Garso galerijos spaudos konferencijoje iš festivalio kuratoriaus Antano Jasenkos išgirdau kelis pažadus – „sieksime platesnio spektro“. Kaip ir kasmet. „Festivalis šiemet bus paveikus netgi babytei iš Skuodo“. Kaip ir kasmet. Kaip ir kasmet – taikomasi į žingeidų, tačiau nebūtinai jauną elektroninės/eksperimentinės/elektroakustinės muzikos klausytoją. Festivalio (balandžio 22 – gegužės 2) menininkų darbus apjungianti tema šiemet – garso numerologija, kurią bukletuose profesionaliai aprašė kultūros kritikas Jurijus Dobriakovas. Šįkart renginiai apsiriboja tik Vilniaus miestu. Kad ir devynioliktus metus bevykstantis, „Jaunos muzikos“ festivalis – lyg vis dar jaunas, išsiblaškęs ir rimtą muziką klausantis paaulgys.
1 diena – atidarymas
Viskas prasidėjo neužpildytoje Piano.lt salėje, kur jaukesnė atmosfera buvo kuriama pasitelkiant spalvotas apšvietimo technikos detales. Programa startavo su Vytauto V. Jurgučio kompozicija, kuri noriai bei nenoriai traškėjo ir braškėjo lyg skrupulingai kristalizuojamas mikroskopinis atomas. Klasikinis šiuolaikinės elektrotechninės muzikos pavyzdys, turintis visus privalomus komponentus – ausiai patrauklius garsinius sprendimus be aiškaus harmoninio, ritminio ar melodinio pagrindo. Preciziškas elektroninių trukdžių upelis vėliau peraugo į sraunią žemų ir kiek industrinių garsų upę.
Prie laptopų stalo prisėdęs Tomas Grunskis jau naudojo video medžiagą. Muzika keitėsi iš lėto, ji perėjo nuo lietuvių liaudies dainų fono (beveik electrofolk) iki elektroninio kryptingo neklubinio kinkavimo. Kompoziciją į vientisą, bendrą skambesį kelis kartus apjungė viršgarsinis repetityvus varpų gaudesys, kuris man asmeniškai įstrigo kaip esminė kūrinio grandis. Tomas parodė šiek tiek kitonišką elektroninę terpę, klausytojų girdinčiosios kūno dalys buvo suintriguotos ir laukė tęsinio.
Trečiasis vakaro menininkas Gintas K kaipmat koncentruotai užpuolė susirinkusiuosius gryno garso energija, be vizualinės pagalbos. Nebent priskaičiuotume jo akmeninį veidą, tačiau tą vakarą visų keturių kūrėjų mimika buvo it pokerio profesionalų. Ginto muzika aiškiai išsiskyrė iš iki tol skambėjusios – ji tryško įvairesnėmis spalvomis ir muzikiniai pokyčiai kūrinio viduje buvo kategoriškesni bei tuo pačiu gaivinantys. Taip pat pagirtinas garso tembro prasme puikiai sumodeliuotas kūrinio planas. Trumpa, kūrybinga kompozicija.
Pagaliau prie muzikinės aparatūros salė išvydo svečią iš Japonijos, architektą Kouhei Matsunaga. Vos jam prisilietus prie technikos, Piano.lt salę užplūdo įmantriai interpretuojami lauko varpeliai bei šūsnis rimtai nusiteikusių žemų dažnių garsų. Viso pasirodymo metu galima buvo stebėti vizualizaciją, kuri priminė baltą voratinklį iš kintančių smaragdų formos figūrų juodame fone. Po kurio laiko eksperimentiniai naujosios elektronikos dundesiai susiformavo į aiškų big beat stiliaus ritmą, po kurio sekė dar keli konkretūs ritminiai pasiūlymai pajudėti. Iškart prisiminiau Alva Noto. Tačiau šie dariniai tikrai paliko vietos šalia jų augti įvairiems eksperimentiniams garsų potėpiams. Patiko.
Kadangi antrasis vakaro koncertas dėl netikėtų kliūčių atlikėjų gyvenime buvo atšauktas – pirmoji Garso galerijos diena baigėsi visgi ne itin eksperimentuojančia muzika. Liko jausmas, jog galima buvo paieškoti nebūtinai įdomesnių kūrėjų, o bent jų kūrinių, kurie labiau išsiskirtų iš elektroninės muzikos konvejerio.
2 diena – skaičiavimas
Antrąją dieną pradėjo laptopų kvartetas Twentytwentyone. Kūrinio „Aplink pasaulį per 100 minučių“ esmė buvo neakcentuojamais motyvais aprėpti pasaulio tautų etnines intonacijas. Susėdę atlikėjai palaipsniui užpildė salę bendra garsų mase, ir tokių užpildymų, nusiraminimų bei vėl užpildymų buvo tikrai ne du ar trys. Per pasirodymą Lina Lapelytė kartais apsiginkluodavo smuiku, o Arturas Bumšteinas nenustygo vietoje ir pasiimdavo tai gitarą, tai išilginę fleitą, tai suduodavo per gongą, tai gongo muštuvo galu bakstelėjo tiesiai į mikrofoną. Bandydamas apibrėžti kūrinio stilistiką, būčiau priverstas panaudoti tokius terminus kaip electronic ambient, sonic experiments ir acoustic noise.
