Pernai Frankofonijos dienos dovanojo vieną gražiausių mano gyvenimo staigmenų – dievaitės Barbaros Carlotti koncertą. Niekad nepamiršiu to reginio, kaip muzikantai rūkė ant „New York“ klubo laiptų ir stikliniu žvilgsniu žvelgė į išdegusius Šnipiškių tyrus su vaiduokliškai mirksinčiais „Maksimos“ žiburiukus. Tad šiemet, kai praplėšiau akis po žiemos miego ir išvydau meilę prancūzų kultūrai skelbiančius plakatus, išsyk suaktyvėjau. Renginėlių sąraše atkreipiau dėmesį į world muzikos grupę Lo‘Jo. Ir ką gi – užteko paklausyti vos keleto Lo‘Jo kūrybos pavyzdžių, kad užsidegčiau noru pasimėgauti jų muzikavimu tiesiogiai.
Nors koncertas „New York“ klube ir nebuvo uždaras, susidarė įspūdis, kad susirinko tam tikras kviestinių žmonių ratas, į kurį įsimaišė vienas kitas pašalietis. Ak, patinka man nemari VIP stiliaus renginių dvasia. Pasikabini paltą drabužinėje, nepastebimai ir sykiu iškilmingai žengi į salę. Tavęs nemindo ir nestumdo pašlemėkai, koncertas prasideda laiku, laiku ir baigiasi. Ir tu ramiai žingsniuoji namolio, pakeliui daliniesi vakaro įspūdžiais su įdomiu pašnekovu. Paskui savo apartamentuose geri arbatą, siuvinėji pagalvėles ir vis dar alsuoji tais nuostabiais muzikiniais prisiminimais. Žodžiu, nieko panašaus į sugrįžimą iš kokios nors pašlemėkiškos diskotekos, kai visas suplukęs krinti kryžium paryčiais.
Nesu ypatinga world muzikos žinovė, bet kartais ji dovanoja neprilygstamą ekstazę, pranokstančią bet kokį reivą madingiausioje landynėje. Nežinau ir, tiesą sakant, per daug nesigilinau, kiek Lo‘Jo pripažinti ir įvertinti world muzikos pasaulyje. Grupė scenoje jau trečią dešimtį skaičiuoja, yra išleidusi ne vieną ir ne du albumus (siūlyčiau atkreipti dėmesį į 1997 metų Mojo Radio), daug klajoja po baltąjį pasaulį, yra prisidėjusi prie Malio dykumoje rengiamo garsaus world muzikos festivalio.
Lo‘Jo koncertas iš tiesų buvo nepriekaištingas. Mane ypač patraukė tai, kad jų kūryba tokia dvipusė. Vienas klodas – tai senoji prancūzų muzika, plukdanti į svajones apie cirkininkus ar klajojančių aktorių vaidinimus pavojingose kreivose gatvelėse. Čia į pirmą planą išeidavo grupės lyderis Denis Péan – trubadūras jautriu kimiu balsu. Kai jis imdavo dumti savo vargonėlių dumples ir melancholiškai byloti, prisimindavau tai baugias „Pram“ pasakaites, tai net patį Robertą Wyattą. Kitas Lo‘Jo klodas – Šiaurės Afrikos klajokliška dvasia, kuri taip nenuspėjamai įsiverždavo į muzikinių žaisliukų melodijų karaliją, kad mane net elektra nukrėsdavo. Su galinga vidine jėga vokalistės sesės Yamina ir Nadia užtraukdavo berberų ilgesio melodijas, ir negalėjai nesižavėti įstabiai sudėtingais ritmais, vingria sesių kūnų plastika.
Ir sesės, ir kiti Lo‘Jo muzikantai įvaldę galybę instrumentų, kurių vardus žino tik Klova. Moliūginė balalaika, suploti lietvamzdžiai, rezginėlėje purtomas būgnelis, stora lazdele pliekiamas stambus būgnas… Vien smuikas atrodė saldžiai vulgarokas mano skoniui. Laimei, santūriu švelnumu jį vis atsverdavo tykiai kalantis sekvenseris ar koks gruvbokso brolis. Negaliu nepaminėti ir Denis pučiamos melodikos, kurios skambesio kuklus grožis visiškai išsiskleidė finalinėje koncerto dainoje „Dans la Poussiere du Temps“.
Per visą gyvenimą kosminio reivo šokius šokau du kartus. Pirmą – per Transglobal Underground ir Fun-Da-Mental koncertą. Antrą – pagal beduinų ritmus Sereikiškių parke folkloro festivalio metu. Begrojant Lo‘Jo, pasijutau turinti potencialo išbėgti į kosminę trasą trečiąjį kartą. Tačiau tokie dalykai kaip švento Vito apsireiškimas nebuvo numatyti – visas plotas prie scenos buvo užstatytas staliukais. Man visad būna gaila muzikantų, kai publika įnikusi į savo patiekalus manipuliuoja šakutėmis ir peiliais. Na, nebent tai „Neringos“ restoranas. Viliuosi, kad klubo prieblanda nuo atlikėjų akių diskretiškai paslėpė salotų dubenėlius ir želė vazeles.
Kaip ir per Barbaros koncertą, vėl sužavėjo aukščiausio lygio garso režisūra, tiesiog krištolinis įgarsinimas. Įsidėjau į galvą ir koncerto organizatorių – „Gera muzika gyvai“ – vardą. Jie smarkiai palinkę į bliuzą bei panašius man svetimus dalykus, bet retsykiais ima ir pasvyra į world muzikos pusę. Balandžio 5-ą užeikit į Kauno filharmoniją arba 6-ą – į Vilniaus Kotrynos bažnyčią ir pasiklausykit Tuvos gerklinių giesmelių, atliekamų kur kas smagesniu nei minimal techno ritmeliu.
O aš jau sėsiu į visureigį ir dardėsiu į Malio dykumą.
Komentarai