Dar kartą apie „Porno melodramą“ – iš pirmų lūpų

Su debiutuojančiu kino režisieriumi Romu Zabarausku, šiuo metu studijuojančiu Paryžiaus 8 Vincennes – Saint-Denis universitete kalbasi Žydrūnas Drungilas.

Tavo trumpametražis filmas „Porno melodrama“ pateko į šių metų Berlyno kino festivalio „Panoramos „ programą. Debiutuoji kine ir iš karto – į Berlynalę. Kaip tau tai pavyko? Kas padėjo sukurti šį filmą?

„Porno Melodramos“ scenarijų parašiau jau prieš kelis metus. Jį išvystyti savo kritika ir patarimais padėjo vienas lietuvis prodiuseris. Tačiau rezultatas jam nepatiko net labiau nei pirmas scenarijaus variantas, ir supratau, kad mums laikas skirtis. Tuomet, padedamas pažįstamos kino režisierės Barbaros Politsch, sukūriau internetinę svetainę, kurioje galima būtų sužinoti apie šį filmą ir jį paremti. Tuo pat metu suradau naują prodiuserę Lietuvoje, „Rain studio“ vadovę Kseniją Koženkovą, kuri mane savo patirtimi ir kritika, galima sakyti, tiesiog išauklėjo. Kitas toks žmogus buvo suomis operatorius Ville Piippo, su kuriuo susidraugavome Paryžiuje – jis pravertė ne tik tuo, jog filmavo dvejomis savo Super 16 milimetrų kameromis, bet ir tiesiog tuo, kad gerai mane suprato. Nerealus susikalbėjimas buvo ir su montuotoja Gintare Sokelyte. Taigi surinkęs tokią komandą ir paruošęs „Porno Melodramos“ reklaminę medžiagą, jau pernai bandžiau atkreipti į save dėmesį Berlinalėje, į kurią važiavau kaip žurnalistas. Ten sutikau šveicarų televizijos žurnalistą Stéphane Riethauser, kuris man padėjo padaryti profesionalų reportažą apie filmą. Jame pakalbinau Wieland Speck, Berlyno kino festivalio „Panoramos“ programos direktorių, kuris susidomėjo ir sekė naujienas apie filmą visus metus.

Žodžiu, kaip matai, man padėjo daugybė žmonių – dar net nepradėjau minėti dirbusių filmavimo aikštelėje, aktorių, šeimos, o jie buvo tikrai nemažiau svarbūs. Jei atvirai, praeitais metais apgavau daugybę žmonių, jog moku daryti kiną, o bedarydamas iš tikrųjų išmokau…

Filmo pavadinimas provokuoja, o, kiek žinau, tema, kurios imiesi gali nepatikti dorovės sergėtojams. Ar nebijai, kad Lietuvoje tavo filmą gali tiesiog uždrausti? Beje, trumpai papasakok, apie ką jis.

Nebijau, iš tiesų filmas iš dalies ir yra sukurtas kaip išbandymas to nelemto „Nepilnamečių apsaugos“ įstatymo, kuris, mano manymu, net ir pataisytas išliko homofobiškas. Jeigu filmą uždraus, jis susilauks tik dar daugiau dėmesio, nors vis dėlto būtų liūdna dėl savo šalies tamsumo.

Filmas pasakoja apie meilės keliamus pavojus. Jonas gyvena su savo mylimu vaikinu, Matu, tačiau nori emigruoti iš netolerancija garsėjančios Lietuvos. Siekdamas sutaupyti reikiamų pinigų, Jonas sutinka vaidinti pornografiniame filme kartu su savo buvusia mergina, Akvile. Bet kas bus, jeigu jos širdis vis dar prie jo prisirišusi?..

Ar šiuo filmu tu sąmoningai sieki laužyti tabu ir provokuoti? Kas tau svarbiausia kine, kino kalboje?

Na kaip, nesėdžiu ir negalvoju, kokį čia tabu šiandien sulaužyti… Bet apskritai taip, man patinka provokuoti tiek savo tekstais, tiek kūryba. Kita vertus, tabu turėtų būti taip kvailai ir beširdiškai niekinti gėjus, kaip tai dažnai daroma Lietuvoje, o ne kurti apie juos filmą pavadinimu „Porno melodrama“.

Apskritai nežinau ar būtų teisinga kalbėti apie tai, ko siekiu šitu filmu. Man pats filmas jau savaime yra pakankamas tikslas – aš tiesiog labai mėgstu kiną ir norėčiau jį kurti.

Kiną vertinti stengiuosi pagal kiekvieno filmo vidinius kriterijus – jeigu tai Barto filmas, kriterijai bus vieni, jei Hitchcocko – kiti. Vis dėlto svarbu, kad geros, įdomios dramaturgijos nekeistų manipuliatyvūs triukai, o gilių, intelektualių idėjų – asmeninė kūrėjo arogancija.

Kokia tavo nuomonė apie lietuvišką kiną? Ar juo domiesi? Ką, pavyzdžiui, prancūzai apie jį žino?

Stengiuosi pamatyti kiekvieną naują lietuvišką filmą, nes man įdomu žiūrėti filmus savo kalba, be to, matyt, turiu kažkokių patriotinių jausmų. Prancūzai žino Joną Meką, o dauguma kino kritikų žino ir Šarūną Bartą. Man pačiam nesinori pasakyti vienos nuomonės apie lietuvišką kiną, nes jis labai skirtingas. Galiu pasakyti, jog liūdna, jog mus šių metų pradžioje paliko režiserius Almantas Grikevičius, kurio filmų „Jausmai“ ir „Faktas“ kadrai manęs nepaleidžia iki šiandien.

Jeigu vis dėlto cenzūra filmo neuždraus, kada Lietuvos žiūrovai jį galės pamatyti?

Dar nežinau, laukiame „Kino pavasario“ komisijos atsakymo!