Gera. Elegantiškai vėstančiame Berlyne galima pasistumdyti ne tik naratyvų Gariūnus primenančiose meno mugėse. Haus der Kulturen der Welt (lt. pasaulio kultūrų namai) pakvietė į workshopą „Potosi Principas“ – panagrinėti kuo susijęs Marksas, globali vaizdų cirkuliacija, kultūrinė ir ekonominė hegemonija, Potosi miesto istorija ir globalus pasaulis.
Workshopas nepanėšėjo į įprastines kūrybines dirbtuves, kurių metu jos dalyviai paprastai išklauso medžiagą, po to gauna užduotis, jas atlieka, pristato rezultatus, gauna komentarus ir iš jų mokosi. O čia gi reikėjo tik sėdėti ir žiopčiojant iš nuostabos klausytis kalbėtojų debatų.
Diskusijos buvo tokios gilios ir nesibaigiančios, kad klausimai ne tik kad strigo gerklėje, tačiau tiesiog nespėjo su pasisakančiųjų mintimis. Renginiui įpusėjus prasiyriau pro klampią minčių vatą galvoje. Pradėjo ryškėti viso renginio kontūrai, ir prie ko galų gale čia tas Potosi ir menas.
Pradėję nuo Markso pirmapradės akumuliacijos principo, kalbėtojai nesiginčydami sutarė, kad Marksas, kalbėdamas apie šį principą niekuomet nesirėmė Rusija su jos pusiau azijietiška žemdirbių sistema – bet rėmėsi Anglija, Prancūzija, Italija.
Kaip tik ir Potosi parodoje vienas iš įdomiausių darbų – tai David Riff ir Dmitry Gutov darbas „The Rosy Dawn of Capital“. Tai garso ir piešinių instaliacija kambaryje, kuriame girdime kaip Rusijos intelektualai mokosi anglų kalbos ir garsiai choru skaito Marksą. Paradoksalu, tačiau šis tekstas skaitomas anglų kalba (aišku, laužyta). Dar daugiau, po teksto skaitymo mokiniai, t.y. Rusijos intelektualai ir menininkai ima aršiai diskutuoti, kas yra menininkas ir kokia meno sąvokos ateitis, kam ir kodėl yra daromas menas. Diskusijos pabaiga vainikuojama: If you are trying to do art, the result will be like this artist. You will be lying on the floor and waiting for an angel. (lt. Jei bandai daryti meną, baigsi kaip šitas menininkas: gulėsi ant žemės laukdamas angelo.) [Projekto transkripcija]
Antra tema viliojo pavadinimu, kvapu ir industrijos pažadais: „Braškės, Soja, Kokainas“. Kas gi sieja šiuos produktus, jei ne tai, kad europiečiai yra jų vieni iš didžiausių pirkėjų? Sieja turbūt tas pats Marksas, ir, aišku, Potosi principas (kuris ir yra seminaro tema).
Potosi klestėjimas (ir žlugimas)
Kaip teigia teta Wikipedija, Potosi mieste 1544 m. indėnui Diego Huallpa Cerro Rico kalne atradus sidabro rūdos, ispanų konkistadorai toje vietoje įkūrė Potosi miestą. Netrukus buvo atrastos ir naujos sidabro gyslos. XVII a.viduryje Potosi tapo pačiu didžiausiu ir turtingiausiu miestu Lotynų Amerikoje, ir kartu su Sevilija, Venecija ir Londonu buvo didžiausi to meto miestai pasaulyje. Jau po 300 metų nuo kasyklų įkūrimo, gyslos išseko, miestas pradėjo nykti. Bolivijos nepriklausomybės karas ir kiti neramumai nuskurdino Potosi. Miestas iš dalies dar kartą atgimė XX amžiuje, šį kartą prasidėjus alavo gavybai.
Braškės
Apgaulingai nekvepiančių plastmasinių braškių istorija mus nukelia į Andalūziją. Aišku tik tiek, kad ir čia, vaizdingame Ispanijos regione, mėlyna jūra ir žydras dangus derinamas su žmonių išnaudojimu.
700 hektarų ploto žemėje auginamos braškės. Kaip pastebėjo pranešėjas, rodydamas vaizdą nufotografuotą satelito, dabar pasaulyje nebėra miestų, o tik metropoliai. Ir čia, Andalūzijoje, auga ne miestas, o ištisas braškių metropolis, kaip koks Londonas pritraukiantis afrikiečius bei rytų europiečius. Tik įkūrus braškių plantacijas jose daugiau dirbo marokiečiai, kurie pavargę nuo sunkių darbo sąlygų ėmė streikuoti. Tačiau problemos savininkams atsivėrė akys. Eureka! Sušuko jie sulyg atsivėrusia Šengeno siena – dabar nepaklusniuosius marokiečius galėjo išstumti darbo jėga iš Rytų Europos. Praeito dešimtmečio pradžioje braškių industrija sumanė gerą išeitį – darbui samdyti moteris ir šeimas, iš Lenkijos ir Rumunijos. Tokios šeimos nekonfliktiškos, jos ramiai sau gali dirbti penkis ir daugiau metų. Įdomiausia, kad Andalūzijos Huelvo mieste, kuriame ir yra šios braškių plantacijos – yra vieta, iš kurios Kristupas Kolumbas išplaukė į JAV.
Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, „braškiniai“ irgi viską importuoja iš kitur: braškių veislė parvežta iš Kalifornijos, plastikinė plėvelė šiltnamiams perkama iš Kinijos, darbininkai – iš Rytų Europos. Išskyrus žemę. Žemė – vietinių. Bet ar tikrai?
