Draugai pasakoja, jog madinguose knygynuose būtinai parduodamos raktinių autorių knygos. Šalia multikultūralizmo idėją patvirtinančio Butler+Žižek+Agamben triumvirato dažnai randamas ir dar vienas leidinys, pavadinimu „Tiqqun“. Kartais šalia padedama knyga pavadinimu „The Coming Insurrection“. Amerikos konservatoriai jos bijo net neskaitę:
„Tiqqun“ mistinėje žydų disciplinoje – Kabaloje – reiškia „sugriuvusio pasaulio atstatymą“. Šiandien šiai sąvokai neišvengiamai galime priskirti ir daugiau reikšmių. Tiqqun – ne tik terminas, randamas Kabaloje, bet ir savita šiuolaikinė ideologija, turinti savo terminologiją bei logiką, ir prancūziško žurnalo pavadinimas.
1999-2001 metais Prancūzijoje leisto žurnalo „Tiqqun“ tekstai išpopuliarėjo. Daugiausiai vertimų bei komentarų įvairiose interneto svetainėse sulaukė šie: Théorie du Bloom (Blumo teorija), Thèses sur la communauté terrible (Baisiosios bendruomenės tezės), L’hypothèse cybernétique (Kibernetikos hipotezė), Introduction à la Guerre Civile (Įvadas į civilinį karą), Comment Faire? (Kaip tai padaryti?). Internete randami ir į lietuvių kalbą išversti tekstai.
„Tiqqun“ tekstų autoriai bei vertėjai praktikuoja anonimiškumą. Laikais, kuomet iPhone aplikacija gali parodyti, kokioje gatvėje buvai prieš metus, Sarkozy seka anarchistų grupuotes Europoje, nesunku simpatizuoti anonimiškumui, ypač jei tavo skelbiamos idėjos – kritiškos esamai socialinei sistemai. Be to, diskutuojant bei rašant tekstus, sunku atsekti visų idėjų autorius. Dažnai parašytas kūrinys tampa grupės, o ne individo, produktu, kuriam sunku priskirti vieną ar keletą pavardžių.
Tiqqun tekstuose dažnai naudojami tokie terminai kaip „dykuma“, „imperija“, „būtis“, „išimties būsena“ ar „spektaklis“, nurodantys į įvairias filosofines tradicijas ar mąstytojus. Šie terminai į vieną mišrainę sugrūda Martin Heideggerio būties, Kabalos pasaulio sukūrimo bei transgresijos siekiant pasiektį gėrį bei šviesą idėjas su black bloc (juodojo bloko) mitingo filosofija, Karl Schmitt iškastu, Giorgio Agamben šiandienai prikeltu „state of exception“ (išimties būsenos) terminu ar Negri bei Hardt „empire“ („imperija“) sąvokomis. Mėgstantys postmodernizmo ideologiją galėtų argumentuoti, jog tokie Tiqqun tekstai – dar vienas pavyzdys, jog šiandienos pasaulyje viskas persipina, prasmės dauginasi be pradžios ir pabaigos ar nieko baigtinio apskritai nėra. Taip kapoja ir Tiqqun:
Kritikos sugrįžimas apsimeta, kad kelia iššūkį Imperijai. Su savo šūkiais ir kitais šešiasdešimtųjų triukais. Tik šįkart viskas netikra. Nekaltybė, garbė, gerovė ir visuomenės poreikis yra suklastoti. Atgaivinta visa eilė senų socialdemokratinių afektų. Krikščioniškų afektų. Štai ir vėl grįžta demonstracijos. Troškimus žudančios demonstracijos. Kuriose nieko nevyksta. Kurios demonstruoja tik kolektyvinį nebuvimą. Dabar ir visada. (Vertimas: Klinamenai.wordpress.com)
Jei perskaičius eilėraštį pateikiama racionali jo interpretacija, dažnai sąvokų žaidimu sukurtas neargumentuojamas, iracionalus pojūtis išsisklaido. Manau, tai būdinga ir „Tiqqun“ tekstams. Šiuos tekstus įdomu skaityti ne tik dėl juose aptariamų idėjų, bet ir dėl poetiškumo bei atnešamų emocijų.
