Esi perpildyta kadrais
Ir pozomis keistai
Užfiksuotomis
Darei tai tūkstančius kartų
Tačiau vis kažkas sujuda
Arba kažkam trūksta talento
Ranka sudreba
Ir vėl tavęs neapgauna.
Šita objektyvo akis
Sakytum gerai tau pažįstama
Akivaizdžiai
Vagia taškais tavo sielą
Pamažu iš jos lieka vien pikseliai
Pamažu –
Tavo siela be skausmo
Pamažu –
Ištrinama kaip
neduok die – gigabaitai.
> Po viešnagės Indijoje atvykti į Suomiją reiškia tą patį, kaip ir po aštraus rytietiškos pyragėlio samoso užsisakyti suomišką bulvių plokštainį – nei sūrų, nei aštrų, tiesiog labai riebų, kad nesušaltum. Tačiau vieniems patinka rytai, o kitiems – šiaurė. Vaikštau kaip automobiliu pervažiuota, kas Helsinkyje beveik neįmanoma, nes visi vairuotojai laikosi labai saugaus atstumo ir prieš perėją sustoja iš tolo. Nebent apsimesčiau perėjos zebru – parkrisčiau ant gatvės ir ilgai ilgai gulėčiau – visos mašinos mane apvažiuotų, kol galiausiai, sniegui mane pavertus balta dešra, susitapatinčiau su viena iš juostų ir būčiau sulyginta su asfalto plokštuma apsimiegojusio sunkvežimio vairuotojo. Bet ir tai neįmanoma
– koks nors mane pastebėjęs praeivis iš karto skambintų policijai arba greitajai. Pats kažin ar bandytų pakelti – suomiai gerbia vienas kito privačią erdvę ir laikosi saugaus atstumo.
Tada prisimenu viename Delio skvere musėmis aplipusį lavoną. Kažkodėl jis irgi niekam tada nerūpėjo. Šalia buvo spaudžiamos morkų sultys, tokios gardžios karštą pavasario dieną. Svarbiausia sveikai gyventi?
Tikriausiai. Ir mirti taip, kaip lemta tavo karmos.
> Keista informacijos centre prašyti žemėlapio suomių kalba, suprasti užrašus, geometriškai net pernelyg paprastą gatvių išdėstymą. Tarsi kažkas sprendė rebusą, kaip čia paprasčiau viską išdėsčius ir persistengė. Oro uostas, traukinių stotis, centras. Draugė užsakė viešbutį netoli mano vizito tikslo – dramos mokyklos, kurios paskaitas kasdien stebėsiu. Sakė, apšiuręs, bet pusryčius duoda. Nieko sau apšiuręs!
Po Delio vėl prisimenu, ką reiškia balta – ne pilkšva, balsva, gelsva, – bet skaisčiai balta patalynė ir rankšluosčiai. Tačiau abu – tiek Indijos, tiek Suomijos viešbučiai turi šį tą bendro – didelį televizorių ir migdantį poveikį, tik vienas užburia miegui savo drėgme, antrasis be galo sausu oru. Be to, abu neturi bevielio interneto, kas visada labai įtakoja mano skaitymo ir rašymo koeficientą. Taip, gėda prisipažinti, bet gryna tiesa. Todėl dabar turiu puikią progą ties kosmetiniu staliuku su dideliu veidrodžiu maigyti dviejų kompiuterių mygtukus, kartas nuo karto pakeliant atsidarytą likerio gertuvę į keistos, mėlynais paakiais ir indiškų chna raštų – mahendi – rankomis išmargintos mergiotės sveikatą. Tikriausiai visada būna pirmas kartas sugerti su veidrodžiu.
> Ir vėl apie erdvę – į liftą įlipus dviems berniukams vos susilaikiau neįšokusi iš paskos – vietos užtektų dar trims futbolo sirgaliams, vakarus leidžiantiems prie televizoriaus su alaus dėže ir dubeniu keptos duonos. Jei kalbėti apie indus, tai čia jų tilptų bent septyni, galvą guldau. Tik ne į
lifto durų plyšį. Nes šiauriečiai jų neįleistų.
> Smaksau prie batų parduotuvės vitrinos. Dailūs juodi, raudoni dar dailesni. Nesusilaikau, užšoku į vidų. Reikia batų? – suomiškai klausia pardavėja. Ne, nereikia. Tiesiog negaliu susilaikyti – atsakau suomišku akcentu. Pardavėjos žvilgsnis mano kūno liftu nusileidžia žemyn. Pamačiusi aptrintus laplandiškus batus riestais galais, šalia kurių jau šypsojosi elniai, nepatikėjo.
