Savo trumpoj prakelbėlėj autorius sau vis leisdavo papilstyti visokį drungną literatūrinį vandenėlį, bet lapkričio mėnesį leidyklos tiesiog paliko mane atvėpusiu žandikauliu, tad be didesnių intro – mėnesio įdomiausi.
Warpaint – The Fool (Rough Trade)
Formaliais terminais kalbant, ilgagrojis išėjo pačiam spalio gale, bet jei aš išgirdau tik lapkričio pradžioj… tai sakykim, kad viskas gerai. Kaip kartais pasitaiko, ant neįtikėtinai gerų dalykų užsirauni netikėtai. Bac – įsijungi radiją, bac – pirmas grojantis gabalas prilipina prie wikipedijos, google ir myspace. Nes viskas kažkaip kitaip. Wikipedija šnabžda, kad šitos bandos nariai keičiasi taip pat dažnai, kaip metų laikai Pasvaly, ir kad jie groja kokį tais experimental art rock. Ir kad tai viso labo pirmas jų albumas nuo pačios įsikūrimo pradžios kažkur 2004. Bet enciklopedinė informacija yra niekis, palyginus su jų tobulesniu už tobulą Undertow. Techniškai nieko įspūdinga, bet lo-fi yra dabar aukščiau už aukštumas. Ir tos technikos net ir nerekia, būna, gi, kad ir kokia tobula technika bebūtų, o vistiek išeina toks prėskas, niekam neįdomus nykis. O pas šitas panelytes viskas atvirkščiai, tai spaudžiam play ir niūniuojam.
Warpaint – Undertow
Matt & Kim – Sidewalks (Fader)
Nuolat besišypsančių niujorkiečių iš Bronkso ilgagrojis, kuriame duo, neoriginaliai, lyg vidutinio amžiaus krizę patyrę paaugliai, bando išradinėt dviratį užsidarę studijoj. Biškį ten atsiranda kažkokio sunkumo, biškį dar kažko ir tai jau nėra tie du studenčiokai, kurie atsipūtę, vos ne pažodžiui, varo totaliai fantastišką indie pop-rock vien su jonika ir būgnais. Less ir more. Ir kuo labiau less indie scenoj – tuo geriau. Bent jau fenomenaliam lo-fi žanrui tai netrukdo.
Tvarkoj, tie studijiniai paišdykavimai būtų gerai, jei vėl išgimdytų kažką panašaus į Daylight. Bet. Taigi, turim trečią albumą, kuris gerai parsiduoda, nors klausosi kažkaip ne taip. Galbūt todėl, kad geriausia jų klausytis gyvai. Bonus faktas tas, kad pirmą ever kartu parašytą gabalą išleido tik trečiam albume:
Matt & Kim – Silver Tiles
Girl Talk – All Day (Illegal Art)
Yra toks jaunuolis Gregg Michael Gillis, kuriam patinka miksuot semplus, bei slėptis po slapyvardžiais. Ir, netikėtai, jis savo pomėgį išreiškia leisdamas ilgagrojus per Illegal Arts leiblą. Dar įdomiau, kad jis pats šiaip jau studijavo biologiją, kažką ten susijusio su biomedicina ir audiniais. Tad turim viską ko reikia išrašyt beprotybės, arba genijaus etiketei. Aš linkęs labiau link antro varianto. Savo koncepcija Girl Talk iš esmės yra amerikietiškas 2manyDJ’s tik groja vienas ir intesyviau. Sumaišyta vos ne visa amerikitieška pop muzikos, plačiąja prsasme, grietinėlė stogą raunančio tūso ritmu. Kai Gillis siūlo klausyti šitą reikalą, siūlo primygtinai klausyt nuo pradžios iki galo, nes tai, visgi, tiesiog ilgas valandos su trupučiu miksas. Gregg taip pat žino apie tokį dalyką kaip internetas, tad visą aprašytą gėrį paleido už tokią kainą, kokią nori sumokėti pats (ta prasme, dykai) – www.illegal-art.net/allday/. Kas gali būti geriau. Nebent nedelsiant spaust play.
Girl Talk – Oh No
Girls – Broken Dreams Club EP (True Panther)
Kad jau pradėjom išskirtinai mergaitišką lapkričio temą, tai einam toliau iki tiesiog Girls ypo. Parako pilnam ilgagrojui nepakako, bet geriau šeši geri, nei dvylika šiaip sau. Kai grupės lyderis apie šio pasaulio santvarką pradėjo gaudytis kažkur apie 16-us gyvenimo metus, tai albumas irgi toks kupinas atradimo džiaugsmo sumišusio, su senojo pasaulio prisiminimais. Ir dar tas charakteringas Christopher Owens balselis. Ir albumo eklektika maloniai stebina. Titulis ypo gabalėlis yra toks:
http://www.youtube.com/watch?v=TXliavlymxI
Girls – Broken Dreams Club
Brian Eno – Small Craft on a Milk Sea (Warp)
Legendos leidžia save legendiniam leible. Ir kai legenda yra Brian Eno kalibro, tai jis sau leidžia paleist albumą į gyvenimą 2 CD pateikiamuose LP dydžio dėžėj, nes… jis tai gali. Bičas, sėdintis už tokių milžinų kaip U2 ir Coldplay albumų prodiusavimo, kažkur ten studijos kampe vis užsiimą įvairiais ekspertimentais. Tai Microsoftui sukuria The windows sound girdimą startuojant 95-o modelio vindausaum, tai išleidžia albumą oro uostams. Prie šio gražaus sąrašo prisideda dar vieną pliusuką paskutinio ilgagrojo pavidalu. Brianas vėl tyrinėja įvairius skambesius, kažką tokio link instrumentinio IDM, kažkas gal net būtų toks drąsus ir pavadintų tai jazz, bet realiai tai dar vienas pop eksperimentinis leidinys iš geriausio pop ekspertimentininko iš jų visų.
http://www.youtube.com/watch?v=OA17rNQMbFU
Brian Eno – Small Craft on a Milk Sea
Supersilent – 10 / 11 (Rune Grammofon)
Kai apžvalga buvo parašyta ir parengtam magiškam momentui ties knopke siųsti, užtikau informaciją apie tokius šiauriečius Supersilent. Jei Brian Eno jau atrodo toks truputuką įdomesnis, tai šekit dar ir šitai. Avant-garde, experimental grojikai, ką tik paleidę du albumus 10 ir 11, turi tokią stiprią albumų apipavidalinimų koncepciją, sukurtą Kim Hiorthøy, kad vidinis dizaineris cypia: įpakavimas baltas, išskyrus diską ir viršelį, kurie nuspalvinti kita spalva. Visai kaip sovietinių laikų specializuotų žurnalų viršeliai. Industriniai standartai apglėbia ir albumų, bei kompozicijų pavadinimus, kurių tiesiog nėra. Yra tik katalogo numeris ir tiek. Kuriami garsai neatsilieka ir balansuoja šiaurietiško minimalizmo ašmenim ties ŠMC parodų erdvės greatest hits kompiliacijos setlistu. Jei IDM per lengva, tai šitai nuskaidrins sunkumo išsiilgusią širdelę:
http://www.youtube.com/watch?v=K0O8i5ckXes
Supersilent – 10.8
Komentarai