„Tiqqun“ tekstuose racionaliai paaiškinamų idėjų taip pat yra. Visų pirma, „Tiqqun“ ir savo hebrajiškos kilmės pavadinimu, ir skelbiamomis idėjomis nurodo, jog su šiuo projektu kažką bendro turi Kabala.
Kabala – mistinė judėjų tradicija, tam tikra filosofija bei mokymų visuma, kuria bandoma suvokti pasaulio sukūrimo, žmogaus atsiradimo aktus, kūrėjo santykį su savo kūriniais. Viena iš Kabalos krypčių – Lurianic kosmologija – remiasi panašia pasaulio sukūrimo idėja kaip ir didžiojo sprogimo teorija. Esminė jos doktrina – Shevirat HaKelim („Indų sudrebinimas/sudaužymas“) teigia, jog universumas, arba dievo vienovė, buvo sudrebinta atliekant žemiškąjį sukūrimą.
Įvykus šiam procesui, vientisos šviesos srautas skilo į daleles, t.y. šventosios kibirkštys buvo išbarstytos į visas puses, kai kurios grįžo į šaltinį, kitos įkrito į daiktų bei būties pasaulį. Procesas, kuomet dievas susitraukė į save, vadinamas Tzimtzum ir jis prieštarauja biblijiniam požiūriui, jog dievas sukūrė pasaulį, kaip kažką išorėje, šalutinį kūrinį. Pagal Tzimtzum idėją pasaulis kilo iš dieviškosios krizės. Taigi, viskas pasaulyje turi tam tikrą dalį šventųjų kibirkščių arba kitaip – dieviškosios šviesos – energijos. Po tam tikro laiko, daiktai negalėjo pakelti dieviškosios šviesos pertekliaus ir subyrėjo. Tai, kas buvo sukurta ir egzistavo vienyje, skilo į objektus, kurie buvo pilni šventosios energijos (taip pat ir blogosios, nuvedusios į modernybės sąmyšį).
Šioje vietoje į sceną galima įvesti „pasaulio sutvarkymo“ (Tiqqun) sąvoką. Ji remiasi idėja, jog visi pasaulyje egzistuojantys daiktai bei veiksmai (pilni šventosios šviesos/kibirkščių), atsiradę po Tzimtzum nori grįžti į vienio būseną, iš kurios buvo sukurtas pasaulis.
Visgi Tiqqun gali įvykti esant vienai sąlygai: jis tampa efektyvus, kuomet (izraeliečių) egzilis įgyvendinamas visapusiškai. Jei žmonės turėtų savo žemę, jie nedirbtų kartu tam, kad surinktų pasklidusias kibirkštis. Šiuolaikinis „Tiqqun“ projektas remiasi kabalistinio koncepto pritaikymu XX-XXI amžiui: susvetimėjusi kapitalistinė visuomenė turi galimybę išsibarsčiusiame, chaotiškame pasaulyje surastį šviesą, pozityvumą, gėrį.
Kabalos nagrinėjimas neapsiribojo Lurianic tradicija. Tiek rabino Sabbatai Zevi, tiek radikalios žydų religinio lyderio Jacob Frank idėjos (pavyzdžiui, transgresijos, socialinių ribų peržengimas sakralumui pasiekti) įžvelgiamos ir šiuolaikiniame „Tiqqun“ projekte. Jas grubiai apibendrinti galima per asociaciją su filmu „Kovos klubas“ (rež. David Fincher): kalk, kol pasiekęs dugną, įžvelgsi šviesą, eik iki galo, perženk visas ribas.
