Šiuolaikinį menininką, atėjusį iš teatro pasaulio, David Levine, sutikau gruodžio 4-ą Belgijos uostamiestyje: Antverpene.
Čia, galerijoje „Objectif Exhibitions“ šią dieną įvyko lietuvių kuratoriaus Raimundo Malašausko šiuolaikinio meno varjetė „Clifford Irving Show“. Atrodė, kad į Antverpeną nusileido kosminis laivas su keliolika menininkų ir dar dukart tiek žiūrovų iš Niujorko, Paryžiaus, Vilniaus ir kitų visatos verpetų. Tarpusavyje žaidę įvairiais skaitiniais, performansais, pokalbiais, menininkai kūrė uždarą, o kartais ir šiek tiek įtemptą atmosferą. Atrodė, lyg kažko nesuprastų arba žiūrovai, arba patys menininkai, bet gal klystu.
Tarp šokio pirštais, piešinių komentavimo, inscenizuoto alkoholizmo ir kitų meninių veiksmų man labiausiai įstrigo David Levine režisuoti trys aktoriai, suvaidinę kelias scenas iš Clifford Irving nerealizuotų scenarijų. Šis amerikiečių autorius, tapęs vakaro pretekstu, garsus tuo, kad parašė suklastotą verslininko Howard Hughes „autobiografiją“. Kad įtikintų savo leidėją, Clifford pateikė jam falsifikuotus savo ir verslininko laiškus. Už tai rašytojui teko pusantrų metų atsedėti kalėjime. Taip ir Raimundo Malašausko kuruotame šou buvo pilna suklastotų, suvaidintų momentų, provokacijų. Deja, dėl blogų oro sąlygų galėjo atvykti ne visi menininkai, o atvykę liko šiek tiek sušalę (susikaustę).
Bet šis trumpas interviu – ne apie tai. Pakalbėti Su David Levine įdomu, nes šis kūrėjas teatrą maišo su performanso ir vizualiaisiais menais, taip kvestionuodamas tradicinio teatro struktūrą, kas retai įdomu Lietuvoje gerbiamiems teatralams.
David Levine gyvena ir dirba Niujorke ir Berlyne. Pradėjęs savo karjerą kaip tradicinio teatro režisierius, menininkas šiuo metu linksta prie šiuolaikinio meno projektų, o taip pat dirba vizualiųjų menų praktikos kurso (studio art) vadovu „Europos laisvųjų menų koledže“ Berlyne.
David Levine darbai naudoja teatro elementus; tačiau tik jų fragmentus, iškeliamus į naują kontekstą. Tarkim, projekto „Aktorius darbe“ (2006) metu režisierius atrinko aktorius, užpildė jų sutartis ir nusiuntė juos toliau dirbti savo kasdienių darbų. 2007-ųjų projektui Bauerntheater („fermerių teatras“) David Levine pasamdė aktorių David Barlow vaidinti žemdirbį iš Heiner Müllerio dramos – t.y. 10 valandų per dieną sodinti bulves. 2004-ųjų ‘Night Motherfucker Levine uždarė du aktorius į didelę minimalistinę skulptūrą, kurioje jie, publikai nematant, savaitę vaidino Brodvėjaus pjesių sceneles.
Šiuo metu David Levine dirba prie Masačiusetso Šiuolaikinio Meno Centro projekto “Habit”
Išsiaiškinę platų susitikimo kontekstą, skubame pasidomėti, kodėl David Levine kritikuoja tokį teatrą, kuriuo žavisi dauguma Lietuvos teatro gerbėjų.
Romas Zabarauskas: Pataisyk, jei klystu, bet teatras dažniausiai finansuojamas valstybės (išskyrus išskirtinai komercinį teatrą, bet toks bent jau Europoje yra iššokęs iš teatro kaip meno konteksto), o šiuolaikinio meno rinka remiasi ant privačių kolekcionierių ir muziejų pečių. Ar tau svarbu, kaip tavo ar bet kieno meno darbas yra finansuojamas?
David Levine: Manau, kad tai normalu. Šios dvi formos dažnai apsibrėžia kaip priešingos (estetiškai, instituciškai, architektūriškai, socialiai), bet mano darbas yra sumažinti šį skirtumą, būtent įsitaisant kažkur tarp abiejų. Viena skirtingų finansavimo būdų pasėkmė tokia, kad kas moka, tas ir apibrėžia kūrinį: jeigu pjesė finansuojama Valstybinio Teatro, tai bus teatras, jeigu ta pati pjesė finansuojama kolekcionieriaus arba muziejaus – menas.
Romas Zabarauskas: Šiuolaikinio meno scena teatrą kartais atmeta kaip senamadišką ir nerelevantišką. Tavo požiūris atrodo ypatingas tuo, kad net naudodamas šiuolaikinio meno priemones ir teorijas, domiesi teatru, ar sutiktum? Kodėl tai įdomu ir kaip šiandieninį teatrą įmanoma paversti relevantišku?
David Levine: Manau, kad teatras yra lyg šiušklynas. Forma mirusi, bet jos dalys naudingos. Vaidybos technikos idėja (metodas tapti kuo nors kitu); scenarijaus idėja; žiūrovo architektūrinis sukūrimas (auditorija); autentiško neautentiškumo idėja (aktorius „charakteryje“)… Kiekvienas šitas Teatro elementas, paimtas atskirai, yra nepakeičiamas įrankis šiuolaikinio gyvenimo aspektams nagrinėti; tuo labiau, kad šitie elementai (aktorius, teatras, scena) yra iki skausmo pažįstami. Tik kai jie sudėlioti įprastu būdu, užsiėmimas tampa beviltišku.
