Tamsta Muzika 2010-aisiais antrą kartą sugrįžo į Varėnos Dainų slėnį su dar didesne nei pernai jėga ir tamstų būriu. Ore.lt pastatė ausis, išplėtė ausis, pagalando likusius jutimus ir pasinėrė į tamstų muziką ir gero laiko sūkurį ir dabar raportuoja tau.
Pirma diena.
Pasiūlos-paklausos dėsniai triumfavo visame gražume, kai deficito geriausius laikus pagerbianti eilė vinguriavo per Varėnos pušynus. Apsauginiai niauriai šluostė prakaitą, stovėtojai lygiai taip pat rinko prakaito lašelius ant kaktos ir niurnėjo, kad gal visgi būtų neblogai turėt didesnes pajėgas srautui reguliuot. Krūvos suspaustų rožinių bilietų prakaituotuose delnuose laukė palaimingos akimirkos, kai galės būti iškeisti į violetinę ir tikriausią žalią apyrankes bei pasinerti į festivalio siautulį. Mainų procedūra atlikti ir tada puskilometris mišku atgal, jei pageidauji statytis palapinę ir maitintis mamos kotletais ir tėtės gira, kur palapinės kuoliukai vargais negalais randa vietą tarp kadagio, aviečių, bruknių ir beržiuko sau vietą. Keliama vėliavą ir pirmyn į Tamstą!
Festivalio teritorija pasiekiama per Freaks on Floor pradžią ir atliekami tradiciniai socialiniai ritualai: labinamasi su draugais, gaivinamasi, svaiginamasi ir pradedama tū-sin-tis. Tuo tarpu į žalia kombinezoną įsispraudęs Justinas Jarutis akimirsniu išprakaituoja visą savo esybę į publiką, freaky wonder epitetą įprasmindamas visa kuo ir ruošdamas susirinkusius Ančiai. Algirdas Kaušpėdas žerinčiomis trumpikėmis ir zuikio ausim atrodo… įdomiai. Per pasirodymą trumpam pastrigęs drąsuolis lynų užkariautojas sukelia masyvias ovacijas ir kiek atitraukia dėmesį nuo scenos, kur Antis bando būti moderni. Bet jeigu atvirai, tai kas užvedė minią prieš 20 metų ištaško minia, yours trully gėrimus ir viską aplinkui respektabiliu nuo scenos atstumu po visą nedidelę Tamsta muzikos festivalio pagrindinės scenos aikštelę. Šiek tiek pogo, Lietuvos valstybė, Alyvos ir Antis sako kria kria iki kito karto. Minia ošia ir nuo šio momento programa netenka prasmės, nes atlikėjai pernelyg nesispraudžia į laiko rėmus ir atiduoda save tiek, kiek tik tamstos linkusios iš jų imti.
Saulės Kliošas keičia Antį ir groja kaip visada gerai, pirmos eilės niekada nesustoja kėlusios rankų, o Pasimatymas kelia ant kojų ir stadiono sekcijos žiūrovus, atsigaunančius po Anties. Gaunuosi ir aš: balso stygos pradėjo trūkinėt kažkelintoj “Lietuvos valstybė” priedainio eilutėj, kūnas reikalauja trumpos pertraukos ir aš jau nebegaliu sakyti ne. Kliošas tęsia fiestą be manęs, ir net to nepastebi, nes žmonių jūra banguoja toliau. Trumpa pertrauka, instrumentų derinimas, nieko neįprasto festivalyje, kol neateina Jurgis D su savo draugais iš InCulto ir nepakelia balkaniškai-lotyniško-lietuviško uragano, net ir ne su visai gyvu balsu. Eastern European funk kęsinasi į paskutines likusias gyvas balso stygas ir toliau degina raumenis trypimo, plojimo, šokinėjimo ir klykimo veiksmų, atliekamų pasirinktina tvarka, viesule. Išnyksta žemė ir dangus, imituojami Kusturicos filmuose matyti judesiai, o InCulto varo toliau, kol visus pribaigia bisiniu Eastern European Funk. Brassbaztardz Synthezatorium eina po jų, bet aš jau rėplinu iki palapinės pasikrauti energijos paskutiniam vakaro didžiosios scenos pasirodymui. Žvaigždės rodo apie pusę trečios nakties, G&G draugiškai sako, kad jie irgi švenčia, kelia nusilpusius kūnus į orą ir išlaiko ten geras pusantros valandos, kol atiduoda geriausia ką jie turi ir mainais pasiima tamstų energijos pliūpsnius. Tomas, Tiems, kurie rašo, Dykuma ir pradedi gailėtis, kad jie nevaro angliškai, bet turėti savo nuosavą deimantą yra be galo malonu. Laikas nėra begalinis, o tradicijos yra tradicijos ir debesys maikučių kyla į orą, kol Sindikatas energingai atsisveikina, o Mamania skuba užtikrinti, kad iki šešių gros ne vien Hip-Hop. Bet…
Asmeninės fizinių resursų baterijos ties raudona riba, rytuose švinta, per pušynėlį pasiekiama nakvynės vieta, ausų kimštukai ir krautis. Iki ryto.
Antra diena.
