Septintoji diena
„Versija Vera“, dar vienas konkursinės programos filmas, nuosekliai pasakoja žymios skulptorės Veros Muchinos (1889-1953) gyvenimo istoriją ir kartu piešia vienos epochos paveikslą. Savo stilistika, kinematografiniais sprendimais juosta man priminė prieš metus VDFF rodytą irgi latvišką filmą „Klucis. Menininko dekonstrukcija“. Abiejų filmų centre – tos pačios epochos menininkai, savo kūriniais aukštinę socializmą. Abiejuose stengiamasi praplėsti dokumentinio žanro ribas, derinant vaidybą su dokumentiniais, archyviniais kadrais. Man rodos, panašūs sprendimai ne visada pasiteisina ir dažnai bendrame kino tekste veikia it svetimkūnis. Atgaiva akims šiame seanse buvo būtent archyviniai kadrai, o ne išties iliustratyvūs, kartais į pigų sentimentalumą nuslystantys vaidybiniai intarpai su iš menininkės dienoraščių ir laiškų atkurtomis vaikystės, studijų Paryžiuje, gyvenimo Maskvoje scenomis. Filmo pristatyme rašoma, jog siekiamam tyrinėti asmeninius skulptorės pojūčius, nenuklystant į politines peripetijas. Gaila, filme išties norėjosi konflikto, problemos, kuriai medžiaga tikrai palanki. Skulptorės ir sovietinės valdžios santykiai, konformizmas, etiniai/moraliniai menininkės gyvenimo aspektai patogiai paliekami nuošaly.
Tame pačiame seanse Jūratė Samulionytė („Nerutina“) pristatė naują filmą „Šanxai Banzai (Vilniaus Šanchajus)“ apie Šnipiškių mikrorajoną ir jos gyventojus. Prieš peržiūrą režisierė prasitarė norėjusi filmą sukurti seniai: dar bestudijuojant akademijoje kiekvieną dieną jai tekdavo praeiti pro šį Vilniaus kvartalą. Šią vasarą ji sumanė pasivaikščioti po Šanchajų jau su kamera. Tai ką pavyko užfiksuoti, parodė mums. Prieš objektyvą – spalvingi keistuoliai ir akimirkos iš jų kasdienybės. Klausytis žmonių kalbų, apskritai žiūrėti į juos ekrane įdomu jau savaime. Pradedi mąstyti, jog, turbūt, čia tas atvejis, kuomet įjungus kamerą, tikrovė pati suplaukia į ekraną, virsdama unikaliu dokumentu. Bet kaip gaila, jog ne prieš kiekvieno kūrėjo kameros akį ta tikrovė įgauna dokumentinio kino apybraižas, ar išsikristalizuoja į originalią temą. Tam, žinoma, reikia kantrybės ir pasišventimo. Štai koks nors Sergejus Dvorcevojus (gink Dieve, nelyginu kūrėjų – kalibrai ne tie) gali kelias valandas laukti, kol prieš jo akis užmigs bevalgantis vaikas. Ir tas vaizdas pilnas paslapties, šilumos, tikras. Kitų filmuose viena minutė, kada ekrane nieko nevyksta, virsta kančia žiūrovui, tiesiog tuščiu, nieko nesakančiu, bereikalingu vaizdu. Po Samulionytės kelių minučių iš Vilniaus Šanchajaus vėl bandau rasti atsakymą – kas ir kada yra dokumentinis filmas. Pasivaikščioti su kamera, pakalbinti įdomius žmones gali kiekvienas. Sumontuoti mini filmuką – taip pat. Tai gal mes visi potencialūs dokumentinių filmų kūrėjai?
Tikro dokumentinio kino pojūtį sugrąžino naujausia lenkų režisieriaus Paweło Łozinskio juosta.