Čia jau atsakymas priklauso nuo to, koks režimas, kokia valdžia yra tuo metu. Toks didelis verslas visuomet buvo perparduodamas valdžiai artimiems žmonėms.
Sojos
Sojos industrija panaši į braškių, tik galbūt situacija nėra tiek artima mums, Rytų Europiečiams, kiek Andalūzijos braškynų. Sojų industrija išplitusi Argentinoje – čia net pusė ariamos žemės yra naudojama sojų auginimui. Sojos auginamos ne tam, kad jas vartotų žmonės, o gyvulių pašarams, kurie vėliau tiekiami žmonėms mėsos ir pieno produktų pavidalais. Ironiška, bet 80 proc. sojos industrijos Argentinoje valdo Kinijos kapitalas. Daugiausia produkcijos nuperka Danijos mėsos perdirbimo įmonė. Dislokuotas kapitalas, dislokuoti ir produkcijos rezultatai. Visai kaip pas Marksą – darbininkas gamina tai, ko pats neturi.
Kokainas
Kokaino paskaita prasidėjo nuo jo aktualumo aptarimo. Pranešėjas John Barker su šypsena ir nervingai vis kresteldamas plaukus, pastebėjo, kad tik aklas gali nematyti, kad visa Londono „creative class“, kartu su stambiainvesticiniais bankininkais pudruojasi kokainu.
Taip, kokainas padeda dirbti be galo ilgas darbo valandas ir atitinka darboholiko bet sėkmingo ir veiklaus “mačo” įvaizdį, kurį taip svarbu išlaikyti Londono City ar Canary Warf dangoraižių paunksmėse.
Kita vertus, kūrybininkai irgi nevengia kokaino, nes jis leidžia susikoncentuoti ir įsigilinti į vieną dalyką ir paverčia nereikšmingiausią darbą pasaulinio masto svarbos projektu.
Kaip saldu ir prasminga kūrybininkams taip susireikšminti, o bankininkams lengva ranka palaiminti rizikingus bet tikėtinai labai pelningus sprendimus. Atrodo, jog pumpuodami savo ego bankininkai tuo pat metu savo optimizmu bus pasitarnavę finansinės krizės „labui“. Svarbiausia, kad kokainas iš tiesų padidina darbo jėgos našumą, kuris taip reikalingas beprotiškoje į projektus ir į veiklos rezultatus orientuotoje visuomenėje. Taigi, tai tampa darbo našumo didinimo įrankis, o ne žaislas besilinksminant (juk ir klubuose dirbama networking srity).
Keisčiausia, kad patys vargingiausi „karo su narkotikais“ grandies dalyviai vis dar yra Andų kalnų gyventojai, kuriems kokos lapų auginimas yra tradicinis užsiėmimas, o kokaino sintetinimą iš kokos lapų sugalvojo būtent europiečiai. Bet kokiu atveju, kokainas išlieka puikia preke, kuri negenda, užima nedaug vietos, ir svarbiausia – atneša keturis derlius per metus. Globalus kapitalizmas įvairiais įstatymais ir kitomis priemonėmis sukuria ir palaiko tą sistemą, kurioje pastovi kokaino paklausa kaip tik ir garantuoja pastovų kokos fermerių įplaukų lygį. Skaitmeninė revoliucija, projektų vadybininkai ir kita masė vartotojų padidino kokaino pirkėjų bazę. Nors kokainas vis dar priskiriamas elitiniam narkotikui, tai jau seniai nėra tiesa – jį vartoja vis labiau diversifikuotos visuomenės klasės. Pagal Feilingo skaičiavimus, tik vienas procentas nuo pardavimo kainos nukeliauja kokos gamintojams. Kova su narkotikais pirmiausiai yra nukreipiama į pavojaus zonas, vadinamas „underdeveloped“ šalis. Tuo tarpu didžiausi kokaino vartotojai randasi kituose kontinentuose.
Paroda
Visi šie pranešimai tiesiogiai susiję su meno darbais, kurie eksponuojami parodoje „Potosi Principas“.
Paroda pristatoma kartu su katalogu – gidu, kuris žingsnis po žingsnio vedžioja lankytojus po parodą tarsi pažintinėje istorinėje kelionėje. Parodos darbai ar darbų atkūrimo objektai eina pinigų ir meno cirkuliacijos keliais, pramintais XV amžiuje. Parinkti „Andų baroko kūriniai“ atliepia šiuolaikinio meno darbams. Objektais tampa darbininkai iš Kinijos, kurių dėka įvyko ekonomikos stebuklas, ar tai Dubajaus ekonominė galia, pastatyta ant indų statybininkų pečių, ar tai kultūros vadybininkai iš Europos, kurie nori padėti Dubajui tapti meno metropoliu ir įkurdinti ten universalius muziejus, Luvrus ir Venecijas.
Paroda išdėstyta kaleidoskopo principu, kuriame išnaudojimas ir senieji prievartos mechanizmai atsispindi ir šiandieninėje visuomenėje, gyvenančioje globaliame pasaulyje.
Parodos kuratoriai: Alice Creischer (Berlynas), Max Jorge Hinderer (Berlynas / Santa Cruz de la Sierra), Andreas Siekmann (Berlynas)
Pranešimų autoriai:
– “Braškės”, Isaias Grinolo
– “Sojos respublika”, Eduardo Chichinagdze
– “Nuo kokaino iki kapitalo”, John Barker ir Max Jorge Hinderer
Komentarai