Netoli Aukštadvario, prie Škilietų ežerų yra ne tik Škilietų alko dauba, populiariai dar Velnio duobe vadinama, tačiau pamiškių pievose ir pelkiniuose miškeliuose gyvena saugomi vabzdžiai – raudonsparnė meškuė, didysis auksinukas, pleištinė skėtė, grakščioji skėtė, šarvuotoji skėtė ir ypatingas varliagyvis – raudonpilvė kūmutė, skaniai dar Bombina bombina, o populiariai – rupūže vadinama. Ir ji ne tik pagonybės laikais valdė žmonių protus, bet ir šiame amžiuje, ištikimų jai aplingosaugininkų padedama, saugo Velnio duobę ir aplinkinius raistus nuo tokių kaip mes. Kūmutę visi linksniavome, tvoreles panašias į gerokai sumažintą tinklą nuo žvėrių prie kelio tiesėme ir saugojomės neužminti.
Kitas VIP gyventojas Juodaragyje linksniuotas dar dažniau buvo Velinas, Uola, Pinčiukas, dar populiariai Velniu vadinamas. Tačiau jo egzistavimas buvo kur kas labiau jaučiamas nei Kūmutės. XIII-asis festivalis, žiauriai spalvoto Velnio atvaizdai gausioje festivalio atributikoje („velnias ne toks juodas kaip jį maliavoja“), gausios paskaitos, šiaudiniai velniukai (kurių vieną parsivežiau po nakties kartu su juo praleistos prie laužo) ir Velnio duobės gili ir plati akis – visa tai tik dailus fasadas palyginus, kokia velniava festivalyje dėjosi. Nesibaiminkit, niekas nieko niekam kruvinai neaukojo, apverstų kryžių nestatė ir pelkėse nesiskandino. Tačiau dar savaitę prieš festivalį susirinkę savanoriai susidūrė su jėga, kurkas sudėtingesne nei kūmutės sergėtojai gamtosaugininkai, taip sunkiai įsileidę mus į šią meškučių, skėčių ir Velnio žemę.
Ir kas gi tokio atsitiko? Ogi ta jėga bandė kiekviename žingsnyje tiek dirbančius savanorius, kuriems lūžo technika, tiek susirinkusius dalyvius, ragavusius penktadieninės liūties, išbandžiusios apsirengimo galimybių ribas ir nuteikusios lietingam „būzynių“ savaitgaliui, tiek paskaitų dėstytojai vėlavę į paskaitas dėl nesuvaldomų ir nesuprantamų priežasčių, tiek atlikėjams, kuriems trūkinėjo elektros tiekimas. Ypatingai Nelabojo išbandymų ragavo tie muzikantai, kurie drįso leistis į Velnio duobę ir groti merkiami liūties Birulio apšviestoje pelkėje. Mes tik stovėjom ant šlaitų, žaliom lempelėm apsuptų ir klausėmės elektroninių atakų ir ambient drone meditacijų transliuojamų iš gausiai aplink šlaitą sustatytų kolonėlių. Buvo kraupiai gražu, nesuvokiamai keista iš tolo stebėti mažą žmogeliuko figūrėlę kažkur duobės gilumoje apsuptą didingų šviesų ir dar didingesnių medžių, kovojantį su lietumi ir pelkės trauka (9 m gylio! po samanom). Bet visas organizacinis vargas, sušlapę iki siūlo galo atlikėjai ir pelkėn garmėję prabangūs muzikos aparatai atsipirko su kaupu – tai buvo reginys kurio kipšas dar nematė ir turbūt greitai nebepamatys.
Man festivalis prasidėjo nuo ne ką mažiau lietingųjų Pievų, kurių taip laukiau, kaip braidymo basomis per pievas žaliąsias. Kaip visada gilios, šiek tiek trankesnės folkroku nei anksčiau, puikiai pereinančios iš dainos į dainą, iš širdies į širdį, lūpas ir kojas. Pievos jau senokai vilioja savo naujojo albumo pristatymu, kurį pažadėjo rudenį visgi surengti.
Atsikūrė Poccolus! Legendinė pagan metal grupė pasivadinusi lietuvių dievo Pikuolio vardu įspūdingai ir užsidegusiai grojo, bet vokalas bent jau mane tai juokino, senosios „polkutės“ tipo „metal umcik“ dainos linksmino ir matyt ne tik mane. Valingai ar ne visai buvo prišauktas Pikuolis, kuris išgėrė generatoriaus kurą ir nutrūko elektros tiekimas visoje scenoje. Metalistai – ne folkloristai, kurie jau kerams skirstantis sekmadienį tokiais atvejais su dar didesnėm šypsenom dainuoja be įgarsinimo mušdami būgną ir traukia spiestis artyn, kad dar gilesnius tyrus atrastumėm. Metalistam be metalo ir kuro generatoriuose tenka keiktis ir panikuot. Vėliau sužinojau kad atgaivino didžiąją sceną ir Poccolus atgimimas įvyko vėl.
