Dažnam atlikėjui tiek Lietuvoje, tiek kitose panašaus dydžio valstybėse tenka užduoti sau klausimą: „būti ar nebūti“, paprastai kylantį nepripažinimo (garbės ir pinigų prasme) fone. Būdama kone dvigubai mažesnė už mūsų gimtinę, Estija ir jos muzikos idealistai tikina, jog būti privaloma ir apsimoka. Tą daro ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais, kaip ir visai neseniai krūvas įvairiausiais reikalais užsiimančių muzikos atstovų sutraukęs festivalis „Tallinn Music Week”.
Trečius metus iš eilės galvą keliantis renginys – labiau privati nei valstybinė iniciatyva. Todėl muzikos plėtros klausimai čia įgauna kitokią prasmę, renginio turinyje atsiskleidžiančią plačias lankas apimančių projektų pris(i)statymais.
Festivalio metu kalbantys ypatingai įtakingų žmonių veidai savo rimtumu ir tuo pačiu paprastumu tiesiog privertė susivokti, jog muzika gali atnešti pelną ir tapti pragyvenimo šaltiniu. Tačiau faktas išlieka faktu, jog atskirai Rytų Europos šalyse rinka yra per maža ir nedrąsi, o kartu jos dar neišmoko veikti.
Bet kokiu atveju, plėtra neįmanoma be investicijų, o jų neatsiras, jei nebus gero produkto. Negali kurti šūdo, jei nori jį parduoti. O jeigu ir perka šūdą, tai nereiškia, jog jis naudingas kaip trąša ar bus perkamas ir užsienio šalyse. Tad prieš skaitydamas kitą skyrių, užduok sau klausimą: „Ar verta groti vien dėl pačios muzikos?“. Jei tavo atsakymas teigiamas, gali šokti tiesiai į skyrių, pavadintą „Kuo muzika buvo naudinga mums?“, o jei sakai, jog atsakymas negali būti vienareikšmiškas, skaityk toliau.
Kuo muzika gali būti naudinga šaliai?
„Jei nori groti vardan muzikos – daryk tai. Jei nori pardavinėti ją – pradėk tai daryti geriau“, – taip buvo atsakyta į klausimą vienoje grupės diskusijoje apie tai, ką daryti, kad kokio nors keisto žanro muzikos atstovai pagaliau galėtų išbristi iš nemokamų leidinių dalinimo bei grojimo šūdinomis sąlygomis liūno.
Ši citata tarsi perteikia „Tallin Music Week” netiesioginį raginimą šalies grupėms stengtis ir dirbti, jei nori būti pastebėti, išgirsti bei pakviesti sugroti toliau nei vietinis baras ar Baltijos pakrantė.
„Tad nuo ko pradėti?“, – klausė ne vienas susigūžęs estų muzikantas, vis tikėdamasis konkretaus atsakymo, tapsiančio jo sėkmės raktu. Vienareikšmiško atsakymo nebuvo, o variantų nuskambėjo šimtai, jei ne tūkstančiai, kelias dienas trukusiuose seminaruose ir diskusijose, kur buvo minima ne tik sėkmė ar talentas, bet ir valstybinis požiūris, marketinginiai sprendimai ar paprasčiausia aistra muzikai.
Pastaroji „Tallin Music Week” renginyje figūravo įdomiausiomis formomis. Ji suvedė čionai visus: pradedant pačiais organizatoriais, dalyviais bei lankytojais, ir baigiant renginį iš meilės muzikai parėmusiu viešbučio „Nordic Forum“ direktoriumi Berth Sundström bei Estijos prezidentu Toomas Hendrik Ilves, kuris ne tik yra Arcade Fire fanas, bet ir pakankamai paprastas žmogus, kad leistų laiką su alaus bokalu rankoje ketvirtadienį iki išnaktų vienoje iš pagrindinių festivalio vietų – bare „Von Krahli“, o kitą dieną su šampano taure jau sveikintų visus „Tallin Music Week” dalyvius bei laisva kalba porintų apie Estijos alternatyvios muzikos scenos ypatumus.
Toks muzikos ypatybių žinojimas prideda ypatingo šarmo ne tik vadovui, bet ir pačios valstybės įvaizdžiui. Galbūt ir Lietuvos scena atrodytų kitaip, jei kultūros rėmimo programos susilauktų daugiau dėmesio iš Soulwax gerbėjos Dalios Grybauskaitės?