Dar viena sąvoka, dažnai naudojama Tiqqun tekstuose – imperija. Prieš daugiau nei 10 metų filosofai Michael Hardt ir Antonio Negri parašė bestseleriu tapusią knygą „Imperija“. Ir jei „Tiqqun“ teigia, jog šiandien gyvename imperijoje, tai Hardt su Negri paaiškina, kaip toks gyvenimas atrodo. Imperija – tai valdymo idėja (pasireiškia įstatymų forma) sukonstruotas šiuolaikinis globalaus kapitalizmo pasaulis, neturintis jokio fiksuoto galios taško, ribų, sienų, nuolat kintantis ir keičiantis identitetus, priklausomybes, jėgų pasiskirstymą ir t.t.
Kitais žodžiais tariant – jei ne šiandien, tai rytoj nebebus skirtumo, kas sėdi, pavyzdžiui, Lietuvos parlamente. Turbūt retas kuris dar tiki, jog šiandien suverenas priklauso tautai, t.y. kad tavo idėja privers politikus priimti tam tikrus sprendimus, nes pati demokratinės reprezentacijos idėja yra paradoksas. Anot Hardt ir Negri idėjų, šiandien galima teigti, jog ne tik Lietuvos valdžia, o, pavyzdžiui, Europos Sąjungos institucijos, ar tam tikros tarptautinės korporacijos yra atsakingos už tai, kaip gyvenama. Jos nustato tiek įstatymus, tiek ekonominio žaidimo taisykles, prie kurios taikosi daugelis individų. Visgi situacijos kinta greitai, ir galios centrai transformuojasi.
Tiek Hardt ir Negri, tiek „Tiqqun“, tiek termino „išimties būsena“ populiarintojas Agamben kvestionuoja autoritetus. Jau daug metų minėti filosofai ir kiti mąstytojai kalba apie modernybės krizę. Ji pasireiškia per politinės bei teisinės santvarkos, paremtos draugo-priešo dualizmu, ar transcendentinio, kažkur virš įprasto gyvenimo egzistuojančio autoriteto turima galia nuspręsti, kaip tu turi gyventi, kvestionavimu. Kitais žodžiais tariant, kokiu pagrindu valdžia gali apriboti individo sąmoningus ir racionalius veiksmus bei naudoti jėgą prieš tokį individą? Kodėl įstatymai yra neretai suprantami kaip vienintelė tiesa, ir nekalbama apie tai, jog juos priima bei vykdo subjektai, turintys tiek savų interesų, tiek savitą požiūrį į pasaulį?
Šiose diskusijose girdimas ir dar vieno filosofo – Spinozos – idėjų aidas: kvestionuojama bet kokia transcendencija. Teigiama, jog verta pasitikėti savo patirtimi ir savo protu, o ne ilgėtis autoriteto, stiprios rankos ar tiesiog lengvabūdiškai leisti priimti sprendimus kitiems bei verkšlenti dėl blogų gyvenimo sąlygų. Tokios idėjos – dažnos įvairiuose rateliuose vakarų bei rytų Europoje, ir jų iškėlimas argumentuoja modernybės krizės idėjos cirkuliavimą. Į apyvartą išleidus racionalumo ideologiją, iškyla klausimas, kodėl vis dar palaikomos struktūros su aiškiu autoritetu, save simboliškai reprezentuojančios kaip transcendencinės, esančios kažkur aukščiau nei kasdienybė (pavyzdžiui, kažkur kitur, „aukščiau“ esanti prezidento institucija, Konstitucinis teismas, Konstitucija ir kt.).
Tai – tik keletas idėjų, įžvelgiamų „Tiqqun“ tekstuose. Išleidus „Tiqqun“ žurnalą ar jiems ideologiškai artimus tekstus, juo susidomėjo ne tik mažos anarchistų grupės, bet ir valdžios struktūros. Vienas iš pavyzdžių, kuomet Tiqqun ideologijai artima bendruomenė pakliuvo į valdžios akiratį – Invinsible Committee atvejis.
