Atrodo, kada Radiohead išėjo į indie – tai yra skambiai atsisveikino su EMI, gavo už bausmę niekingą geriausių hitų rinkinį ir pradėjo savo eksperimentus su viešąją erdve, grupės kultinis statusas tik dar labiau išaugo. Taip nutiko su paskutiniuoju „In Rainbows“, kurio platinimo būdas nustelbė patį įrašo turinį – „sumokėk kiek nori“ politika tiesiog atrodė perdėm revoliucingą, jog kažką būtų galima kritikuoti. Kultinis statusas pasireiškė ir šį savaitgalį, kurį neabejotinai galima vadinti Radiohead savaitgaliu – visi muzikiniai blogai ir puslapiai besivaržydami kas pirmesnis mėtė šviežią „Lotus Flower“ video, skubėjo rašyti atsiliepimus, reakcijas – po pirmo perklausimo, po antro, po trečio…
Jausmas, lyg muzika būtų nulindusi į antrą planą. Tokį įspūdį sustiprina ir The King of Limbs trukmė – tai pirmasis Oksfordiečių įrašas, neperžengiantis 40 minučių ribos. Atsisveikinus su major kepyklomis, galima sau leisti daryti ką nori, žinote. Aštuoni be galo skirtingi kūriniai po keturių metų pertraukos – gali atrodyti kiek mažoka ištikimiems fanams, žinant grupės kūrybiškumo galimybes. Todėl prasidėjo įvairiausios spekuliacijos – paskutinysis kūrinys vardu „Separator“ (atskiriantis pirmas ir būsimą antrą dalį), priedainis sako, kad čia dar ne viskas, paštu užsisakę diską, gavo jį su kodu 1 pabaigoje, sufleruojantį, jog kažkas bus ir pažymėta dvejetu ir pan. Kaip ten bebūtų, kol kas yra 37 minutės muzikos, kurią reikėtų vertinti atsiribojant nuo visų galimybių ar būsimų dovanų. Kiti autoritetai, supykę dėl arogantiško kolektyvo elgesio – pranešti apie įrašą prieš keletą dienų, tą patį viena paankstinti net atsisakė jį apžvelginėti. Atrodo, lyg Radiohead pradėjo nedraugišką konfrontaciją ne vien su leidyklomis.
Tarp fanų populiaru albumą skirstyti į dvi dalis, dar ir priskiriant jį kokiai nors asmenybei. Štai pirmosios nuopelnai skiriami Thomui Yorkui, turint omeny jo pastarųjų metų polinkį į elektroninę psichodeliką, praskiesta be galo painiais ritmais. Atsimenate tą nuostabų „Hearing Damage“ taip nepelnytai atsiradusį Twilight garso takelyje? Gaila, šioje dalyje tokių švarių malonumų rasti nepavyksta. Viskas prasideda nuo klampaus ir sutirštinto „Bloom“, toliau seka kapotais gitaros akordais ištampytas „Morning Mr Magpie“, dar toliau – paranojiškas „Little By Little“, kur vienintelis aiškus dalykas yra čaižantis Yorko vokalas. Visi šie kūriniai vargiai pataps kieno nors mėgiamiausiais – jie sunkūs, varomi daugiau džiazui pritinkančiais perkusijos dūžiais, nei vienas neturi aiškaus priedainio ar logiškos struktūros. Šią pelkę užbaigia iš šablonų suklijuotas „Feral“, kuris puikiai sutilptų į kurį nors Panda Bear albumą, bet šiaip neturintis jokios aiškios formos. Visa tai maždaug tinkamai įsilietų į antraeilių grupės albumų „Amnesiac“ ar „Hail To The Thief“ užpildantį turinį.
Tačiau tos nerimastingos sutemos pasibaigia ties „Lotus Flower“ – bene tradiciškiausia ir jau iki tol baladės forma girdėta melodija, kuri nors truputi primena mažutį hituką. Aišku, nenorėkite „Karma Police“ ar „There There“, visa tai tik atsižvelgiant į kontekstą. „Codex“ itin panaši į „Amnesiac“ palaima „Pyramid Song“ – tie patys pianino varomi atmosferiniai akordai, prikimšti Yorko balso pilnatvės. Maloniausia yra pabaiga – „Give Up The Ghost“ laisvai taps nauja „House Of Cards“, o paskutinioji „Separator“ tobulai išpildo ritmo polėkio ir atpalaiduojančio vibo formulę, kur neeilinę rolę suvaidina ir bosistas. Skonio reikalas, ar antra dalis yra geriausia, ką Radiohead yra kada nors padarę, ar ne, tačiau akivaizdu, jog daugiau tokios medžiagos pradžiugintų absoliučią daugumą.
Apie albumą lyg ir tiek, tačiau norisi pasidalinti dar keletu pastebėjimų: tikriausiai ne itin pozityvu, bet The King of Limbs yra mažiausiai kolektyviškai skambantis grupės įrašas – daugelis kūrinių nežymiai pasikeitę galėtų rasti vietą Yorko solo darbe (kad ir tokiame nuostabiame, koks buvo The Eraser). Visgi, žinant, kokie talentingi yra visi penki grupės nariai, vienovės ir įvairovės norėtųsi kiek daugiau. Antra, Radiohead vargiai begalime vadinti roko grupe – na tokia, kur groja gitarom energingai, taško žiūrovus per savo pasirodymus, paskubomis tarp akordų parūko ir pan. Gi čia nieko panašaus ne tik į „Paranoid Android“, bet ir apskritai nežinia ar nors karta fūzas buvo pajungtas. Trečia – aš maniau ir manysiu, kad tokia muzika savo vertę įgauna ne po mėnesio ir ne po dviejų, tad visos dabartinės apžvalgos yra šviežias lūkesčių ir nuotaikos žaismas. Būtų visai nekeista, jei po kelių metų The King of Limbs būtų vadinamas nauju Kid A ar Ok Computer, o senesni vertinimai patyliukais ištrinami ar daromi jų papildymai.
8/10
Radiohead-Lotus Flower from Radioalterno on Vimeo.
Komentarai