Apskritai kultūra bei kūryba gali labai stipriai pasitarnauti kuriant miesto ir šalies įvaizdį bei keliant turizmą ir ekonomiką, apie ką buvo kalbama viename pirmųjų seminarų. “Su kuo jums asocijuojasi Suomija? Su HIM? Su Lordi? O Islandija? Ne veltui pastaroji šalis taip pat vadinama „bjorkland“ arba „sigurosland“, – teigė „Music Export Iceland“ atstovė Anna Hildur Hildibrandsdottir, pabrėždama kultūros svarbą reklamuojant šalį. Islandija ypač turi galvoti kaip sukurti papildomus traukos objektus, nes tenykštės gamtos prisižiūrėjus ten daugiau nebėra ką veikti. Todėl labai daug tikimasi iš muzikos festivalių, kurių, pasirodo, ten visai nemažai, o pastaruoju metu daugiau vilčių dedama į „Iceland Airwaves“.
Festivalių privalumus dėstė ir Paulina Ahokas iš „Music Export Finland“, kuri pasakojo, jog Suomijoje yra apie 400 festivalių ir į juos tik paskutiniais metais vis dažniau atvažiuoja užsieniečiai turistai, įnešantys pinigų. Beje, patys pelningiausi festivaliai – tikrai ne tautiniai ar džiazo, o būtent elektronikos ir roko.
Tačiau festivaliai privalo turėtį pasiūlą, dėl kurios būtų verta atvykti tiems turistams. Ką daryti, jei nėra pakankamai muzikos kūrėjų, kurie gamintų patrauklų turinį? Ir vėl keliamas investicijų klausimas, kuris šiais laikais ypač opus, kai dabartiniai prioritetai toli gražu nesusiję su kultūra. Bet ar tai pa(si)teisinimas? Vėlesniame seminare, narpliojusiame klausimą kodėl ir kaip reikia remti muzikantus bei juos įdarbinančius verslininkus, P. Ahokas pabrėžė, jog norint neatsidurti aklame rate, kai pritrūksta sveikos įvairovės, labai svarbu investuoti į muzikinę edukaciją, kas paskutiniais metais labai aktyviai Suomijoje ir daroma.
Ta pačia tema kalbėjusi „Sziget“ festivalio vadovė Fruzsina Szep apskritai buvo pasiruošusi išnaikinti Vengrijos politikus ne tik dėl to, jog prieš keletą metų uždarytas šios šalies muzikos eksporto ofisas, bet ir dėl to, jog vyriausybė skiria mažai dėmesio investicijoms į vieną didžiausių festivalių Europoje. Vengrijoje yra šimtai festivalių, tačiau nė vienas iš jų nepritraukia tokio skaičiaus turistų bei pinigų kaip „Sziget“, kadangi dažniausiai propaguoja tradicinę arba klasikinę muziką.
Čia ir vėl prasideda aklas ratas, nes, anot F. Szep, muzikos edukacijos finansavimas Vengrijoje labai varganas ir apskritai daugiausiai tos įstaigos pagimdo klasikinės muzikos variantus. Šalia to, kaip galimą išeitį, ji pateikė anksčiau vykdytą projektą, kai neformalios muzikos atlikėjai, grojantys, pavyzdžiui,. sunkųjį metalą ir pan., sutikdavo be atlygio vaikus mokyti ir šviesti apie visai kitokią muziką, nei jie įpratę girdėti.
Tuo tarpu apie visiškai kitokią situaciją kalbėjo svajonių šalies Kanados Tarptautinės Muzikos Asociacijos atstovas Shain Shapiro. Be tokių mažmožių, jog muzikos eksporto ofisai yra, be abejo, ne pačioje Kanadoje, o ten, kur ji turi būti parduodama – užsienio šalyse, jis papasakojo, jog šalyje plėtojama labai stipri, muzikantus palaikanti politika, pradedant tuo, jog radijo stotys privalo groti daugiau kanadietiškos, nei kitų šalių muzikos ir baigiant tuo, kad išties būtų ir ką groti, ir ką eksportuoti, Kanadoje labai palankios sąlygos atlikėjams – veikia toks projektas kaip „Factor“, dotuojanti atlikėjus nuo pagalbos ruošiant demo įrašą iki verslo plano finansavimo.
Kaip muzika gali būti naudinga tau, atlikėjau?
