Šį šeštadienį, kovo 26 dieną, Berlynas turėjo progą panirti į Justės Janulytės instaliaciją „Smėlio laikrodžiai“, kurią pristatė šiuolaikinės muzikos festivalis „MaerzMusik“. Šis festivalis vyksta Berlyne kiekvienais metais kovo mėnesį. 2011 metai buvo ypatingi – „MaerzMusik“ bandė sumaišyti jusles, sutalpinti į vieną indą akis ir ausis, daug dėmesio skiriant judančio vaizdo ir garso samplaikoms, kitaip tariant, įvedant taip kiek nuvalkiotą, bet vis dar madingą ir nebe išvengiamą tarpdiscipliniškumo aspektą.
„MaerzMusik“ festivalis metė iššūkį sau pakviesdamas naujus projektus – kartu su šiuolaikine muzika jis ėmėsi senų filmų, video ir eksperimentinio meno.
Festivalio metu buvo galima pamatyti Fritz Lang „Metropolį“, lydimą „Ensemble Modern“, galiausiai, lankytojai galėjo pamatyti Dziga Vertovą su Michael Nyman muzika. Įvairūs kūriniai tiksliai atliepė naujai „MaerzMusik“ koncepciją: pavyzdžiui, Lillevan, live video miksuotojas kartu su Michael Wertmüller, Steamboat (Šveicarija) ir Licht – Zeiten savo projektą pristatė milžiniškoje erdvėje „TRAFO Kraftwerk Mitte“. Ten pat savo „Sonic Arts“ serijos garso ir vaizdo pasirodymus pristatė Lietuvoje neseniai viešėjęs Alva Noto aka Carsten Nicolai ir Ryoji Ikeda, labai dažnas „Transmediale“ festivalio svečias. Festivalis dali savo programos pristatė netgi žymiausiame ir niekados nemiegančiame „Berghain“ klube.
Į tarpdiscipliniškumą orientuotas ir Milane gyvenančios lietuvių kompozitorės J. Janulytės audiovizualinis projektas „Smėlio laikrodžiai”. Tai projektas (nesinori jo prastinti vadinant „kurinys“, nes tai aiškus bendradarbiavimo projektas) 4 violončelėms, gyvajai elektronikai, vaizdo bei šviesos instaliacijai. Jį atliko keturi „Gaida Ensemble” violončelininkai. Valandos trukmės kūriniui sukurtus įspūdingus video projekcijų vaizdus autoriai projektavo ant keturių milžiniškų cilindrų – „smėlio laikrodžiais“ pavirstančių tiulio instaliacijų, kurių viduje sėdintys violončelininkai griežė lydimi gyvos elektronikos.
Kaip rašė J.Dobriakov www.mic.lt tinklapyje, Justė Janulytė prieš nieką nemaištauja, neskelbia “revoliucinių” manifestų ir nesiekia nieko šokiruoti. Jos muziką J.Dobriakov apibrėžė kaip „vis dėl to provokuojančią“. Tačiau dabar, skirtingai nei anksčiau, kūriniai nebereikalauja koncentracijos, nebeliko intravertiško rimtumo, polemika neatstumiama, o tarsi nereikalinga. Projektas visai ne apie tai. „Smėlio laikrodžiai“ – tai atmosferinis žaidimas, garso spektaklis ir video-performansas. Jo formos intensyvumas yra ganėtinai klasikinis, rami įžanga, tankaus muzikos audinio vystymas, pakilimas ir pikas, ir – laipsniškai senkanti pabaiga. Atrodo, viskas paprasta, nieko nereikalingo, kiekvienas violončelininko judesys turi savo organišką atitikmenį video piešinyje, kuris projektuojamas ant stulpo. Tačiau kūrinys ypatingas savo atmosferiškumu, kuriam paklūsta visi be išimties klausytojai. Kūrinyje vengiama pauzių ir ryškių garsų, tai greičiau ilgalaikis muzikinis įspūdis sudaro nesustojančią upę, kurioje plaukia tame pačiame laive sėdintys žiūrovai. Stebint vaizdą, garsas nuneša į naują galaktiką nespėjus susivokti. Manipuliavimas, kiek primenantis Steve Reich, kuris negirdėtą garsinės dramaturgijos formą. Daugkartiniai kartojimai sujaukia linijinį laiką ir jį sluoksniuoją. Ar Reicho muzika panardintų klausytoją į transą, ar sukeltų kitokias būsenas, ji veikia stipriai. Taip pat stipriai veikia ir J. Janulytės „Smėlio laikrodžiai“.
Komentarai