Žinoma, kaip buvusiam teatro režisieriui, man vis dar rūpi teatras. Ir jeigu aš perkeliau savo idėjas į vizualiuosius menus, tai tik todėl, kad teatre savo klausimų kelti negalėjau.
Jei šiandieninis teatras neberelevantiškas, tai daugiau susiję su forma, o ne turiniu. Nuėjęs į teatrą atsiduri lyg XIX amžiuje; nesvarbu, kas ant scenos. Visi ritualai – bilieto pirkimas, pasirodymas 19:30, sedėjimas apačioje, tamsoje, architektūriškai nukreiptam į grupę aktorių – apibrėžia tavo pjesės patyrimą, tavo paties padėtį žiūrint pjesę, ir šie ritualai neturi jokio sąryšio su tuo, kaip šiandien gyvename, tai tikros atostogos nuo išorinio pasaulio. Labai daug mano performansų turinio prasme yra labai konservatyvūs; tik kontekstas keičiasi – pjesė kartojasi visą dieną, įėjimas nemokamas, nėra auditorijos, nėra sėdimų vietų, scena yra skulptūrinė, gali ateiti ir išeiti kada nori. Manau, kad institucijos konteksto pasikeitimas yra tai, ko reikia šiandienos teatrui; ir, grįžtant prie tavo pirmo klausimo, negali eksperimentuoti su forma, kol negali eksperimentuoti su jos finansavimu.
Romas Zabarauskas: Įdomu, ar žinai lietuvišką teatrą ir ką apie jį manai. Mes gana didžiuojamės tokiais režisieriais kaip Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas ir kiti. Vis dėlto nors man patinka toks teatras, manau, kad lietuviai tam tikra prasme konservatyviai (ar turėčiau sakyti modernistiškai?) bando rekontekstualizuoti tokias pjeses kaip „Hamletas“, „Oidipas“, „Gyvenimas – tai sapnas“ ir t.t., bet niekada radikaliai nekviestionuoja teatro kaip tu. Ar toks teatras yra tavo priešas nr. 1?
David Levine: Nežinau, bet tai ne tik lietuviška tendencija; taip yra maždaug visoje Europoje, išskyrus galbūt Prancūziją ir Ispaniją.
Amerikoje visiems rūpi vien naujos pjesės – teatro pagrindas yra scenarijaus autorius; autorinio stiliaus režisūra išvis neegzistuoja. Europoje visiems rūpi tik režisierius, ir taip mes be galo kviečiami į 30.000-ąjį „revoliucingą“ Oidipo, Hamleto ar dar ko nors pastatymą. Ir kaip režisierius, turėdamas tokių „revoliucingų“ produkcijų pagaminti tris keturias per metus, jautiesi lyg melžiamas („Žinau! Žinau! Šį kartą jie bus su kiaulės kaukėmis!“). Ir vėlgi, dėl to, kad institucinės konvencijos niekada nekvestionuojamos (bilietai, auditoriumas, šviesos, kėdės, vienas pasirodymas per dieną), bet kokios formalios inovacijos, kurios galėtų vykti ant scenos, griežtai sulaikomos jau 300 metų. Kam iš tikrųjų rūpi, kur padėsi video ekraną? Ar kaip interpretuosi Čechovą?..
Toks teatras nėra mano priešas nr. 1; tiesiog manau, kad menine prasme jis nuklydęs; tai – akligatvis. Apskritai, kai dirbu teatre, bandau viską padaryti kiek įmanoma nevaizdingiau ir anonimiškiau. Bet turiu pabrėžti, kad galiu tai daryti, nes man nereikia dirbti režisieriumi dėl pragyvenimo. Jeigu tai vis dar būtų mano pagrindinis pajamų šaltinis, neturėčiau pasirinkimo kaip tik „statyti“ savo vardą „inovatyviomis interpretacijomis“. Ir šitas fiskalinis, institucinis elementas yra tai, kas sujungia visus tavo klausimus, taip?
Romas Zabarauskas: Taip, tik kadangi pats esu nei iš teatro, nei iš šiuolaikinio meno, bet iš kino srities, tai man įdomu pastebėti abiejų šių institucijų primetamas taisykles ir trūkumus. Paskutinis klausimas vėl susijęs su Lietuva – kaip tau patiko bendradarbiauti su Raimundu Malašausku?
David Levine: Mėgstu dirbti su Raimundu būtent todėl, kad jis lygiai taip jautrus muziejaus lankymo ritualams kaip aš teatro lankymo; ir jis lygiai taip pat sąmoningai suvokia, kaip tokie žiūrovų ritualai suvienodina bet kokį patyrimą. Taigi kaip aš stengiuosi atitrūkti nuo teatro žiūrėjimo patirties prie buvimo galerijoje patirties, taip Raimundas stengiasi atitrūkti nuo buvimo galerijoje patirties prie buvimo kabarete patirties. Su gimininga siela, žinoma, dirbti smagu.
Nuorodos:
Galerija „Objectif Exhibitions“: objectif-exhibitions.org
„Europos Liberalių Menų Koledžas“: ecla.de
‘Night Motherfucker: cineinitiatives.net
Komentarai