„Kino pavasaryje“ debiutavusio ir žiūroviškiausio lietuviško filmo apdovanojimą pelniusio jauno režisieriaus Jono Trukano, šiuo metu studijuojančio Londone, filmą „Knygnešys“ nuo balandžio 12 galima nemokamai parsisiųsti internetu. Siunčiamės ir reiškiam savo nuomonę!
Deja, nesu radikalių pažiūrų. Todėl Lietuvoje norėčiau matyti skirtingiausio kokybiško kino: tiek komercinio, tiek postmodernaus, tiek autorinio, tiek eksperimentinio. Apie komerciją Lietuvos kine galime kalbėti Algimanto Puipos atveju, kurio filmai traukia dideles auditorijas žinomų autorių (Sruoga, Ivanauskaitė) pavardėmis, arba „Zero II“, kuris keiksmažodžiais ir bulvarinėmis temomis išsimušė žiūrovų (Delfi.lt komentatorių?) palankumą ir surinko pelną net negavęs Kultūros Ministerijos finansavimo. Apie komerciją galime kalbėti ir TV serialų atveju, kurie užkariauja žiūrovus mini-žvaigždutėmis, aktualijų perdirbimu ir manipuliatyviomis intrigomis.
„Knygnešio“ stilius irgi „komercinis“, nors juo pinigų užsidirbti nesiekiama. Kuo išsiskiria jo stilius ir kokybė kitų lietuviškų komercinio kino produktų kontekste? „Knygnešio“ vaidyba, kamera, garsas – efektingi ir netuščiažodžiaujantys. Dramaturgija – pamokanti, ir reikia pasakyti, prasminga. „Knygnešio“ kūrėjams pavyko sukurti pop kūrinį, kuris, tikiu, pasieks savo žiūrovą ir netgi jį kažko išmokys.
„Knygnešys“ pasakoja apie tvirto charakterio knygnešio Mažvydo ir lengvabūdiško degtinės gerbėjo/pardavėjo Jurgio draugystę. Jiems pavojų kelia trys kontrabandininkus persekiojantys „maskolių“ žandarai, kurių vienas nusiteikęs ypač fanatiškai ir visą laiką kalbėdamas rėkia. Rėkimas, beje truputį neįtikimas – norėtųsi traumatiško charakterio motyvacijos. Kita vertus, motyvacijos nebuvimas reiškia idėją, jog blogis yra nepaaiškinamas, nemotyvuojamas, nesuprantamas. Be to, vienpusė agresija primena Koriku vadintą Vilniaus generalgubernatorių Michailą Murajvovą, intensyviai rusinusį lietuvių tautą.
Mažvydo ir Jurgio santykiai paremti degtinės / knygos opozicija. Degtinė tautą pražudo, o knyga, atvirkščiai, neša meilės tautai žinią. Filmą vainikuoja istorinis personažas – blaivininkas ir lietuvybės gynėjas Motiejus Valančius. Knyga galų gale nugali degtinę, nes knyga – ryšys tarp dviejų žmonių, meilė, pasitikėjimas, o padauginus degtinės juk ant stalo užsikniaubi vienas. Taigi antraip nei „maskoliaus“ fanatiko nesuprantama ideologija, lietuvybė yra motyvuojama ryšiumi tarp žmonių. Tai ir yra „Knygnešio“ stiprybė. Juk šiandien meilė Lietuvai, deja, dažnai diskredituojama – „patriotiškų“ rėksnių idėjos apie „Lietuvą – lietuviams“, „švarią“ Lietuvą, yra lygiai taip pat nesuprantamos, nemotyvuojamos, kaip ir „Knygnešio“ žandaro rėkimas. Šito ir nereikia stengtis suprasti, fanatizmui tiesiog reikia pasakyti ne. Tikra meilė tėvynei – visiškai priešingas dalykas, parodo „Knygnešys“. Tai rezistencija nemąstantiems, rėkiantiems radikalams, tai draugystė, pasiaukojimas, ir savarankiškas mąstymas. Taigi „Knygnešio“ pamoka – ne tik apie istoriją, bet ir apie dabartį.
Vis dėlto tikiuosi, kad „Knygnešio“ kūrėjai ateityje imsis radikalesnių temų ir idėjų. Šiuolaikinis kinas įdomus tuo, kad gali būti populiarus, komercinis ir laužydamas įvairias savo konvencijas, ko „Knygnešio“ atveju primygtinai atsisakoma. Trumpai tariant, toliau laukiam filmo jau ne vaikams, bet suaugusiems.
Komentarai