„Chemoterapija“ apie vėžiu sergančius žmones ir jų kelias gyvenimo valandas chemoterapijos procedūros metu. Jautriai, bet neperžengdamas emocinės ribos režisierius rodo su baisia liga kovojančius žmones, dar tiksliau – jų veidus. Visame filme matome tik stambius planus, įsižiūrima į kelis pacientus, klausomasi jų tarpusavio pokalbių, pokalbių su artimaisiais, prisiminimų, troškimų, minčių apie gyvenimą ir mirtį. Peržengti minėtą ribą, graudinti žiūrovą kine lengva, tačiau Łozinskis meistriškai to nedaro. Kaip filmo herojai išlieka stoiški prieš ligą, taip režisierius išlaiko stoiškumą prieš žiūrovus, apskritai dokumentinio kino žanrą. Po peržiūros režisierius sakė norėjęs, jog filme nenuskambėtų žodis „vėžys“, jam svarbiau buvo stebėti tų žmonių bendrumą, sulaukti jų atsivėrimo, kalbėjimo apie labai kasdienius dalykus, už kurių, žinoma, slypi kur kas daugiau. Štai tas atvejis, kuomet tikrovė atsiveria prieš kantrią kameros akį.
Šešta diena
Festivalis trečią kartą rengia konkursinę programą ir renka geriausius Baltijos šalių – Lietuvos, Latvijos, Estijos – dokumentinius filmus. Šiandien pavyko pamatyti dviejų konkurso dalyvių darbus.
Estė Monika Siimets savo filmo „Pasaulio čempionas“ herojumi pasirenka 83 metų Herbertą Seppai, kurio svajonė – iškovoti aukso medalį Pasaulio senjorų čempionato žaidynėse, šuolio su kartimi rungtyje. Kamera kruopščiai seka garbaus amžiaus vyriškio žingsnelius iki lemtingo čempionato Suomijoje. Rytinė mankšta, treniruotės su kartimi kambaryje (!), stadione, galiausiai kelionė į Suomiją, kur, deja, Herbertas užima tik ketvirtą vietą. Šiek tiek minorinės muzikos, šiek tiek gailesčio herojui, truputis vangaus optimizmo ir paprastų tiesų apie gyvenimą. Nei pasakojama istorija, nei forma nieko neypatinga dokumentika.
Domantas Vildžiūnas iš filmuotos asmeninės medžiagos sulipdė filmą „Tikras Garsas Lietuvos Atgimimo 1989-1993“. Režisierius, atrodytų, be tvarkos sumetė į vieną vietą begalę vaizdų, kartais vieną kitą sulėtindamas, kartais pertraukdamas juodais kadrais arba geltona užsklanda su girdimu projektoriuje besisukančios juostos traškesiu, ir leido jiems „kalbėti“ už save. Rezultatas tikrai iškalbingas. Atgimimo ir pirmųjų Nepriklausomybės metų demonstracijos, eisenos su dainomis, piketai, koncertai, pavieniai gatvės muzikantai, tuo laikmečiu pagauti Vildžiūno kameros, šiandien sukuria keistą santykį su rodomu vaizdu. Nors neteko realiai išgyventi masinės to laiko euforijos, bet žiūrėdamas panašius vaizdus per televiziją, nejučia susitapatindavau su bendra atmosfera, nuotaika. Štai Vildžiūno filmo atveju susitapatinti su vienas po kito besikeičiančių kadrų kuriamu cirko įspūdžiu, tautiniu bardaku, darosi nebeįmanoma arba paprasčiausiai ne(be)norima. Gimsta distancijos pojūtis, belieka šypsotis. O šypseną keliančių epizodų filme apstu. Laisvas, nevaržomas kino taisyklių (kaip piktdžiugiškai pralekia pro akis pabaigos titrų eilutės su Vildžiūno pavarde!), drąsus kinematografinis filmas-pokštas (bet ir rimtas, čia jau kaip pažiūrėsi) teikia vilties, jog lietuvių kūrėjai gali ir moka eksperimentuoti.