Latvijos folk metalo pažiba Skyforger neveltui buvo čia tokie laukiami. Barzdoti vyrai su senoviniais rūbais, segėmis, dūdmaišiais, gitaromis ir galingo dydžio kanklėm, kokias iki šiol panašiam kontekste teko matyti tik legendų iliustracijose besiplaikstančių plaukų ir barzdos gaubiamų jūrų šėlsmo fone. Galingi balsai, galinga energija, latviška kalba ir brolystės žodžiai ir vaizdai susipynė į juodo veltinio gniutulą nusėdusį kažkur mano viduje.
Pergalė man iki tol negirdėta nustebino savo povyza, “McKariška” vokalisto uniforma ir po latvių braliukų labiau priminė teatrą negu metalo koncertą. Ėjau prie didelio laužo tirpinti lašų, kurie smelkėsi vis giliau. Smelkėsi ir į kerzus, nes vaikščiojimas tapo klampojimu, skiauterė, kurią dariausi specialiai šiam vakarui, nulinko ir pagaliau pasijutau žmogumi, galinčiu mėgautis kapišonu vietoj skėčio. Išgėriau dar alaus ir nuklampojau toliau „vėžintis“ duobės kerais.
Šeštadienis ryte dar lietingas, bet palaipsniui švietėsi ir prasidėjo rūbų džiovinimasis ir audrų galvose gesinimas. Tam puikiai tiko apsauginių prie įėjimo sukrautas laužas (pagarba!), “Baltų dramblių” čajus ir vegetariškas maistelis (reklama!) ir folk scena (Gyvata!).
Gyvata iš Klaipėdos vadovaujama Donio-Donato Bielkausko, lydimą puikių moteriškų balsų ir Donio muzikai būdingų skvarbių varpelių, birbynės ir kitų sielą valančių pučiamųjų bei kelių vyriškų gitarų mane “padarė” iš vidaus. Toks grynas folkas retai kada taip sujaudina ir taip rezonuoja su mano sielos virpesiais. Žinoma, ir mažytė folk scena turėjo tam įtakos, nes sekmadienį ant didžiosios jau neliko to bendruomeninio jausmo, kuris pasklido tą rytą tarp muzikantų ir klausytojų.
Didžiojoj scenoj linksmino Lipk ant sienų, dainuojantys daugybe smagių temų ir ritmų, tą dieną ketinę apdainuoti šių vietų valdovę rupūžę, tačiau turėjo apsirobot “rupūže su ausim” – kiškeliu. Šokiai įsisiūbavo beveik kaip grupės pavadinime- Lipk ant sienų!
Man didis atradimas – Marga muzika. Nu tikrai didis. Daug puikių muzikantų susirinko iš Obtest, Ugniavijo, Beware Apolo ir trys žavios vokalistės – viena pagrindinių Žalvarinio siela, ypatingai jaunai atrodanti “bobutė” ir juodų kasyčių savininkė iš velnias žino kokios scenos, bet eklektiškai universaliai įsipašanti. Daug slaviškų ir baltiškų dainuškų traukė ir vertė traukti su jomis net nežinant nei žodžių nei kalbos. Paklausykit ir jūs vienos “bobutiškos” dainos.
Liberte man buvo per daug džiazovi ir praslydo pro dėmesį beveik nepastebėti.
Tada garsieji, brangieji, drąsieji ir kitokie “–ieji” lenkai Zywiolak. Jų pavadinimas reiškia sunkiai paaiškinamą būtybę, kurią lengviausia pristatyti pirštu parodant į tą patį visur išmaliavotą spalvotąjį Juodaragio biesą. Bandė jie tuos biesus prišaukti savo punk folku, mergiškai aukštom grifkom, dūdmaišiu, ryla, o labiausiai klykimu ir liežuvio rodymu. Žiūrėjau labai skeptiškai, bet išjudino jie beveik visus, matyt ne veltui pati brangiausiai tokios scenos apmokama Lenkijos grupė. Dar labiau pakėlė nuotaiką kai kažkas įbėgo į minią su raudona vyčio vėliava apkaišyta ąžuolo lapais ir ėmė karštai mojuoti ja lenkams. Juk Žalgirio mūšio metinės, kaip ne kaip! Mes laimėjom! Tai ko nešvęst ir mums ir lenkams. Man asmeniškai labiau patiko gabalai su vaikino riaumojimu nei dviejų mergų kuriama nelabai pikta mistika ir slaviškas klykimas.
Vakare smagiausiai dūko… vėl latviai – Auli – būrys iš 6 dūdmaišių su senoviniais rūbais, mažesniais ir vienu galingu būgnu. Kėlė bangas, trypė ir šokinėjo. Linksma tauta tie latviai, palyginus su mumis, tačiau vėl „braliukiškas“ išjudinimas įvyko ir vienintelės dvi baltų tautos gerai pašėlo kartu.
