Balandžio 22-ą dieną įrašų kompanija Erased Tapes į pasaulį išleido japono Katsuhiko Maeda, besislepiančio po slapyvardžiu World‘s End Girlfriend, albumą Seven Idiots. Tai – antrasis albumo leidimas, kadangi neseniai šį kūrėją pasisavinęs daug kam pažįstamas leidėjas Erased Tapes panoro albumą išleisti jau po savo sparnu. Pirmąjį kartą, praeitų metų rugsėjį, rinkinį Seven Idiots kompozitorius išleido per savo paties įkurtą leiblą Virgin Babylon Records. Nauji metai, nauji aparatai.
Kas tas do daiktas: Seven Idiots yra dešimtasis pilno formato World‘s End Girlfriend albumas. Beveik neįmanoma misija yra sukonkretinti šio japono kūrėjo stilių – prie jo bandoma karštligiškai prisegti pačius įvairiausius žanrus – postmodern classical music, modern rock, experimental postrock, post-folk-rock ambient, electronica/classic, ir taip toliau, ir nepanašiai. Konkretizuoti neverta – World‘s End Girlfriend visuomet stebino muzikos pasaulį savo eksperimentais, kūrybingais akibrokštais ir įmantriomis kompozicijos detalėmis, todėl bandyti į rėmus talpinti šį antifundamentalų autorių būtų ganėtinai negarbinga.
Kūrėjo muziką galima išgirsti filmuose, rinkiniuose, tačiau daugiausiai laiko jis praleidžia koncertuodamas kelionėse. Per pastarąjį dešimtmetį šis eksperimentuojantis šizofrenikas išmaišė beveik visą Europą, pusę Azijos ir kone visas Jungtines Amerikos Valstijas, neskaičiuojant nuolatinių pasirodymų gimtojoje Japonijoje. Stereotipiškas japonų darbštumas būdingas ir šiuo atveju – autorių agentūroje jau užregistruota virš šešių šimtų Katsuhiko Maeda kompozicijų.
Ištakos/įtakos: Albume – 13 kūrinių. Palyginus šį rinkinį su ankstesne kūryba, aiškiai matosi progresas kūrinių svorio, sudėtingumo bei muzikinio poveikio prasme. Pats kompozitorius Katsuhiko Maeda tikrai neneigia įvairios akademinės simfoninės muzikos bei klasikinio roko grandų įtakos. Taip pat labai jaučiasi naujosios elektronikos prisilietimai, būdingi tokiems rinkiniams kaip Beat Dimensions. Keli kritikai mala liežuviais, neva World‘s End Girlfriend kūryba primena dvidešimtojo amžiaus pradžios ekspresionistų muziką. Taip, keliose World‘s End Girlfriend kompozicijose tikrai galime išgirsti panašumų į ekspresionizmo legendų Šionbergo, Bergo ar Vėberno muziką. Tačiau šis panašumas pasireiškia tikrai ne analogiškais kompoziciniais skaičiavimais, o sąskambiais ir ekspresionistus primenančiais netradiciniais muzikinio siužeto pokyčiais.
Rinkinyje – mažai pastovumo. Kūrėjas negali užsibūti vienoje vietoje ir blaškosi tarp isteriškų akcentų, ramybės bangų, šizofreniškų melodijų, specifinio minimalizmo, įdomios perkusijos bei nuolatinio ieškojimo. Klausantis tam tikrų epizodų gali pasirodyti, jog kompozitorius paskendo beprotystėje, tačiau tuomet jis dar labiau sustiprina savo pozicijas ir staigiais manevrais pasuka muziką kita linkme, nepalikdamas laiko galvoti apie nieką.
Protinga mintis pokalbiui: „Žinai, kaip čia pasakius – tas šyzikas gerai varo, bet man kažko jo muzikoje vistik trūksta. Nes kūriniai tokie neaiškūs, kad net atrodo nepabaigti menine prasme – jis neleidžia susivokti ir suprasti jo atskleidžiamų pogrindinių dalykų. Vos tik kažkuri muzikinė mintis jau ranka siekia išvadą – tuo metu jis staigiai pasiūlo kardinalų pokytį, todėl klausytojo ausiai nebelieka laiko grįžti.“
Verdiktas: Negaliu pakęsti vertinimų balais, procentais, kartuvėmis ar saulytėm su mėnuliukais. Galiu pasakyti tik tiek, kad albumą Seven Idiots ir visą likusią World‘s End Girlfriend kūrybą verta išbandyti, jei tave nervina draugų siūlomos negirdėtos grupės ir jas išgirdęs tu šimtąjį kartą pagalvoji „kaip čia neapsivėmus – nieko naujo, vėl tas pats“. Yra pilna muzikinių projektų, kurie rėkia apie savo alternatyvumą ar kitoniškumą, bet iš tikrųjų neturi ką pasakyti, o jų muzika – paviršutiniškai klonuota. Šis kūrėjas tikrai „turi smarvės“, telieka išsiaiškinti, ar tau tinka tai, ką jis išleidžia iš savo keistos makaulės. Kelių World‘s End Girlfriend darbų gali pasiklausyti čia (pirmasis – iš albumo Seven Idiots):
Komentarai