Bene didžioji dalis seminarų nagrinėjo tai, ką galima keisti pradedant nuo savęs, o ne nuo aplinkos. Be įvairiausios koncentracijos konferencijų apie tai, kas yra vadybininkas, promouteris ar leidėjas, labiausiai įstrigo prezentacija skaitmeninio marketingo profesionalų Jane Pollard (iš 4AD, Rough Trade Records, XL Recordings leidyklas vienijančios „Beggers Group UK“) bei Iain Forsyth, dirbusių su tokiomis žvaigždėmis kaip Thom Yorke, White Stripes ir t.t. Iš vienos pusės jų darbų pavyzdžiai atrodė itin paprasti, iš kitos – sudėtingi bei brangūs. Thom Yorke remiksų konkursas, Nick Cave knygos aplikacija sumaniesiems telefonams, White Stripes meniški viršeliai – tokie dalykai reikalauja specialių įgūdžių, nes turi suvokti kaip perteikti svarbią žinią ir ja sudominti pirkėją. Tačiau kartais užtenka 10 svarų vertės juostinio fotoaparato, kad sukurtum daug dėmesio susilaukusį konkursą vien dėl to, jog ant tos fotokameros yra parašas žinomo atlikėjo, o viduje – neišryškinta juostelė su kadrais iš koncertinio turo. „Ar turi gerą idėją?” – toks buvo vienas iš esminių klausimų, figūruojantis šių profesionalų darbo procese. Jei ji yra, tada belieka išsiaiškinti ar pasieki su idėjos rezultatu reikiamus žmones? Žodžiu, esmė yra ne kaštuose, o idėjos išdirbtume.
Idėjų po to pasipylė visas lietus, kai teko susipažinti su įvairiausiais muzikos platinimo įrankiais kaip musicglue.com, phonofile.com ar gogoyoko.com. Šie dalykai galbūt nėra tiesiogiai naudingi Baltijos šalims, tačiau tai galėtų būti puikus pavyzdys sistemų, kurios turi terpę susikurti šioje jūros pusėje ir suvienyti mažąsias tautas, kad atsirastų pakankama rinka bet kokiems muzikos pardavimams.
Neužtenka idėjų, kai nėra pasitikėjimo savimi. Tačiau tokie renginiai kaip „Tallinn Music Week“ įgalina ir įkvėpia didesniems darbams bei rimtesniam požiūriui į kultūrinę veiklą. Tą jau pastebėjo ir agentūros „SSC Management“ ir „Popkomm“ festivalio vadovas Paul Cheetman, kuris pasakojo, jog palyginus su pirmuoju renginiu, jaučiamas progresas: jei pačioje pradžioje nebūdavo jokio rezonanso, šiemet prie jo buvo priėjusios trys grupės ir bent jau pasakiusios „sveiki“.
Juokai juokais, tačiau per bajerius dažniausiai pasakomi tiesmukiškiausi dalykai. „Happy stuff“, „Potencial“, „I want to shake my butt“, „Well done but crap“ – tokias skambias frazes buvo galima girdėti po Colours of Bubbles kūrinio perklausos paskutinėje ir linksmiausioje dieninių programų dalyje „Check my demo“. Formatas labai paprastas: muzikantai įmeta į krūvą savo demo, iš kur po to įvairių leidyklų atstovai traukia kompaktus, klausosi jų ir komentuoja.
Komisijos nariai nuo atviresnių komentarų bandė išsisukinėti juokais ir teatriniais įgūdžiais, nes tai tikrai nėra jų mėgstamiausias darbas. Tačiau iš viso to išlindo svarbūs dalykai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Daugelis susilaukė kritikos dėl klišių, kurių apstu ne vien muzikoje, bet ir angliškuose tekstuose. Rekomendacijų naudoti gimtąją kalbą susilaukė dauguma, nes, supraskit patys, dainuoti angliškai nėra paprasta, reikia mokėti šia kalba svajoti, kad išnaudotum ją teisinga linkme.
Kuo muzika buvo naudinga mums?
Nors „Tallinn Music Week” skirtas estų scenos pristatymui, vis dėl to didžiausią įspūdį padarė suomių kolektyvai. Gal dėl menko pažinimo Suomijos scenos, o gal ir dėl asmeninio skonio.