Kaip ir priklauso festivalininkui, išaušo vėlai. Saulė pro pušų viršūnes sufleruoja, kad laikas išbandyti vandens procedūras, kol akys vaduojasi iš traiškanų. Atlikus rytines procedūras apžiūrimas šeimininkų miestas – Varėna (švarus, ramus miestukas vidury miškų, bent jau šeštadienį perpiet), papildomos maisto atsargos ir vualia, antra festivalinė diena prasideda. Trumpas žvilgsnis po šviesai, ką dar gero tamsta siūlo festivalininkui (knygų, žaidimų, gitarų, maikučių ir etc., tik spėk rinktis). Jėgų antplūdžio nejusti, per daug gerai buvo vakar.
Diena man prasideda nuo dainuojamosios poezijos. Aš viešai apsiskelbęs, kaip tokios formos muzikos ne-fanas, tad festivaly išvysti Liūdnus slibinus mane pirmiausia vedė smalsumas ir galbūt nauji atradimai. Smalsumas patenkintas. Toliau – musoninė liūtis, jaukiai praleista bandant išnarstyt surangytus vinis galvosūkių palapinėj. Žmonės sako, kad per lietų temstelės apturėjo gerą laiką ar galbūt net geriausią laiką visam festivaly, jei tikėti kitais. Tuo tarpu aš pižoniškai išnešęs sausą subinę praleidau SSG ir nuskubėjau (su nerimu) tikrint palapkės būsenos. Palapkė vietoj, vėliavos stiebas lūžęs, viduj sausa, didelės dramos, be sudrėkusios kuprinės neapturėta.
Trumpos poilsio valandėlės, o veikiau pusvalandis, ir gurkšnojant energetinį nektarą, riedama iki Poliarizuotų stiklų. Ir tai yra ta grupė, kurią mėgsti velniažin dėl ko. 80-aisiais likęs rokas, kėlę 90-aisiais gimusius ant kojų, kurie trypė kartu ir kėlė rankas į orą, kartu su savo tėvais ir gal net diedukais. Rangers vėliava, odinė pirštinė ant dešinės Šaro rankos ir viskas kaip senais gerai laikais. Vualia. Nieko, nei atimsi, nei pridėsi. Visi traukia Stasės priedainį ir atrodo, kad dabar kokia 89-ųjų vasara. Tada ištiko vakaro katastrofa – Pupini sesės. Ar dėl per didelio kiekio gaiviųjų gėrimų, ar tiesiog dėl kaitrios saulės pasirodymas prasidėjo tragiškai, niekaip neįsibėgėjo ir publika nevyniojo to į vatą. Vienintelė tamstos festivalio vieta, kiek mano atminimai neša, kur galėjai išgirsti garsiai tarimą “ne” ir pan. Kol sesutės linksminosi, pasirenkama menkesnė katorga – stovėjimas eilėje prie sriubos, kuri baigiasi kaip tik tada, kai atėjo mūsų eilė. Ha ha! Bet sriuba vistiek atėjo, o kartu su ja ir Leon Somov & Jazzu.
Naujų kvartalų betono vaikai įsijautę į elektroninį brizą šokinėjo nuo transo iš transo kaip patyrę jogai, o išsikrovę ar tiesiog ne iki galo įsijautę į gelžbetonio poetiką pagarbiai neuronų šėlsmą stebėjo nuo (permerktos) stadiono sekcijos. Tada jau aš panėriau į transą ir atsibudau tik kažkur ties Empti.
Giedrė ir jos balsas kaip visada awesome, bet grupės sprendimas kapoti savo senus kabalus ir neleisti publikai kaip reikiant įsišėlti paliko prėską skonį. Kodėl, kodėl Estrados hitus reikia sukapoti taip, kad tik ištikimiausi gerbėjai gali rast tą lengvutį pop saldumą, kuris užveža labiausiai ir nukapotas kulminacijų viršunes. Naujas skambesys, taip, bet ar tai tikrai geriau festivalyje? Bet… 4mm ištaisė neišsipildžiusias kulminacijas įspūdingiausia gyva instaliacija iš mobiliųjų telefoną tą vakarą. Tiesiog tobula, matyti tūkstančio švieselių jūrą boluojančia tarp pušų. Tokią Empti aš ir noriu prisiminti.
Po to sekė Little Dragon, praleisti amfiteatro sekcijoj kovojant su nuovargiu, ir viskas. Festivalis baigėsi. Palapinė. Kaimynai. Dainos apie masturbaciją, rytą, moteris, vyrus ir dar apie viską kas tą vakarą spaudė festivalininkų širdis ir sielas. Gandai apie neparodytą filmą ir… Miegot. Keltis. Pakuotis. Namo.
Mano skonio receptorius Tamsta Muzika nužudė visom prasmėm, pateikdama muziką, kuri pritraukia mano draugus, žmones, kuriuos norisi pažinti ir tiesiog daug gero laiko. Taip, galima niurzgėti, kad eilutė prie apyrankių keitimo punkto judėjo lėtokai ir kad trenktis į palapinių miestelių su tašių kauge nėra pats geriausias būdas pradėti festivaly, bet galų gale lieka tik geri prisiminimai ir stipri viltis, kad festivalio organizatoriai išgirs paniurgėjimus ir padarys dar geriau kitąmet. Ar aš būsiu kitąmet? O taip, ir dar pasiimsiu draugus, porą vėliavų, tonas geros nuotaikos ir… gal dar apsiaustą nuo lietaus.
Nuotraukos © Akvilina Vaičaitytė
Komentarai