Atidarymas
„Šiemet žiauriai geri filmai“, sako VDFF. Daug gerų filmų buvo visus septynerius metus iš eilės. Kur kitur buvo galima išvysti Sergejaus Dvorcevojaus, Nicolas Philibert’o, Sergejaus Loznitsos retrospektyvas ar pirmuosius ir naujausius mūsų dokumentinių kino kūrėjų – Stonio, Matelio, Jevdokimovo, Matuzevičių – filmus… Žinoma, Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje. Už tai šį vieną pirmųjų kino sezoną atidarančių festivalių mėgstu ir gerbiu.
Bet štai šių metų atidarymo filmas nuvylė. Po naujo Rimanto ir Julijos Gruodžių darbo „Lieknas“ kirba klausimas – kas yra dokumentinis filmas, kas jį tokiu daro? Ar be koks kameros užfiksuotas vaizdas jau yra dokumentika, dar daugiau – filmas? „Lieknas“ man daugiau priminė televizinį reportažą, puikiai galintį tikti „Mūsų miestelių“ laidai. Filmo (visgi vadinkime jį filmu, tiek tos) herojė pusę gyvenimo puoselėja savo sodybą – lopeta rauna iš šalimais esančios pelkės, vadinamos Lieknu, karklus, sodina medelius, gėles, krūmynus. Metai iš metų juos kruopščiai prižiūri; viską daro viena, be niekieno pagalbos. Vienai gerai – niekas nenervuoja, nenurodinėja, jos žodžiais tariant. Štai ši vienumo (ne vienišumo, nes herojė tokia nesijaučia) tema kiek kilsteli filmą universalumo, kitaip kalbant – bendražmogiškų jausmų (teatleidžia kalbininkai) plotmėn. Tik ištęstų kadrų, monotoniškam filmui to, deja, nepakanka. Penkerius metus kurtas, man rodos, jis prašyte prašosi su kinematografine „lopeta“ kapstyti dar giliau, prašosi suteikti jam ritmą, padaryti jį dokumentiniu filmu. Nes pusvalandį stebėti kad ir labai gražią sodybą, įvairiaspalvius gėlių žiedus ir berželius skaidriame vandenyje kažkaip nepakanka.
Antra diena
Gruodžių filme matėm heroję ir jos žemę, o šiandien parodytoje specialioje Roberto Verbos filmų programoje „Šimtamečių godos“ galima buvo pamatyti pirmąją lietuvių dokumentinio kino klasiko juostą „Senis ir žemė“. Atrodytų, panašus išeities taškas – žmogus ir visas jo gyvenimas. Rezultatas – visai kitoks. Verbos filmas „gyvas“ jau nuo pradžios kadrų: kameros rakursai, stambūs/bendrieji planai, montažas, ritmas, muzika kuria savitą kino kalbą. Vienas po kito einantys, iš pirmo žvilgsnio nesisiejantys epizodai – senis prie trobos, pirmokai mokykloje, pievoje pirmus žingsnius žengiantis vaikas, dėstytojas (herojaus suaugęs sūnus) auditorijoje – dėliojasi į metaforišką pasakojimą apie amžiną žemės ciklą ir žmogaus laikinumą jame.
(… kada mūsų dokumentininkai grįš prie kino juostos, o ne štampuos filmus skaitmeninėmis kameromis?..)
Rusų režisierius Romanas Liberovas stilingai ir organiškai dėlioja poeto Josifo Brodskio portretą filme „Josifas Brodskis. Pokalbis su Dangaus gyventoju“. Iš nuotraukų, filmuotos archyvinės medžiagos, interviu su poetu, paties Brodskio poezijos, skaitomos Kirilo Pirogovo, net animacijos. Nors medžiaga tokia skirtinga, tačiau viskas – o stebukle! – dera, nedisonuoja, puikiai sukimba į bendrą kino teksto audinį. Jei daugelis faktų ir girdėti, poezija skaityta, vis tiek informatyvu, įdomu.
Komentarai