Tiesa, pasirodymų buvo devynios galybės: nuo klasikinės iki visiškai eksperimentinės. Tiesiog nepažįstant gerai Talino nesinorėjo blaškytis po miestą ir stengtis apžioti visas vietas. Tad kad ir kaip gėda (o vėliau pasirodė, jog ir šiek tiek gaila) bebūtų, be „Von Krahli“ baro, kur vyko svarbiausi pasirodymai, dar teko užsukti tik į sunkiojo metalo gerbėjų kupiną gūžtą „Rockstar‘s“.
„Von Krahli“ – šauni ir paprasta dviejų aukštų įstaiga su baru ir nedidele scena pirmame, bei atskira didele koncertų sale ir kompaktišku kino teatru antrame aukšte. Jokių išprotėjusių dizainų, senų plytų plikos sienos, medinės pub`o baldų dalys, tad visas dėmesys natūraliai sutelkiamas į žmones ir muziką.
Prisipažinsiu, jog dėl objektyvių priežasčių praleidau vienintelį lietuvių pasirodymą, bet kolega iš “Lietuvos ryto” labai didelėmis raidėmis nušvietė situaciją. O pirma išgirsta grupė – po šiauliečių koncertavę suomiai On Volcano padarė tokį stiprų pirmą įspūdį, jog dabar rytinė mankšta neįmanoma be jų keturių kūrinių EP, laistančio pozityvias mintis išplaukusiomis gitaromis. Tipiškų indie pop atspalvių mišinys kolektyvo pasirodyme labiausiai sujaudino savo harmonija ir švelnumu, kurio labai daug pridėjo žavioji vokalistė ir klavišininkė Minna Sihvonen. Kiek teko girdėti, po to Colours of Bubbles vyrukai gerai padirbėjo prie ryšių užmezgimo su šiuo kolektyvu, tad greitu metu galime tikėtis jų pasirodymo ir Lietuvoje.
Po jų solo gitara koncertavęs britas Alan McKim, deja, nelabai įsipaišė į suomių užburtą atmosferą, tad, tiesą sakant, smagiau jo klausytis buvo vidiniame kiemelyje su cigarete burnoje. Pastarąjį pakeitę estai Honey Power jau buvo pažįstami iš prieš kelis metus kitų šiauliečių – Brainers – organizuoto turo „Go See Your Neighbour“. Ketvirtadienio vakarą jie susiklausė daug geriau nei anais laikais. Vis dar tokie pat nedrąsūs judėjimu scenoje, tačiau drąsiau gitaromis pjaustanti grupė vyniojo šaunų britroką, kurio vokalams nors ir trūko garso, bet užteko energijos, kad sužavėtų ten jų besiklausiusį Estijos prezidentą, nepasididžiavusį po to prieiti ir paspausti rankos už šaunų pasirodymą.
Vakaro programa užbaigta su pakankamai specifine ir – kaip labai tiksliai apibūdinta aprašyme – indie geekams labiausiai patinkančia lo-fi pop stiliaus grupe Mirabilia, perteikiančia turbūt pačius giliausius Estijos indie scenos kampus. Kad ir kaip tai skambėjo keistai, psichodeliniai sintezatorių kilometrai bei šiek tiek šiurpinantys, bet hipnotizuojantys klavišininkės klyksmai nuteikė tinkamai koncerto pabaigai.
Penktadienio vakaras startavo minėtame „Rockstar‘s“, kur žaibavo latviai SoundArcade ir vos su savo stiprintuvais bei kita įranga sutilpę inkilo dydžio scenoje bandė perplėšti visą klubą. Nors pastarieji ne kartą lankėsi Lietuvoje, pačiam teko juos išgirsti pirmą kartą, kuris nebuvo skausmingas, tačiau kaip reikiant papurtė supratimą apie kaimynų sceną ir pridėjo gerą gabalą tamsaus prog roko.
Tuoj po stipriųjų latvių pasirodymo suskubau į „Von Krahli“. Čia pagrindinėje ir, deja, sausakimšoje salėje, pavadintoje „Von Krahli theater“ (nes čia anksčiau iš tiesų buvo teatras), smagiais punk funk ritmais paskutinį prakaitą bandė išspausti Aides, kurių dėl vietos trūkumo teko pasiklausyti tik nosimis. Kiek pasakojo išbuvę visą estų koncertą, tai buvo iš ties puikus pasirodymas su projekcijomis per televizorius ir konfeti patrankomis. Jėga.
