Socialinės ir politinės situacijos kritika, propagandiniais performansais ir gyvu, nenuilstančiu eksperimentavimu garsėjantis estų režisieriaus Tiito Ojasoo įkurtas teatras NO99 užbaigė teatro festivalio Sirenos programą spektakliu „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“. Šis pavadinimas- tai intertekstinė citata, idėjiškai pasiskolinta iš to paties pavadinimo Josepho Beuys performanso, 1965 m. įvykusio Diuseldorfe.
Pastarasis vokiečių kilmės menininkas, išsitepęs veidą medumi ir apsiklijavęs auksiniais lapais, tai švelniai murmėdamas, tai leisdamas triukšmų tiradas, savo eksponuojamus paveikslus pristatinėjo rankose laikomam negyvam triušiui. „Žmogus nesugebėtų pagaminti medaus, tačiau jis gali galvoti ir generuoti idėjas. Tokiu atveju net ir apmiręs personažas vėl tampa gyvu. Medus man yra neabejotinai gyva substancija. Žmogaus galvojimas irgi gali būti gyvas. Bet sykiu jis gali būti intelektualizuotas iki mirtinai nuobodaus lygmens ir likti negyvu, arba išreikšti tą savo negyvumą, tarkime, politikos ar pedagogikos sferose“- taip savo idėjas aiškina J. Beuys.
Estų režisieriaus Tiito Ojasoo ir bendrautorės, šiuolaikinio meno atstovės Ene-Liis Semper spektaklis (kurį, beje, jie ne tik kartu režisavo, bet ir kartu kūrė scenografiją) – vienos dalies beveik trijų valandų pasirodymas, kuriame kartais eksperimentiniais triušiais virsta aktoriai- maždaug trečdalis spektaklio paremtas improvizacijomis, kurios visada yra gana rizikingos- turi reaguoti greitai ir tiksliai, sugalvodamas sekantį žodžio ir veiksmo ėjimą. Antra vertus, net ir „suklupus“ ar nepavykus, gelbsti šalia esantis kolega- komandinis darbas yra būtinas ne tik sporto (apie kurį, beje, spektaklyje irgi nemažai kalbama), bet ir teatro „aikštelėje“.
„Kaip paaiškinti…“ savo menine forma apima ne tik teatrą siaurąja prasme, bet ir konceptualųjį meną, fotografiją, vaizdo instaliacijas ir net muzikos kūrimo procesą. Nepaisant to, kad šis bendrautorių darbas pilnas tiek scenografijos, tiek konceptualaus meno citatų (ekrane rodomame reportaže estų menotyrininkė Ehos Komissarov pristato J. Beuys kūrybinę biografiją ir minimą performansą, gausu tiesioginių asociacijų su politiniais veikėjais (Estijos kultūros ministrės Laine Jänes pavardės reikšmė yra „triušis“) arba meno istorijos analogijų (komiškai apsinuoginęs ir šunimi „pavirtęs“ aktorius tampa besikandžiojančio Olego Kuliko prototipu ir t.t.), man asmeniškai įspūdingiausia buvo spektaklio pradžia. Scenoje pasirodo šeši kostiumuoti jaunuoliai, kurių kiekvienas nešasi po kolonėlę, iš kurios skirtingais dažniais transliuojami eletroniniai loops‘ai pradedami miksuoti ir čia pat gyvai, scenoje, išgaunamos skirtingos garsų kombinacijos. Sykiu tai ir raktas į visą spektaklį – ne tik aktoriai improvizuodami tampa irgi reikšminėmis figūromis Steve Reich partitūroje, sudėliojančioje (ne tik spektaklio) melodiją, nuotaiką, atmosferą, bet ir mes patys kalbame, transliuojame savo mintis. Nesvarbu, ar būtume politikai, ar menininkai, ar paprasti žmonės. Tačiau nuo garsumo (pajėgumo), pasirinktos, derančios arba nevykusios (anti)harmonijos priklauso, ar būsi išgirstas, kaip būsi išgirstas ir ar būsi suprastas.
Kaip ir J. Beuys, režisierius T. Ojasoo atskleidžia (ar bent jau bando atskleisti) kūrybinių sferų sudėtingumą, daugiasluoksniškumą ir problematiką. Tačiau jei J.Beuys pasodina savo žiūrovus už savotiško stiklo – ketvirtosios sienos, tai NO99 teatro aktoriai menamą stiklą bando sudaužyti, kvestionuodami tiek jo paskirtį, tiek prigimtį. Jei konkrečiau- kvestionuojamas ne tik kultūros vadybos „ūkininkavimas“ (taip šmaikščiai išsireiškė veikėja, įkūnijanti estų kultūros ministrę) ir politikos požiūris į meną, bet ir pačių menininkų sau iš naujo keliamus klausimus: kiek tai yra reikalinga, ką aš darau, kitiems? Ir jeigu nėra reikalinga, ką turėčiau daryti, kad taptų svarbu ne man vienam? Keisti kalbėjimo būdą? Keisti patį save? Suvokėją? O galbūt keisti požiūrį?
Daugybė klausimų, kurie svarstomi spektaklio metu, tačiau taip ir neatsakomi. Nes kiekvienas turėtume atsakyti patys sau.
Komentarai