Leidykla „Baltos lankos“ netrukus išleis Gabijos Grušaitės pirmą romaną „Neišsipildymas“. Po mokyklos baigimo išsikrausčiusi į Londoną, Gabija ten Goldsmiths universitete baigė antropologijos ir medijų bakalauro pakopos studijas. „Neišsipildymas“ tai pirmas jos romanas, skaitytojams ji taip pat gali būti pažįstama iš tinklaraščio www.stasyssaltoka.lt
Buvome žmonės anapus sėkmės ir iliuzijų istorijos. Buvome anapus šeimos istorijų, anapus tylaus, užsmaugto tragizmo, kamuojančio žmones nuo Mažeikių iki Londono priemiesčių.
Mano tėvų pasaulyje buvome žmonės, kurie niekada nepadarė nieko tinkamo, žurnalistams buvome auksinės žąsys, gyvenančios iliuzijų pasaulyje, aplinkiniams – sėkmės ir skausmo pasaka, tik patvirtinanti mitą apie genialumą kaip apie baisią ligą, kuri sunaikina individą ir taip pamaitina visuomenę.
Animuotas ilgesys – pasiklydęs niekas – žmonės be istorijos, be namų ir be šaknų.
Esu triušis, vedamas skersti. Laižysiu ranką, tikrinančią mano kailio vertę. Daug nekainuoju.
Žodžiai niekaip negimė leidžiantis kalva žemyn, ir todėl ta tyla po truputį tapo istorija, ta, kurios mes nepasakojome ir kurios neturėjome. Ugnė tikėjo, kad mes pradedame gyventi tik tuomet, kai pirmąkart pastebime, jog pasaulis nėra toks, koks turėtų būti, kai susiduriame su skilimu tarp pasakojimo ir egzistencijos, kai atsiranda plyšys ir asmenybė pasislenka į galutinį pakraštį. Nuolatos grįždavau į tas akimirkas, bandydama užglaistyti plyšį, suklijuoti duženas, bet tuomet vėl iškildavo mamos veidas, kai man buvo dvylika ir ji nugalabijo mūsų senbernarą, tas melo ir kaltės pėdsakas jos veide – dievai nukarūnuojami tik vieną kartą, paskui jie tiesiog tampa senais liūdnais žmonėmis, gedinčiais neišpildyto laiko.
Vėliau supratau, kad riboti yra ne tik žmonės, bet ir jų pasauliai: vadovėliai melavo, istorija nesivystė tvarkingomis pakopomis, ji nebuvo žavi dama, lipanti laiptais per tūkstantmečius, kol pasiekia mūsų išganingą epochą ir šypsodamasi atsisėda gerti kavos prie Haid Parko tvenkinėlio. Dvylika metų mane mokė melo, dalykų, kurių niekas nežinojo ir nesuprato. Mokė, kad pasaulis veikia tik tada, kai užsimerkęs atlieki gyvenimo logoritmus. Jie manė, kad Aušvice po sunkios darbo dienos, suvaidinę savo kenčiančiųjų ir nuskriaustųjų vaidmenis, visi prisėda išgerti kavos ir pasišnekėti apie orą. Jie manė, kad Palestina nusipelnė savo dalios. Žmogžudystė nelygi žmogžudystei ir kartais mąsčiau, kaip būsimoji karta atsiprašinės dėl Gazos genocido ir tuo pat metu smaugs naują auką.
Mano tėvų pasaulyje niekas nemėgo kalbėtis apie orą, gyvenimą ar mirtį, todėl nekučiuodavosi apie meną, ir Džakometis tapo žodžiu, reiškiančiu apvytusias moteris, kurių jau niekas nebedulkino.
Aš mėgau Džakometį ir nekenčiau apvytusių moterų brangių kvepalų, todėl dailiai šypsodamasi, sukandusi dantis nuėjau į istorijos egzaminą ir nekrofiliškai iškrušau holokaustą, Leniną ir senovės
Egipto civilizaciją. Tereikėjo atsakyti į klausimus, kurie neturėjo jokios prasmės, reikėjo išmokti meluoti ir apsimesti, kad supranti šį pasaulį, kad žinai, dėl ko įvyko pilietinis karas, revoliucija ir
Bosnijos genocidas. Abitūros egzaminai yra branda, bet tik todėl, kad pradedi suprasti, jog šitas kelias niekur neveda. Šleikštulys, kad mane privertė meluoti, buvo paskutinė gija, kuri nutraukė
mano ryšį su Vilniumi. Buvau pasiruošusi įžengti į Ugnės pasaulį, kuriame gyventi pradedi tik tuomet, kai skyli į gabalus.
Ji buvo aukšta, pilkšvų ilgų plaukų, aštrių skruostikaulių, nebijojo vorų, gyvačių, nežinios, bankroto ar vienatvės. Taip niekad ir nesužinojau, kaip ji praleido vaikystę ir kokie buvo jos tėvai. Ugnė gyveno tik tada, kai žaidė skambesiu, visa kita, netgi aš, tebuvome jos muziką maitinantis fonas. Aplinkiniai, apimti ekstazės, dažnai kartodavo, kad ji geniali, bet buvo neteisūs, nes genialumas yra iš pažinimo gimstanti žmogiška savybė, o Ugnės kūryba gimė iš atsižadėjimo ir asketizmo. Nemanau, kad bent vienas iš mūsų kada nors ją supratome. Žinau tik tiek, kad glausdamasi prie jos nugaros visada truputį bijojau būti atstumta, atrodė, lyg liesčiau juodąją skylę arba Urano mėnulį.
G. Grušaitė. Neišsipildymas. Baltos lankos, 2010.
Komentarai