Ukrainiečiai Vyj man kėlė pasipiktinimą. Kažkoks, atsiprašant, rusiškas rokas blogąja to žodžio prasme, nesupratau kodėl jie programoje taip vėlai lyginant su Marga muzika pavyzdžiui, kurie būtų daugiau ukrainietiškos ugnies įpūtę į to vakaro liepsną. Bet kelios dainos pabaigoje jau nebepiktino ir aš nusileidau “baubui” iš garsiojo rusų filmo pavadinimo.
Sol Invictus – be ginčų Juodaragio žvaigždės ir pasididžiavimas iš UK. Kai dieną jie čekinosi lydžiausi, vakare lydžiausi mažiau nes tas dainuojamasis britaniškas neofolkas buria švelniai ir giliai į pasąmonę. Dar didesnis fokusas buvo tai, kad prieš headliner’ių pasirodymą apšvietimo meistras Birulis smigo velniop ir iki ašarų juokingai imitavo darbą prasimerkęs šiek tiek ir rankas judindamas lėtai. Draugai jį bandė prikelti bet beviltiškai, o Sol Invictus grojo vien garsais. O vaizdo efektais užsiėmė kitas grandas smagiausiai drebinęs duobę penktadienį – McKaras.
Tabor radosti iš Čekijos – paskutinis to vakaro pasirodymas buvo geriausias pasirodymas, kurio neprisimenu. Girdėjau, mačiau, buvo gerai, bet kas – nepamenu. Burtai kažkokie.
Naktį degino įspūdingo dydžio raguotą kaukę ir po truputį, kaip liaudies pasakose, Velnias buvo pavergtas, nukenksmintas ir paverstas linksmu lietuvišku kipšiuku, nešančiu tik linksmybes, trumpą žaismingą lietų tarp saulės spindulių ir kartkartėmis šelmiškai nutraukdamas vienam kitam pasirodymą sekmadienį.
Tą dieną braidžiojau ir žliugsėjau basas po purvynes, murgdžiausi Velnio duobės pelkėje, maudžiausi ir klausiau daug folko: jau minėtoji Gyvata, juodi vyrukai iš Karužės, kuriems kovinę dvasią įpūtinėjo Ugniavijo vyrai Klevas-Anarchija ir Kunigaikštis-Martyška. Cha! Smagus Kunigaikštis (tikiuosi nepasens taip, kaip Pilies g. Kunigaikštis Vilniuje) ir kautis šoko su šarvuotais Varingio vyrais, ir ant scenos veržėsi, ir visur jo buvo pilna. Gaila judviejų pasirodymo neteko su Ugniaviju patirti, Klovos ansamblis įstrigo, na o kiti kolektyvai neišsiskyrė, bet tęsė Juodaragio poilsinę sekmadieninę giją.
Ir finalinis pasirodymas pabaigęs festivalį taip pat įsimintinai kaip Pievos jį “atidarė”. Donis su Rasa Serra ir naujojo albumo “Ka stave šaukia…” pristatymas. Ašarą spaudžia, merginas šokdina, lietutį iškviečia ir džiovina.
Kas mus šaukia? Velnias? Dievas? Miestas? O gal kitas festas?
Ne, man šitas. Nenorėjau išvažiuot ir dar vieną naktį ramiai prie laužo prakiūtojau tuščiame amatų kieme, kuris dar pulsavo čia vykusia stebuklingai šilta ir miela akiai, lietimui ir smagiam pažinimui zabova. Tą šaltą naktį mėnulis ir žvaigždės švietė, dambrelis, barškaliukas ir balsai netilo…
Kitą rytą stebuklingi rūkai, saulė-mėnulis per ūkanas. Juodaragis kartu su vasara baigėsi, prasidėjo miesto ir civilizacijos ataka, bet vakare – afteris “Alaus namuose”. Vėl velnias aibes krėtė, šįkart neleido fotkių žiūrėt, junginėjo spalvų kanalus ir tampėf oto menininkų nervus. Tačiau buvo eilinį kartą išvarytas iš projektoriaus ir įvarytas į šokačius, dainuojančius ir prie alaus bokalo ir prie įėjimo. Bet ką. Kas lengvai iš vidaus lenda, kaip išeina.
Velniškai geras buvo tas tryliktasis festivalis, o Kūmutės taip niekas ir nematė nei gyvos, nei sutryptos. Bet dar girdžiu ją dainuojant per lietaus maudomas kolonėles, o gal ir iš tikrųjų tiesiai iš duobės….
Saugokime Kūmutę ir dvasią Juodaragę!
Foto – Monikos Večerskytės, video – Dzhanini.
Komentarai