Po turiningo ketvirtadienio jautėsi smarkus poreikis naujam garsui. Nei vėliau koncertavę iuber universalieji latviai Goran Gora and The Yrs, nei pora dešimtmečių pasenusio, bet labai kokybiško sunkiojo roko kolektyvas Nevesis, nei išties puikią rokenrolo diskoteką surengę suomiai Superchrist to noro nenumalšino, kol neatėjo Helsinkio grupės Murmansk eilė. Nepamenu, kada paskutinį kartą teko patirti tokį energijos, dramatiškumo ir chaoso derinį ir, svarbiausia – nė vieno iš elementų nebuvo nei per daug, nei per mažai. Savo nuotaika Murmansk primena Fusedmarc, tik vietoje elektronikos prietaisų – gitaros, o vokalistė nesistengė pasirodyti tokia emocionali. Be jokios sąžinės graužaties galiu pripažinti, jog šis koncertas – šių metų geriausių viršūnėje.
Kadangi po tokių gilių išgyvenimų nesinori nieko daugiau girdėti ir tiesiog eiti miegoti, teko praleisti anksčiau nužiūrėtus ir žadėtus pamatyti Junk Riot. Tikiuosi nieko nepraradau bent tą naktį, nes paskutinio „Tallinn Music Week” vakaro turinys šiek tiek nuvylė. Ne tiek kokybe, kiek atradimų trūkumu.
Visai kitame Talino senamiesčio gale su pilna gyva grupe (!)koncertavusį Malcolm Lincoln nusprendžiau išmainyti dėl tuo pačiu metu „Von Krahli“ salėje muzikavusių estų Ewert & The Two Dragons, kurie jau tuoj tuoj turi išleisti savo antrąjį albumą. Tačiau dėl laiko stokos, atsiradusios dėl organizatorių siekio sukišti į vieną vakarą kuo daugiau pasirodymų, vos spėję sugroti keturis kūrinius, Ewert su grupe staigiai susirinko daiktus ir pasišalino nuo scenos. Patys greičiausiai suprantate, jog ne koks jausmas turėjo apimti, kai vos spėjus pagauti jų estradinės lyrikos kaifą teko tiesiog sustoti.
Tačiau kadangi tai – renginys muzikos profesionalams, kurie spėja iš kelių akimirksnių nuspręsti ar verti didesnės scenos yra atlikėjai, to nepilno pusvalandžio per akis užteko suprasti, jog tiek pastarieji, tiek vėliau koncertavusi įstabaus balso savininkė Iiris turi realiausias galimybes tapti svariu Estijos eksportu: abu pritaikyti tiek pop scenai, tiek subtilesnį skonį turintiems klausytojams, skambesys dera tiek mažesnėms erdvėms, tiek didelėms arenoms. Tiesa, Iiris pasirodyme keistai sąveikavo keletas kontrastų: žemaūgė mergina ištirpo bendrame scenos judesyje (nes visi kiti muzikantai už ją gerokai aukštesni), o jos dainavimą gaubiantis galingas elektroninis skambesys sunkiai įsiteko tokioje erdvėje kaip „Von Krahli“ koncertinė salė.
Po tokios gausos pačių įvairiausių garsų jau nekabino net rusų elektroninės estrados pasididžiavimas Mujuice (už kurį, tiesą sakant, geriau varo mūsiškis Brokenchord). Nuovargis darė savo ir teko tiesiog apleisti vis labiau nuo žmonių sprogstantį „Von Krahli“ pastatą.
Kuo muzika buvo naudinga Baltijos kraštui?
Na taip, pavadinimas kiek idealistiškas, bet po tokių kelionių norisi galvoti tik kuo plačiau. Tačiau, kai bene pirmą kartą galva ūžia ne nuo išgerto kiekio nemokamo „Tuborg“ alaus, o nuo idėjų ir informacijos pertekliaus, verta tikėtis, jog ne aš vienas toks likau po šio renginio. Taip pat verta tikėtis, jog kitąmet atsiras ir Baltijos šalims artimesnės diskusijos bei seminarai, kurie galbūt pagaliau sukurs sistemą, padėsiančią atrasti mums Latvijos ir Estijos roko sceną, o pastariesiems – mūsų elektroninės muzikos lobynus. Tai pat belieka tikėtis, jog panašias iniciatyvas kelianti „Baltijos elektronika“ ne tik kitais metais įvyks, bet pažvelgs ir gerokai toliau nei pro klubų langus.
www.tallinnmusicweek.ee
Daugiau nuotraukų – www.flickr.com/photos/tallinnmusicweek/
Komentarai