Invinsible Committee – anonimų kolektyvas, išgarsėjęs knyga „The Coming Insurrection“ („Artėjantis sukilimas“). Kaip teigiama žurnale Vice, 2008 m. prancūzų kriminalistas Alain Bauer surado šią knygą per svetainę Amazon.com, nupirko 40 jos kopijų ir išdalino vidinės žvalgybos specialistams, kurie (vidaus reikalų ministrės Michèle Alliot-Marie) įsakymu Europoje turėjo ieškoti ultra-kairiųjų bei anarcho-autonomistų grupuočių. Tiek Alliot-Marie, tiek prezidentas Sarkozy buvo nepatenkinti Prancūzijoje 2005 metais kilusiais streikais, pradėjo sekti įtariamuosius, kurie parašė „The Coming Insurrection“. Įtariamieji – anarchistai, persikėlę į Tarnac kaimą, savo gyvenimo būdu sukėlę valdžiai įtarimą.
Po valdžios įtarinėjimų, Prancūzijoje žiniasklaidos pagalba pasklido daugiau informacijos apie ultra-kairiuosius (jie kaltinti Prancūzijos traukinių TŽV sabotažu Tarnac kaime, terorizmu, sodinti į kalėjimą, pavyzdžiui Joulien Coupat – į viešumą iškilęs Tiqqun žurnalo autorius). “The Coming Insurection“ siejama su „Tiqqun“ filosofija tiek savo tekstų prasme (skatinti sukilimą prieš esamą visuomeninę padėtį), tiek tais pačiais informacijos sklaidos kanalais. Pavyzdžiui, vienas išsamiausių puslapių, kuriame talpinami „Tiqqun“ tekstai, skirti tiek „Tiqqun“, tiek Invinsible Committee darbams (adresas: www.bloom0101.org).
„Tiqqun“ tekstuose kalbama apie pavienius individus, gyvenančius dykumoje – pasaulyje, kuriame reikia įvykdyti sukilimą, įkurti komunas, išsivaduoti iš prekinių santykių ir kt., taigi, kalbama apie tai, kaip jaučiasi bei apie ką mąsto tam tikros grupės žmonių. Visgi tekstai savo sudėtingumu, mitinių simbolinių formų naudojimu sudomina retą, idėjos nėra nei skleidžiamos, nei priimamos masiškai. „Tiqqun“ filosofijai prijaučiančių asmenų veiksmus, nepasiekiančius masių žmogaus, galima vadinti kaip anti-propagandinius. Jie kritikuoja esamą situaciją, nekuria naujų institucijų, kurios galėtų įvirtinti „Tiqqun“ idėjas kaip kontr-propagandinį veiksmą, t.y. pakaitinės ideologijos skleidimą. Be to, jų autoriai yra už mažų, specializuotų bendruomenių, neturinčių stabilios struktūros – susikuriančių ir, po kiek laiko, išsiskiriančių – kūrimą. Šiam pavyzdžiui pagrįsti tinka ir paties „Tiqqun“ atvejis. Minėtas žurnalas gyvavo trumpą laiką, vėliau buvę jo nariai sukūrė kolektyvus Claire Fontaine, Committee Invinsible.
Šis projektas – vienas iš daugelio judėjimų, kuriuose dalyvauja nemažai kairiosioms ar anarchistinėms grupėms priskiriamo jaunimo. Ir visgi jis tik dar vienas, kuris kritikuoja esamą padėtį, bet, laikui bėgant, yra pamirštamas, o išlikę tekstai praranda savo politinį aktualumą (atsiranda naujų, nagrinėjančių tai, kas vyksta dabar, klausiančių, ar tikrai gyvename Imperijoje?). Kitus žmones atbaido mistinis, t.y. kabalistinis „Tiqqun“ filosofijos elementas. Apibendrinant, sunku analizuoti „Tiqqun“ projekto poveikį visuomenėje ar jų idėjų tolimesnę plėtrą, aktualumą. Turbūt yra keli keliai: sekti spaudą ir kairiųjų intelektualų idėjas bei veiklą; keliauti po kaimus ir ieškoti, ar jau daug jaunimo ten persikėlė ir augina daržoves; sulaukti kitų metų Gegužės 1 d.
Komentarai