> Vakar atėjusi stebėti improvizacijos paskaitos Helsinkio teatro aukštojoje mokykloje, ko neišvirtau iš padų – paskaitą veda Kati Outinen, žinoma suomių aktorė, vaidinusi pagrindinius vaidmenis ne viename Aki Kourismaki filme. Šviesiaplaukė moteris, žinoma, nebuvo filmo personažas, ir kad su tuo susitaikyčiau, man prireikė gero pusvalandžio. Šiek tiek choleriška, įsitempusi ir sunarintomis nuo aplinkinių rankomis moteris. Tokia būsena tikriausiai būtų dėkinga J. Vaitkaus spektakliams, kuriems reikalingas atviro nervo, ties psichinio sprogimo riba balansuojantis aktorius. Tik nežinau, ar tai dėkinga dėstytojai, tačiau tai jau ne man spręsti.
Paklausiu, gal galėčiau paimti iš jos interviu. Pasirodo, kad turime didelę bėdą – aš čia tik savaitę ir ji tikrai neras pusvalandžio savo dienotvarkėje. Taip, sakau, žinau, ką reiškia užkimštas grafikas. Ir ką reiškia ekstra pusvalandžio atradimas, jei tikrai to nori. Ar taip pasakiau? Ne, nutylėjau. Kvailas ambicijas geriau pasilaikyti sau. O mėgstamus aktorius – kino salės ekranams.
> Keista tartis dėl susitikimo viešbučio restorano salėje, bet visko būna. Kartais ir visai nepatrauklių, bet patogių vietų greitam apsitarimui. Dar tik pusryčių metas. Tuo atveju, jei tektų palaukti, pasiimu laikraštį – prigriebiau jį vakar eidama metro (niekaip nepamiršiu, kaip septyniasdešimtmetė suomė kadaise man aiškino, kad dėl savo oranžinės spalvos slengu metro yra vadinamas „morka“, o aš vis nesupratau, ko ji man siūlo važiuoti morka kelias stoteles).
Žodžiu, viskas jau pasiserviruota – jogurtas, kavos puodelis, garuojantis Karelijos pyragėlis.
Verčiu savo laikraštį. Straipsniai „Mes visi esame queer“ iliustruojami gražiomis erotinėmis nuotraukomis. Paskutinėse jų – skinai, apnuogintais užpakaliais. Ar galėtume prisėsti – išgirstu mielą balsą, pagardintą kinišku akcentu. Taip, žinoma, sakau vos pakėlusi akis. Porelė ieško laisvo staliuko. Verčiu toliau – skinai jau įsidrąsinę, liečia vienas kitą. Pažiūrėk – dar ten yra tuščias – mosteli ranka vaikinas ir draugė jau lekia nešina padėkliuku jam iš paskos. Pasirodo, baikščius ir laikraštis gali išgąsdinti. O mane išgąsdina kai kas kita.
Kad ir „anali(ti)nis“ straipsnis, kas yra „Normalios lesbietės“, kuriame lyginama humanitarinius ir inžinerijos mokslus baigusios lesbietės. Pirmoji nuomojasi butą, vaikšto pėsčiomis arba važiuoja „morkomis“ ir viešuoju transportu, antroji – turi nuosavą butą, rieda „Audi 5“, mėgstamiausias kvapas „Armani She“ ir t.t. Maždaug: surask penkis skirtumus. Taip ir nesupratau, tarp ko?
> Baisiai sausas viešbučio kambario oras ir dar kondicionierius, kuris vis pučia ir pučia tas pačias molekules tarp keturių sienų. Išplauti plaukai išdžiūsta per pusvalandį, nors Lietuvoje šiuo metu džiuvimo procesas užtrunka kelias valandas. Naujas greitis manęs nedžiugina. Praveriu langus ieškodama to tikro vėjo gūsio, tačiau nieko nesijaučia – ištirpsta kambaryje visa, kas ateina iš išorės.
