Šį savaitė Kaunui – kino savaitė. „Tarptautinis Kauno kino festivalis“ šiais metais itin stiprus ir viena iš daugybės didelių jo dovanų – šių metų Kanų kino festivalio Auksinės palmės šakelės laimėtojas – filmas „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“ (angl. Uncle Boonmee Who Can Recall His Past Lives ). Tai – filmas nestokojantis poezijos.
Jonas Mekas savo filmuose ir interviu užsimena apie kino ir poezijos ryšį. Vienoje žaviausių savo dienoraščių scenoje jis sako, kad nenori užsiimti tik poezija arba tik kinu, nes kinui trūksta poezijos.
Kino poezija egzistuoja ne tik galerijose ar meninėse instaliacijose, ji egzistuoja ir šiuolaikiniame meniniame kine – kalbėjime apie dalykus nenusakomus žodžiais, neišpasakojamas žmogiškas patirtis.
Tokios patirtys neatsakingai patalpintos į tradicinę linijinę pasakojimo struktūrą su pradžia, dėstymu ir pabaiga praras didelę dalį savo svarbos, didelę dalį savito ryšio. Klausimas kaip apeiti kalbos ribotumą, kaip simbolių ir reikšmių sandūroje atskleisti patirtis, kurių tradicine kalba neįmanoma papasakoti nei aludėje mažai pažįstamam žmogui, nei draugui. Tai sudėtingas procesas, vedliu (režisieriumi, scenaristu ir poetu) jame būti sunku.
Bet kino ekrane, pilno metro filme nebe pirmą kartą tai daro Apichatpong Weerasethakul, kurio ankstesnius filmus „Tropikų karštinė“ ir „Šimtmečio sindromai“ rodė „Kino pavasaris“. Šiais metais naujausias jo darbas – kino ekranuose Kaune.
Weerasethakul nekuria patogaus kino, jis būriais išvaro pasimetusius žiūrovus iš kino salės, nes šie nieko nesupranta jei ieško tradicinės pasakojimo linijos. Kuo labiau jie jos ieško, tuo labiau jie lieka pasimetę, tuo labiau vaizdai atrodo nesusiję. Tuo labiau apima nuobodulys ir bejėgiškumas. Jo kinematografiniai pasakojimai atsisako būti vienmačiais (ačiū, Herbertai Marcuse) ir priminti tai, kas daugybę kartų pakartota ir natūralizuota pop kultūros. Tai pasakojimai išeinantys iš lengvai sugaunamų simbolių lauko ir, kartais atrodo, kad simbolių džiunglėse likome vieni, be kelio atgal, prožektoriaus ir kompaso.
Kaip anksčiau tą pačią dieną seminare apie tapatybes ir viešąsias erdves aiškina filosofas Viktoras Bachmetjevas, kinas vyksta ne tik ekrane, bet ir žiūrovo galvoje. Akivaizdu, kad kiekviename filme proporcija veiksmo ekrane ir veiksmo galvoje skirtinga.
Didelė ir labai svarbi pasakojimo dalis žiūrint kino poeziją vyksta žiūrovo vaizduotėje, kuri turi leistis vedama režisieriaus. Žiūrint tokius filmus reikalingas abstrakcijos lygmuo, kurio nei mokykla, nei kasdieninė kultūra neišmoko, todėl kartais žiūrovas tampa panašus į stalių prie operacinės stalo – jis manosi neturįs reikalingų įrankių ir patirties suprasti tai, kas rodoma. Juk įrankiai duoti kiekvienam, bet mes nesijaučiame užtikrintas jais naudotis, nes progos tai daryti tokios retos ir marginalios.
„Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“ – meditatyvus ir lėtas filmas. Pats Apichatpong Weerasethakul sako, kad darbą įkvėpė knyga „Žmogus galintis prisiminti savo praeitus gyvenimus“ (angl. A Man Who Can Recall His Past Lives), kurią parašė vienuolyno abatas, po to kai vienuolyne apsilankė keliaujantis vienuolis. Pastarasis sakėsi meditacijos metu prisimenantis savo praeitus gyvenimus. Istorija, pasak Guardian straipsnio (aut. Steve Rose) įvyko Nabua kaime, kur Weerasethakul dirbo su jaunais žmonėmis ruošdamas savo meninį projektą apie istorinę žmonių atmintį. 60-aisiais, pilietinio karo Laose metu, Tailando valstybinė kariuomenė įsiveržė į Nabua siekdama susidoroti su ten gyvenančiais komunistais, žmonės buvo žudomi, prievartaujami, kankinami. Režisierius sako, kad projekto metu suprato, jog kaimo gyventojų atmintis dėl praeities žiaurumų buvo represuota, jie nenorėjo mintimis grįžti į pilietinio karo metus.
Filme „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“ atskleidžiamas ryšys tarp gamtos, žmogaus ir transcendentinių pasaulių. Juose keliauja žmogaus siela, prarasdama ir atrasdama laiko pojūtį, atsimindama ir pamiršdama, įrašydama savo kūne ir sieloje tai, kas nutiko.
Dėdė Būnmis serga sunkia inkstų liga ir žino, kad greitai jam teks palikti savo kūną vardan kitų pasaulių, tačiau šio gyvenimo praeityje (mums konkrečiai nurodomas pilietinis karas ir kova su komunistais) jis padarė siaubingų dalykų, dėl kurių gailisi, su kuriais prieš išvykdamas į kitą sielos kelionę jis turi susitaikyti. Vienintelis susitaikymo būdas, tai susitaikymas su savo artimaisiais ir susitaikymas su gamta. Artimieji pas jį sugrįžta įvairiais pavidalais: kaimo gražuolė brolio žmona jau sena ir paliegus, prapuolęs sūnus pavirtęs beždžionės dvasia, mirusi žmona jį aplanko kaip vaiduoklis. Čia ir prasideda vaizdų kelionė, mirštančiojo grįžimas pas menkai pažįstama motiną gamtą. Tai keistos klajonės po nematytas džiungles, laiką ir praėjusius gyvenimus.
Nenutrūkstamą kitų, įsivaizduojamų pasaulių ryšį su mūsiškiu čia iliustruoja maginės seksualinės praktikos, tarsi simboliškai prijungiančios tiek gyvūnų, tiek dvasių pasaulį prie to, kuriame patiriamas fizinis skausmas, prie to, kurį esame įpratę vadinti realiu. Atrodo nesusiję praeities vaizdai ir personažai, netikėtai pasirodantys ekrane, iliustruoja ne tik kitus pasaulius, bet ir tų pasaulių skirtingą laiko sampratą, skirtingas atmintis, kurios tegali padėti irtis nepažįstamomis tų pasaulių upėmis, nes tik atmintis gali atvesti atgailą ir per ją susitaikymą. Toks yra bilietas į kitą pasaulį.
Savo interviu indiemoviesonline.com jis sako: „< ..>originalioje versijoje užkadrinis basas kalbėjo viso filmo metu aiškindamas, kas čia vyksta. Bet mes nusprendėme, kad filmui reikia daugiau abstrakcijos, privalome gerbti žiūrovo vaizduotę.“
Nuostabu tai, kad Apichatpong Weerasethakul filmas iš tiesų ne apie tai, kas vyksta ekrane, o apie tai, kas neturi apibrėžtos formos, galimo teisingo įvardijimo. Weerasethakul neįtikėtinas sugebėjimas statyti filmą būtent vaizduotei kurioje įvyksta tikroji istorija, bet ne ekranui, visiškai pribloškia. Tai kinas virš kino – didžiausia dovana žiūrovui.
ORE vertina 10/10
Komentarai