Šių metų „Berliner Festspiele“ festivalyje buvo pristatyta K. Warlikowskio Tennessee Williams pjesės „Streetcar named Desire“ adaptacija „Un Tramway“. Anksčiau K.Warlikowskio nebuvau mačiusi, nors dažnai su padirbtomis akreditacijomis sukausi „Sirenų“ ir „Naujojo Baltijos šokio“ festivaliuose. Vien dėl neišdilstančio katarsio, peržiūrėjus lenkų kino režisieriaus K.Kieslowskio koprodukcijas su Prancūzija, Warlikowskio koprodukcija su prancūzu kanadiečiu Wajdi Mouawad suskambėjo viliojančiai.
Gera pradžia – ne pusė darbo
Šiuolaikiškai, dar šiuolaikiškiau, šiuolaikiškiausiai! Šiuolaikiškumo sąvoka dažnai tapatinama su modernumu, su scenografijos minimalumu arba tiesioginiu perkėlimu į šios dienos buitį or būti. Kartais ta šiuolaikiška būtis yra apnuogintų kūnų skandinimas kraujo klanuose, kaip kad iki skausmo redukuota M. Thalheimerio ,,Orestėja“. Kartais šiuolaikiškumas sukerta rankomis su šiuolaikiniu video menu ir vietoje spektaklio pastato tris televizorius, kuriame žiūrime ekperimentinį filmą, kvazi teatrą.
Warlikowskis nemurkdo aktorių skysčiuose. Jis naudoja „apsinuoginimo“ strategiją. Ir dar, jau kiek nuvalkiotą minimalistinės bet ligoninės ir neono šviesomis padabintą estetiką. Taip jis lengvai, bet užtikrintai spjauna „senąją“ dramą į dabartinius laikus. Toks tiesmukas spjūvis Warlikowskiui yra tiesiog būtinas. „Streetcar named desire“ yra viena iš labiausiai atpažįstamų pjesių pasaulyje. Garsiausia pasaulyje žinoma kūrinio adaptacija – tai režisieriaus Kazanės filmas su brutaliai žaviu Marlonu Brando ir apdulkėjusia princese Vivien Leigh. Warlikovskis, nori seną ekranizaciją, kaip nekaltą paauglį pagydyti – rūgštimi išdeginti spuoguotą odą rūgščioje neoninėje dabarties ligoninėje.
Kaip rašo Daniel Cichy žurnale “Bravissmo:
apsinuoginimo gestus papildomai sustiprina aktorių vaidyba, ypatingas jų įsijautimas į vaidmenį, visiškas įsitraukimas – perukų ir kostiumų atsisakymas, neretai fizinis nuogumas ir reikalaujančios drąsos raiškos priemonės. Warlikowskis mėgsta dialogą su aktoriais, yra atviras autorinėms teksto interpretacijoms. Jo darbas kuriant spektaklį labiau primena dirbtuvę nei preciziškai suplanuotą veiksmą. Jei reikia, išvažiuoja su trupe ir su ja kuria spektaklį, kitą kartą organizuoja psichoanalitines sesijas, per kurias aktoriai geriau supranta tekstą, labiau įsijaučia į vaidmenį. O viskas tam, kad pasiektų tiesą, kad kurtų prasmes.
Ir tikrai, tiesa spektaklio pradžioje net nutirpdo galūnes. Žiūrovo psichika tiesiog paguldoma ant menčių. Scenos centre – smulkutė Blanšos (Isabellė Huppert) figūra. Išsikleipusi, ji sėdi stikliniame ir aliumininiame „koridoriuje“. Ji dejuoja ir vapa konvulsijose it narkomanė, prisikišusi pilną burną galbūt savo pačios vėmalų, čaižiai spjaudo savo eilutes į mikrofoną. Fizinis Blanšos artumas atskiria auditoriją nuo jos stiklu, o ant jos veido projektuojamas video. Iš pradžių ta priešmirtinė agonija sukrečia. Vėliau, Blanšai nurijus burną kemšantį maistą, vapėjimas ir pagalbos šauksmas tampa tarsi mantra, kuri susilieja su hipnotizuojančiu garso takeliu ir tampa vienu soundscape’u, ir čia žiūrovai kartu su Blanša neria į transą.
Potransinis farsas
O po transo išaušta kitas sapnas, kurio nemalonus vardas Blanšai – realybė. Realybėjė kiekviena užsidegta cigaretė – tai pasivaikščiojimas ant peilio ašmenų. Neteisingas judesys – palūžti. Aktoriai liečiasi nematomais gestais, kyptelėjimais, mintimis, pasisukimais.
Andrzej Chyra čia nė trupučio nepanašus į Marloną Brando, jis beveik koktus. Beje, Andrzej yra lenkas ir nors spektaklyje kalba prancūziškai, prancūzų kalbos nemoka todėl turėjo atmintinai išmokti vaidmens eilutes.
Blanšos vienatvės nišos užpildomos on-line chatais su jaunais vaikinais, ir rėkiančiais aštuoniasdešimtųjų himnais, įskaitant „All by myself“. Suktinės, kokteiliai, ir blizgančios, pripūstos ir liūdnos suknelės. Vienatvė, kad ir kokia šalta ji būtų, čia yra geriau, nei kompromisas. Žaidimas su savimi ir su kitais veda tik į kompromisą, o tai – arti savižudybės.
Po stiprios pradžios spektaklio variklis ima perkaisti. Atrodo, drama jau pasiekė kulminaciją, bet ne – ir dar vieną, ir dar vieną, ir dar. Aktoriai šaukia, draskosi, miršta, dainuoja vienišumo apimti, ir verkia. Ir lyg to dar nebūtų gana, kažkas cituoja ištraukas iš Platono. Blanša šoka susivyniojusi į rožinės spalvos sintetinę aptemptą suknelę. Užsitempia iki viršaus, kad nesimatytų jos veido, ir taip ji tampa panaši į paliegusią plastmasinę kobrą.
Visas spektaklis yra ilgas. Tas begalinis laukimas, kuo išsispręs paklaikusios Blanšos vienatvė ir kaip pasikeis jai priešiška aplinka aplinka; visa tai – varginančiai intensyvu. Spektaklis, nors ir iš pirmo žvilgsnio atrodo vientisas, toks nėra. Scenos veiksmas pagardintas daug neblogos jausmus pakratančios 80-ųjų roko muzikos tuoj pat atvėsina muzikos sukeltą sentimentalumą ironija šaltomis šviesomis ir spalvomis. Tačiau rėksmingas išraiškų perteklius užtemdo tikrąjį aktorių ir režisieriaus meistriškumą. Vietoje subalansuoto patiekalo režisierius tiesmukai baksnoja žiūrovo veidą į per aitrų ir dėl to jau nebeskanų tortą.
Komentarai