Meilė trunka tris metus, o vasara pusantrų.

Pralaukus grubiai 500 dienų po premjeros, susirenku visą save į vieną vietą ir pasirįžtu apžvelgti tai, ką norėjau apžvelgti nuo pat pirmos dienos, bet neradau žodžių. Nedrįstu teigti, kad ir dabar turiu pakankamai.

Tai vat. Raibuliai apie 500 Days of Summer pirmą kartą pasiekė mano akis užpraeitą žiemą ore kino forumuose teaserio pavidalu ir nuo pat keturioliktos sekundės užgrobė mano širdį, ausis, akis, smegenis ir šiek tiek pirštus. Konkrečiau – va šitas teaseris.

500 days of summer – official teaser trailer

Joseph Gordon-Levitt ir Zooey Deschanel vedami už rankutės Marc Webb per galingą teaserį išsprogdino mano vaizduotę kelis kartus iš eilės, kol Temper Trap bėrė cukrų ant ant vaivorykštinių liekanų. Romantinė komedija, kuri tokia nėra, tampo už likusio nervo pasakotojas, Joseph tupi ant suoliuko, kažką murkia, paskui dienos šokinėja pirmyn atgal, Morrisey, vėl dienos pirmyn-atgal Zooey suka berniuką kaip šiltą vilną aplink ledinį pirštuką, kol nuotaikos keičiasi kaip kaleidoskopas pigiam olandų lunaparke palei nepabaigtą stadijoną Šeškinėj.

Vaizduotės audros tėškia numanomus scenarijus, tik Arminas Višinskis atspėja vingius, o likusi hipotetinė salė šnara kaip Kas? Kodėl? Iš kur? Kur ta meilė be meilės, kas čia vyksta? Kodėl, tai man įdomu? Kur žiūri Bergmanas? O Fellinis? O jaunieji hipsteriai deda daugiamilijonines žvaigždutes ir žiūri parpūstas kopijas kažkur ten ir kažkur čia.

O tada iškrenta oficialus pilno ilgio treileris.

500 Days of Summer – Official Full Length Trailer

Argh… Tada aš jau puolu užklausinėt vieną kino teatrą ar jis turi sveiko proto ir kada po galais atsiras šitas reikalas ant Lietuvos žemės? Ir kol groja Wolfmother pareina atsakymas, kad neeee… sorry, šito filmo mes nerodysim. Tai aš tada taip sau maždaug tyliai pakartoju kelis kartus W ir T ir F kombinacija, kartu su kitom ir… vistiek pažiūriu.

Treileris yra visada geresnis už filmą, čia tiesiog taip yra. Išlaikyt dėmesį dvi minutes, yra biškį lengviau, nei valandą su geru gabalu kitos. Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad mano akys ieškojo užsiimti kuo nors kitu, nei stebėti kaip Joseph kapanojasi per savo gyvenimą, kol cherche la femme Zooey personažas ramiai kelia sumaištį.

Jau rašiau apie OST, ir OST yra tik mažas gabaliukas viso audiovizualinio kūrinio, kuris vadinasi ilgo metražo filmas. Likusią dalį sudaro vaizdas ir garsai, kurie nėra OST. Aš supaprastinu.

Ir kaip sunku objektyviai rašyti apie kūrinį, kuris tau labai patinka, taip labai, kad tu matai jį tobulą, paskiau emocijos slopsta ir pradeda lįst mažos ydelės. Tada savęs klausi ar verta? Ar verta griaut pasitenkinimo rūmą ir įsileist abejonės šešėlį. Bet šešėlis jau ritasi per visą tvarinį ir traukia už pluksnos rašyti, kad taip viskas ten labai gražu, bet treilerio ritmas slopsta, šokinėjimas per dienas jau matytas ir nors vietoj ir laiku, jau nestebina. Šokt iš kart į vidurį istorijos ir taip nužudyt smalsumo kirminą ir palikt tik konvulsijose besiraitantį gabaliuką nėra humaniška. Bet režisierius pjausto ir klijuoja juostą taip, kaip jam patinka ir galutinis variantas nepriklauso nuo žiūrovo malonės. Lieka tik mano teisė pasirinkt tai kas svarbiausia ir pritaikyt sau. O sau prisitaikau empatizaciją su pagr. vyr. herojum ir šuoliuju per filmą. Aistra, neviltis, paskiau viltis, meilė, ateitis, dabartis, praeitis įsisuka į velnionišką ratą, prieina pabaigą ir pradeda naują spiralę. End.

Bonus, tiems, kas nebuvo premjeroj, bet norėjo:

500 Days of Summer at Sundance

Ir ką aš čia norėjau pasakyt? Pažiūrėkit, susimildami, kas dar nematė, ypač dabar, kai 90 vasaros dienų užbaigė sezoną dargana ir kiaurais batais, nes aš neturiu talento aprašyt taip, kaip filmas nusipelno.