Knygnešiškas „Knygnešys“: apie dalijamą kiną ir nacionalinę autoironiją

Kaip tik tuo metu, kai kino teatrams norisi žiūrėti filmus apie skorseziškus sukčius, lygių galimybių politiką (čia iš A klasės snobiškų filmų sąrašo) ir pamiršti partizanus bei nacius, viename didžiausių Lietuvos kino festivalių programoje sužybsi trumpo metro filmas apie knygnešius. Negana to, jaunas filmas „Knygnešys“ (rež. Jonas Trukanas) nuskina ir žiūroviškiausio lietuviško filmo apdovanojimą.

Kas tie žmonės, neišsigandę viešojo spaudimo nacionaliniam kinui? Kas juos atvedė prie kameros, tuščio kompiuterinio popieriaus lapo, kas parodė jiems kelią link montažinės? Šiuos klausimus ir bandome išsiaiškinti ne prie alaus bokalo, o mūsų visiškai kompiuterizuotame interviu su scenaristu Simonu Jatkoniu ir vieno klausimo pokalbyje su režisieriumi Jonu Trukanu.

Prieš pradedant pokalbį, svarbu paminėti ir tai, kad autoriai pirmieji Lietuvoje padarė beveik knygnešišką žingsnį: atidavė savo kūrinį torrentų svetainėms tam, kad jį pamatytų kuo daugiau žmonių (padėkų skaičius .jpg). Per pirmą naktį filmo buvo parsiųsta 10 tūkst. Atrodo, visai nekaltas sprendimas netruko sunervinti Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros ir kino festivalio „Scanorama“ atstovų (plačiau alfa.lt straipsnyje).

Ilgai netempdami gumos ir netąsydami skaitytojų už barzdų ir ūsų pradedame mūsų pokalbį.

Dažniau kartu matau jus vakarėliuose, nei tokiomis ypatingomis progomis kaip kino filmo išleidimas. Ar tiesa, kad buvote draugais žymiai anksčiau?

Dauguma komandos narių buvo tarpusavyje pažįstami ir draugai dar prieš filmą. Vieni kartu studijavo, kiti kartu dalyvavo kino dirbtuvėse, treti kartu leido laisvalaikį (nevengdami vakarėlių). Tačiau į vieną daiktą komanda susilipdė jau kino aikštelėje.

Kaip sugalvojote statyti filmą?

Susitiko kartą Jonas (režisierius) ir Paulius (prodiuseris) alaus bare (Anglijoje). Vienas studijavo kino prodiusavimą, kitas – režisūrą. Abu norėjo daryti kiną ir norėjo jį daryti Lietuvoje. Po kažkokio kiekio (nepasakoja tiksliai) alaus bokalų jiems kilo mintis apie knygnešius. Jonas nuo seno pažinojo Simoną (scenarijaus autorių) kuris pradėjo rašyti scenarijų, Paulius Lietuvoje susipažino su Justu (kitu prodiuseriu) ir pradėjo burti komandą.

Finansavimas irgi buvo renkamas gana paprastai – Jonas su Pauliumi nuėjo į A. Adamkienės paramos ir labdaros fondą, pristatė projektą ir paklausė ar pastarieji neduotų šiek tiek pinigų filmui. Davė. Ir dar daugiau rėmėjų pritraukė. Taip viskas ir prasidėjo.

Knygnešiai – tokia herojiška, kultūros chuliganų temą retai eksploatuojama, o galėtų būti puikus „kabliukas“, galimybė kalbėti apie kultūrinį bendrumą, geruosius, herojiškus, įdomius istorijos personažus. Ką apie tai manot jūs? Kokių dar gerųjų personažų matote? Statysite apie juos filmus?

Lietuvos istorija kupina personažų, mes neskirstome jų į geruosius ar bloguosius. Pavyzdžiui karalius Mindaugas… Ar ne personažas? O Donelaičio kaimietis mėgstantis nusišauti varnikę pusryčiams? Argi ne personažas? Pažiūrėjus tam tikru kampu, Lietuvoje – vieni personažai.

Jei rimčiau, tai yra minčių apie filmus istorine tematika, tačiau kol tos mintys nepersikėlė į scenarijų – neverta apie tai kalbėti.

Herojai ir anti-herojai jau dėl savo specifikos dažnai pakliūva į dualistines situacijas, kuriose gėris kovoja prieš blogį. Šios situacijos dažnai tampa spąstais istorijų herojams atitrūkti nuo žmogiškosios savo dalies. Ar susidūrėte su tokia problema ir ar bandėte ją spręsti?