Taip pat ištirpo ir mano draugė, užlėkusi tik pasisveikinti. Plepėsiai, arbatos, šokoladai, smilkalas, imbieras, pupelės, sriuba, dalinamas perpus dantų šepetukas, perpus plėšiamas rankšluostis. Galima sakyti, veltui – mes taip suaugome, kad greitai visų daiktų užteko po vieną. Netgi kai eidavome kartu pusryčiauti, draugę administratorius praleisdavo į restoraną su manimi kartu nė nepastebėjęs.
> Mokykla, į kurią vaikštau stebėti paskaitų, yra aukso rojus, architektūros stebuklas, viso labo restauruotas ir racionaliai išnaudotas senas fabriko pastatas. Valgykla, biblioteka, rūbinė, penkios repeticijų studijos ir bilietų kasos juosia stiklu dengtą ir medžiu išklotą mokyklos kiemą.
Kiemelyje – mainų turgelis. Tam užtenka kelių stalų ir vienos kabyklos, kad visi nereikalingi daiktai kažkam pataptų mielu atradimu. Aukščiau, antrame, trečiame ir t.t. aukštuose – administracija ir auditorijos.
Šiame rojuje dar neteko matyti nė vienos teorinės paskaitos. Stengiasi, kad teoriją studentai pajaustų per praktiką. Dėstytojai tariasi su studentais, nors antra vertus, kiekvienas turi aiškią savo mokymo strategiją.
Stebina tik vienas dalykas – kodėl turint tokią puikią mokymo sistemą ir sąlygas, suomių teatras vistik nėra geriausias pasaulyje?
> Užsukusi į knygų antikvariatą, randu pro deimantais inkrustuotus akinių rėmelius į mane (tiksliau – į duris) įsistebeilijusį simpatišką mumį trolį. Jis sėdi tikroje knygų karalystėje, kurioje nėra nei medžių, nei parkų, nei knygų lentynų, tik nuo apačios iki lubų viršaus išdėlioti knygų bokšteliai.
Gal turite teatro teorijos knygų? Klausiu suomiškai. Žinoma, – ir atneša Bibliją. Pakartoju klausimą, jis pristato kitą Biblijos leidimą. Tada paklausiu, ar turi meno teorijos knygų. Linkteli ir įduoda knygą apie Gandį.
> Savaitgalis praleistas galerijose, parkuose, teatruose, parodose, tūkstančiuose kadrų (iš tiesų, pirmąkart viršijome 4 GB limitą), melu, kad esame studentės, tada, kad nepilnametės, mados guru, senės, kurios stovi vaistinės eilėje ir niekaip iš jos neišeina, nes vos nusipirkus reikia vėl naujų vaistų ir vėl stotis į eilės galą. Tačiau tie lašai, turintys maskuoti mano raudonas akis ir kaip medžio šakos išsiskaidžiusias akies baltyme kraujagysles, nepadeda.
O, kad būtų galima, kaip teatro scenoje, keisti apšvietimą. Pliki medžiai, fanierinės sienos fone gali virsti ir violetiniais, raudonos kraujagyslės – baltomis ir vėl susilyginti su obuolio baltymu. Tam reikia ne vaistininko, o apšvietėjo pirštų.
> Kasėme sniegą iš tavo balkono – tokia krūva, kad niekaip negali išeiti net parūkyti, tik iškišti vieną ranką su cigarete ir lūpas pro durų plyšį. Šįsyk apgavome ir sniegą – jei gali iškišti plaštaką, gali iškišti ir plaštaką su kastuvu. Sukamės karuselėje, kuri vadinasi „Ir vėl kaip prieš gerus dešimt metų“ – komiškos situacijos, nelegalios nesąmonės visur, kur tik įmanoma – kam visa tai? Dabar „durniuojame“ kitaip – kinų restoranai, suomių aludės… Senstame? Jeigu ir taip, tai aktyviai. Esame ledo čiuožykloje ir judame nuo vieno objekto prie kito. Bandant išeiti iš aikštelės mane pagriauna keturkampis. Tačiau mes vis tiek pabėgame.
Vaistinėje vis tik įsigyju ryklio taukų, kad ir po ledu ateitų pavasaris, kad pramuštų tą luobą, kurį daužome pačiūžų peiliais, kastuvais balkone, tirpiname cigaretėmis ir deginame skylutes saulei.
Kam reikia tos saulės? Kaip ir tikėjimo, kad kažkas pasikeis, va tuoj tuoj, molekulės įsės į metro ir turės kitokį pagreitį. Žinau, mano molekulės atsisės ant dviračio.
Komentarai