą. Ir tie, kas dabar nupuolė nuo kėdės, tai ne, Jūs nieko nemaišot, iš tikro Happyendless pagal programą turėjo užbaigt Roko naktis. Hell freases over and over, ar ne? Bet apie tai savo laiku. Linksmučių apšilimas baigtas, ir laikas patikrinti kas gero vyksta Slėnio scenoj, nes Kalno scena pradėjusi 12 valandą dienos jau senokai buvo užbaigusi savo darbo laiką.
Pušaitėm nusagstytoj Slėnio scenoj dėjosi keisti dalykai – ten, gi, pirmą kart pamačiau žmones su Ray Ban Wayfarer ir to priežastis – The Bedwetters. Kartu, atsirado ir daugiau spalvų, nei vien tik juoda ir balta su raudonais elementais, o ir merginos be dygliuotų apykaklių. Estų mižniukai varė a la Sum 41 punk roką, priekinės 3 eilės pamiršo savo vardą, o matomai die hard fanės iš Latvijos ir Estijos ir iš vis viską aplinkui. Nusivylusių jais per daug nebuvo, o juos pakeitė SBS, kurių fanų bazė, iš dviejų žmonių, šalia kitų mėgėjų, išskleidė milžinišką vėliavą ir klausėsi ką jų dievukai turi pasakyti. Kalbėt jie kalbėjo, pristatė naujų gabalų ir fanai turėjo likt patenkinti. Aš, tuo tarpu, keliavau prie pagrindinės scenos, žiūrėt, klausyt ir fiksuot ką ši keista diena atneš dar įdomaus.
Antrą Didžiosios scenos dieną atidarė Lapko, pirmi po BIX, kurių aš klausyčiau namie ir, nepatikėsit, grojančių alternatyvų roką, arba Roko naktų formate kažką panašaus į pop. Suomiai nuoširdžiai varė, aš nuoširdžiai trepsėjau koją, o publika vis dar buvo prie Slėnio scenos. Nuo tos scenos link smagumo sūkurio atkrapštė tik atsipūtę kaip the Darkness latviukai Laime Pilniga. Neperdedant, iš visų matytų latviai labiausiai priminė klasikines roko žvaigždes, nuo scenos bendravo be apsimestinio patoso ir groja savo rokelį kaip kur nors knaipėj Rygoj.
Mano nuostabai, AC/DC project.lt sutraukė didžiausią kiekį žmonių prie scenos, kiek mano akys matė per visą festivalį. Highway to Hell lyg magnetas traukė roko aistruolius, kurie nuo kalno scenos pasipylė kaip kulkų gilzės pajutusios stiprų magnetinį lauką – nesustabdomai. Minia plūdo, kėlė ragus į viršų ir palaimą reiškė spontaniškais pogo, galvos kratymais, masiniais euforijos šūksniais ir rankomis bandė pasiekti hipotetinį roko dangų. Sunku įsivaizduoti kas dėtųsi, jei grotų autentiški AC/DC. Zaraso salai būtų šakės, štai kas būtų.
Po AC/DC lietuviško klono atėjo eilė Breed 77. Be egzotiškai skambančios istorijos apie mišrią grupės sudėtį, apimančią Gibraltarą, Meksiką ir dar kažką, neišgirdau nieko labai įspūdingo. Panašu, kad neišgirdo ir dauguma festo dalyvio, nes lyderis akivaizdžiai nebuvo patenkintas, kad jo lūkesčiai ir tikrovė apie dalyvių šėlsmą prasilenkia su tikrove. Taip, priekis dūko, bet viso festo sukviesti prie scenos nesugebėjo niekaip. Prieš kintamai pastovią srovę nepašokinėsi.
Į nelygią kovą už gerbėjų simpatijas stojo ir nominalūs antros dienos headlaineriai – švedukai Sonic Syndycate. Publika geras 10 sekundžių failino suprasti iš kur prasideda koncertas, kai kavos puoduke į padanges pakilę lyderiai riebiai sveikino festus dalyvius. Milžiniškos grupės emblemos pavėsyje muzikantai nėrėsi iš kailio, vokalistų duo rėkė taip, kad girdėjo ir voverės kitam ežero gale. Mano erudicijos žinios senka, tad belieka tik paminėti, kad atmosfera partery kaip visada gera, amfiteatro sekcija pritariamai linguoja galvas ir viskas vyksta daugiau mažaiu puikiai. Gitaros stygoms nustojus virpėti ir nusišluoščius prakaito lašus muzikantai draugiškai pasirašinėjo ant gerbėjų kompktų, rankų ir pozavo su jais nuotraukoms. Gražu.
O dabar, netikėtumas ir galbūt roko naktų bandymas privilioti daugiau liaudies į savo organizuojamus renginius, festivalį uždarantys – Happyendless. Praskydusi žiūrovų minia rodė erudiciją ir reiškė skanduodami “techno, techno”. Linksmučiai akivaizdžiai jautėsi sutrikę ir gal kiek išsigandę, drąsinosi tiesiog ant scenos ir sunkiai rezgė rišlius sakinius, kurie trūko viduryje ir nerasdavo savo galo. Po pirmų poros gabalų, kurie vargiai rado vietą rokerio širdyje, metė atominę kozirinę bombą Power Forever forma ir reanimavo publiką. Kartu pažymėtinas faktas, kad pirmą kartą per visą festą palikau fotiką krepšy (galbūt kažkiek tam įtakos turėjo mirusios baterijos), išlenkiau alaus ir nuėjau taš-ky-tis. Teip, apžvalgininko profesionalumas liko kažkur už kadro ir viską perėmė noras pastraksėt pagal Sweet sweet vidury roko festivalio. Jaučiat ironiją? Akivaizdu, kad ją jaučiau ne aš vienas, tik gal kiek kitaip.
Paskiau žibo ir geso šviesos, paskutinį kart išklausomas įkyrokas mėsos gaminių reklaminis rolikas ir… festivalis baigėsi, ryte liks tik pagirios, krūvelės šiukšlių ir krūvos įspūdžių.
Komentarai