Šiaurės kryptis – Netiekto (Monaco, 2010)

Pastaruosius kelerius metus JAV ir JK muzikos scenose knibždėte knibžda iš naujo susibūrusios grupės. Žiūrint į spalvingą atsikurti sumaniusių kolektyvų sąrašą galvoje ima suktis frazė „the good, the bad and the ugly“: Pulp, Faith No More, Hole, New Kids on the Block, Van Halen ir t.t., ir pan.

Tačiau Lietuvoje šios tendencijos ženklų nedaug, o net jei jų ir padaugėtų, greičiausiai neverta dėti vilčių į tai, kad sėkmingai kino keliu pasukęs Kristijonas Vildžiūnas, dizaino menininkas Zigmas Butautis ir kiti legendinės Šiaurės krypties nariai grįš į sceną pažerti mums poetiško savo jaunystės maišto. Tad po 18 metų su dviem papildomais kūriniais perleistas vienintelis grupės albumas „Netiekto“ bent jau kol kas yra geriausia naujiena gerbėjams, kurie jau spėjo visiškai nuzulinti dar už „vagnorkes“ pirktas kasetes.

Tiems, kurie dėl vienos ar kitos priežasties su Šiaurės krypties kūryba prasilenkė, naujasis Netiekto leidimas gali tapti puikia proga ne tik išgirsti 14 lietuviško roko perliukų, bet ir giliau suvokti tai, nuo ko rokas Lietuvoje prasidėjo, kaip jis vystėsi ir koks galėjo būti. Jaunatviškų ieškojimų, pakilimų ir nuopuolių kupinos Šiaurės krypties dainos suteikė balsą ištisos kartos mintims, kurios savo jėgos ir aktualumo nepraranda iki šiol.

Muzikine prasme Šiaurės kryptis primena tuo metu didelę įtaką visos posovietinės erdvės scenai dariusį rusišką roką ir atkartoja dvilypę šio prigimtį. Kai kurios dainos atrodo tarsi nužengusios tiesiai iš bardų tradicijos, ir šį įspūdį dar labiau sustiprina Arnoldo Lukošiaus virkdomas akordeonas („Amžinas ruduo“, „Skęstant“). Tačiau kitų kūrinių skambesys labiau asocijuojasi su agresyvesniais, iš Vakarų atėjusiais post-punk ir new wave garsais („Karo daina“, papildomas kūrinys „Trys pižamos“). Tamsu, keista ir sudėtinga – nenuostabu, kad grupė greitai užsidirbo roko avangardistų reputaciją.

Dainų tekstai šį tamsų ir keistą įvaizdį tik patvirtina. „Kai skambus bučinys uždengiamas širma / Kai tavo žvilgsnį išbarsto vėjas pelenais…“ – K. Vildžiūno žodžiai alsuoja nihilizmo kauke koketiškai pridengtu jautrumu, kuris taip puikiai pažįstamas kiekvienam jaunam ar jaunystės kančių pamiršti dar nespėjusiam žmogui. Skausmas ir sutrikimas veržiasi per kraštus, tačiau daro tai kažkaip… lengvai. Grakščiai. Su viltimi: „Aš noriu nukrist ir numirt tamsoje / Tam, kad rytoj pakilčiau su saule!”

Nuo pradžios iki galo išklausius „Netiekto“ pasidaro aišku, kodėl Šiaurės krypčiai išsiskirsčius nemaža dalis grupės gerbėjų taip ir nenustojo jų gedėti. Išgirdus šiuos kūrinius nejučia imi svarstyti, kas bus toliau, kokie nauji vėjai papūs šių talentingų vyrukų galvose ir instrumentuose, ar jiems pavyks antruoju albumu pasiekti aukštai debiuto užkeltą kartelę. Išties gaila, kad visi šie svarstymai taip ir liko stadijoje „kas būtų buvę, jei būtų buvę“. Tačiau muzikos įrašai tam ir skirti: nukelti klausytoją į artimesnę ar tolimesnę praeitį ir bent sekundėlei priversti pasijusti taip, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Taigi, saldžios nostalgijos ir netikėtų atradimų!

Ore vertina: 8/10