Statydami „Knygnešį“ stengėmės išvengti geriečių-blogiečių požiūrio. Jonas į viską žvelgė kaip į pasaką, tiek žandarai tiek knygnešiai buvo žmonės. Tiek vieni, tiek kiti mylėjo, nekentė, gyveno, mirė. Žmonės yra žmonės, jei jie nėra visiški monstrai kaip kai kurios Antro Pasaulinio asmenybės, tai apie kokį blogį mes čia kalbame? Požiūrių, ideologijų skirtumai, bet tikrai ne kova tarp gėrio ir blogio. Valstybės visada kariavo, visada tautos buvo engiamos. Visos valstybės yra priėmusios ir gražių ir negražių sprendimų, kaip ir žmonės. Nežinia kiek pavyko, tačiau bandėme parodyti, kad visokių tų žmonių yra ir jei vienas yra rusas, o kitas lietuvis, tai nereiškia, kad jie nekenčia vienas kito. Gal paprasčiausiai dirba savo darbą, nes taip įprasta? Dirbti savo darbą ir nesigilinti ką jis neša pasauliui ir kitiems…

Apskritai, kokie jūsų santykiai su Lietuvos istorija? Ką Jums reiškia patriotizmas, kaip jis gali būti išreiškiamas?

Lietuvos istorija – neatsiejama kiekvieno lietuvio dalis. Norime mes to ar nenorime. Mes joje ieškome pozityvo, dalykų kuriais galime didžiuotis, dalykų iš kurių galime pasijuokti. Dalykų kurie padėtų gyventi ir džiaugtis nūdienos Lietuva. Patriotizmas… Įžvelgti teigiamas savo tautos savybes, ieškoti jų, kalbėti apie jas, atkreipti į jas dėmesį. Ne tik didžiuotis, bet ir džiaugtis, kad esame lietuviai. Nepamirštant gausios saviironijos.

Žinau (kaip ir visi užėję į filmo „Knygnešys“ puslapį), kad nuo balandžio mėnesio atiduodate filmą torrentų svetainėms į nasrus. Kodėl taip darote?

Kam statyti filmą jei jį pamatys tik tūkstantis žmonių?

Simai, ar tavo praktikoje yra ryšys tarp RPG žaidimų, kuriais žinau domėjaisi anksčiau, ir filmo scenarijaus rašymo? Papasakok plačiau.

Žaidimais domiuosi ir dabar, tiesą sakant – nesiruošiu nustoti žaisti, tik žaidimai dabar kiek kitokie.

Ryšys ne tik yra, bet žaidimai yra esminis dalykas, kuris padėjo rašymo pagrindus. Ten suvokiau, kas yra personažas, kas yra istorija, kas yra įdomu, kas yra drama, kaip ji kuriama ir t.t. Tiesa bandydamas rašyti iš pradžių visiškai atsiribojau nuo stalo žaidimų, nes norėjau viską daryti rimtai.

Kai nustojau į viską žiūrėti rimtai, tada ir pradėjau rašyti. Manau, kad jei vieną kartą išmoksti kurti istorijas, tai gali jas kurti kokias tik nori, nes visa kita tėra tik forma: anekdotas, reklaminis tekstas, straipsnis, žaidimo ar filmo scenarijus, televizijos laida. Kiekviena forma reikalauja savų įgūdžių ir supratimo, bet pagrindas – vienas. Kiek gerai gaunasi – kitas klausimas. Tačiau kaip ir kiekvienas amatas, rašymas gali būti tobulinamas.

Tiesa turiu pasakyti, kad pradėti rašyti padėjo kino scenarijaus studijos LMTA. Dėstytojai Ramunė Čekuolytė ir Raimondas Paškevičius – atvėrė akis. Įdavė įrankius į rankas. Aš jiems labai dėkingas.

Jonai, be abejonės, vertindami tavo filmą daugelis užsimins ir apie tokias jį neva įtakojusias aplinkybes kaip „pirmas filmas“, „kelios su kinu susijusios kartos“, „studijos užsienyje“ ir t.t. Kaip pats reaguoji į šias aplinkybes, kaip jos tave įtakoja, kokios dar aplinkybės, manai, buvo svarbios?

Natūralu, kad filmas niekada nėra tik filmas – aplink visada bus jį sukūrusios asmenybės, kontekstas, kaip pati mini – aplinkybės. Šiais laikais dar labai daug kalbama apie filmo biudžetą (pavyzdžiui, kad filmas buvo pagamintas už labai mažą sumą pinigų ir t.t.).

Mano asmeniniu atveju, tai tavo paminėtos aplinkybės egzistuoja – pirmas filmas – sakykim taip – tai nėra pirmas kurtas filmas gyvenime, tiesa sakant, jų buvo ganėtinai nemažai, tai pirma tokio mąsto produkcija, natūralu, kad filmo vertinimas yra kitoks vien tik todėl, kad filmas apibrėžiamas kaip „debiutas“, man pačiam, šis faktas buvo išbandymas ir atsakymas į klausimą, ar aš su tuo galiu susitvarkyti.

Mano šeimos narių profesija, natūralu, kad įtakojo tai, kuo užsiimu, bet niekada nejaučiau spaudimo, kad turiu būti geresnis ar blogesnis vien tik todėl, kad mano šeima tuo užsiima. Studijos užsienyje, šiais laikais virstantis visiškai natūraliu dalyku, įtakojo nebent asmeninį mano supratimą ir darbo etiką. Bet iš esmės visi šitie dalykai yra įdomus tik tada kai filmas nufilmuotas – filmavimo aikštelėje esi tik tu, toks koks esi būtent tuo metu.