Operos „Geros dienos!” („10 balsų, elektronikai ir fortepijonui“) premjerą galima laikyti ne-mažu įvykiu mūsų kieme, nors pats kūrinys (45 min.) ir pristatomas kaip „minimalistinis“ (libreto autorė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė, režisierė Rugilė Barzdžiukaitė, apsauga Aleksandr Kuznecov).
Bene pirmą kartą akademinių formatų muzikos kūrėjai, šiuo atveju kūrėjos, atsigręžė į nematomas, užspaustas ir gėdingas mūsų sočios kasdienybės prielaidas: žiauriai ir nusikalstamai išnaudojamų prekybos centrų darbuotojų – būtent kasininkių – pasaulį („…o šlapimo pūslė pilna“).
Kūrinio anotacijoje rašoma, kad operos „žiūrovui suteikiama ne tik šnipinėjimo privilegija – galimybė patekti į atskiros pardavėjos vidų, bet ir atpažinti save: neišvengiamo uždirbti-pirkti rato dalyvį“.
Renkantis publikai, atlikėjos jau sėdėjo savo darbo vietose pasipuošusios kasininkių uniformomis ir skenuodamos brūkšninius kodus. Bet visą kūrinio efekto krūvį neša būtent tekstas, o ne muzika.
Suprantu muzikos autorės intenciją išlaikyti išraiškos grynumą ir paprastumą (manau, tai išryškino tekstą ir individualius atlikėjų stilius), bet minimalizmas ne visada yra atsakymas. Manau, „natūralūs“ prekybos centrų garsai operoje panaudoti gana inertiškai, pernelyg iliustratyviai. Drįstu pasigesti sintetikos, nenatūralios garsinės mėsos ir faršo. Apskritai, manau, kad iš šios medžiagos būtų galima padaryti įdomių „neakademinių“ adaptacijų ir perdirbinių (miuziklas, šokių muzikos formatai).
Kūrėjoms (beveik) pavyko išvengti didžiausių pagundų, kurioms neatsispiria panašias temas plėtojantys autoriai: viską sukarikatūrinti ir „nuleisti juokais“ (siužetas pažvengti, pvz., iš kasininkių primityvumo) arba nuslysti į patetišką „vartotojų visuomenės kritiką“. Opera pasižymi subtilia pusiausvyra tarp ironiškų ar groteskiškų elementų ir muzikinio bei tekstinio dramatizmo – o į pabaigą ir tragizmo. Tiesa, vietomis operos libretas ir skambesys primena sovietinių animacinių filmų poetiką („Nuo mergaitės nešvarios visos suknios išbėgios…“).
Bet šiaip libretas skamba labai įtaigiai, lengva patikėti, kad jis pagrįstas pokalbiais su „tikromis“ kasininkėmis. Pamažu ryškėja keletas pagrindinių charakterių – vienos herojės sūnus emigravo į Londoną, kita svajoja apie doktorantūros studijas ir neturi su kuo pabendrauti darbe, trečia pasižiūri į veidrodį kas rytą, kad pažadintų savyje optimizmą, o ketvirtą knisa priekabiaujantys pirkėjai. Manau, ypač sėkminga yra tos menotyrą studijavusios ir apie doktorantūrą svajojančios kasinininkės linija, nes toks personažas ir tekstas griauna inertišką „nuvarytos beveidės proletarės“ stereotipą ir klaidingą įsivaizdavimą, kad „kasininkė“ – tai konkreti tapatybė, profesija, socialinis tipas ir t.t.
Monologai laikas nuo laiko susilieja į bendrą „sutartinę“. Viena vertus, šis monologų principas leidžia kurti kontrastus – ne tik tarp įsivaizduojamų charakterių, bet ir dainavimo manieros atžvilgiu: raudą keičia romantinis pakilus tonas ir t.t. Tai, aišku, pramoga klausytojo ausiai. Kita vertus, klausydamasis monologų supranti, kaip sunku muzikai ir operos kūrėjoms išlipti iš sutartinės ir kitų „folklorinių“ formatų, kurie, net jei autorės to nenorėjo, braunasi į dainavimą ir muziką, vis vaidenasi („girdisi“ parapsichologine prasme), neleidžia garsams išsilaisvinti iš kultūrinė atminties stereotipų.
Gaila, kad ir operos režisūra buvo minimalistinė, tiksliau, minimali. Net ir „akademiniam“ kūriniui toks visapusiškas susivaržymas ir susilaikymas nėra sveika visumos įspūdžio ir efekto požiūriu.
Bet vis tiek noriu nuoširdžiai pasveikinti kūrėjas su apsisprendimu imtis socialinių temų, tikiuosi, kad ateityje kompozitorei pavyks rasti balansą tarp minimalizmo ir maksimalizmo ir išvaryti folkloro šmėklas.
Galima netgi įsivaizduoti operos tęsinį, kuriame kasininkės pereitų nuo atskirų monologų prie solidaraus dialogo, išdrįstų pareikšti nužmogėjusiems darbdaviams apie savo teises, pradėtų burtis į profsąjungą ir priverstų degradavusius darbdavius gerinti darbo sąlygas.
Komentarai