Klausytojai išgirdo kone visą garsų paletę – tiek tembro, tiek tono, tiek intensyvumo atžvilgiu. Kūrinio fone galima buvo išgirsti įvairius žmonių balsus, kačių kniaukimą primenančius vokalinius intarpus, pusę simfoninio orkestro instrumentų, karo sirenas primenančius aidus ir dar daug įvairių intarpų. Retsykiais jautėsi ir kiek tamsesnės atmosferos, taip pat – ankstyvojo minimalizmo užuominos. Kvarteto kūrinys „Aplink pasaulį per 100 minučių“ galėtų būti vadinamas elektroakustiniu sapnu, kartais peraugančiu į apgalvoto triukšmo košmarą. Visgi norėjosi aplink pasaulį spėti per bent jau 50 minučių.
Atėjo metas prisistatyti svečiui iš Lenkijos – Piotr Kurek. Kompozitorius prie aparatūros grojo stovėdamas, kaip ir vakaryštis atlikėjas Kouhei Matsunaga. Pagarbos ženklas publikai? Galbūt. Kelis kartus kūrinyje vis pasigirsdavo angliškai kalbantis vyro balso įrašas, tarsi nužengęs tiesiai iš šešiasdešimtųjų JAV radijo programos apie kultūrą. Muzika šlubavo elektroakustiniais žingsniais, vos vos prilaikoma sintetinių techninių garsų. Vėliau kompozicija įgavo aiškesnę pulsaciją ir suviliotus klausytojus kūrėjas nuvedė simfoninio minimalizmo takais. Lig šiol festivalyje tai buvo daugiausiai akustinio skambesio į elektroninę muziką įtraukęs kompozitorius. Sveikintina.
Paskutiniai pasirodantieji buvo Olandijoje besibazuojantis duetas Duel Protocol, kurį sudaro lietuvis Aurimas Bavarskis ir graikas Yiannis Tsirikoglou. Šie kūrėjai kol kas labiausiai atitiko festivalio garso numerologijos temą, todėl ir jų pasirodymą galima drąsiai pateikti chronologiškai išdėstyta matematine išvestine:
Ilgi sintezuoti garsai, pertraukiami trumpų preciziškų intarpų -> Suveltas didelis electronic ambient veltinis + Išsikišantys noise elementai -> Ramus sintetinis ambientas + Tąsūs akordai -> Triukšmingai pučiančio įvairių garsų vėjo efektas -> Susiformavo sintezuotas industrinis kvėpavimas = Aukštų dažnių spengimas + Nekonkretizuoti, bet ritmingi žemi akcentai -> Bažnyčios vargonų bosas su tyliais elektroniniais trukdžiais + Isteriškai ir/arba pagal muziką blykčiojanti stalinė lemputė ant atlikėjų stalo -> Neritmiški stalaktitų lašėjimą primenantys trumpi akcentai -> Atpalaiduojanti pabaiga.
Ir antroji festivalio diena nepateikė akibrokštų ar specifiškesnių produktų, tačiau galima buvo atrasti patrauklesnių intonacijų bei šviežesnio mąstymo.
3 diena – keliavimas
Ukrainietišką garso galeriją atidarė violončelių duetas Duo violoncellissimo. Buvo išgrotos šešios įvairių autorių kompozicijos, paskutinė jų – festivalio kuratoriaus Antano Jasenkos. Vadimo Larchikovo ir Olgos Veselinos duetas pademonstravo ypatingą susirepetavimą tarpusavyje bei aukšto lygio atlikimo techniką. Tarp girdėtų kompozicijų buvo kūriniai dviems violončelėms, violončelei su įrašu kasečių grotuve, violončelei su video ir elektroninės muzikos fonu, violončelei su kasečių grotuvu ir fortepijonu (pagalbon pašaukta pianistė Neringa Butkutė). Keliose kompozicijose su violončele buvo daroma bemaž viskas, išskyrus grojama ja tradiciniu būdu. Šiltas ukrainietiškas ryšys su publika čia irgi atliko svarbų vaidmenį.
Iš Ukrainos – į Islandiją. Tai kol kas buvo labiausiai festivalio publikai patikęs pasirodymas – tėvo ir sūnaus, pasikrikštijusių Stereo hypnosis pusiau gyvas elektroninis koncertas-vakarėlis. Pradėję nuo žavaus sintetinio ambient’o, menininkai išvystė aiškius ritmus, ne garsais, o ritmika primenančius senus gerus trip-hop pradžios laikus. Vyravo islandiška harmonija bei foninė melodika, kuri sukūrė su niekuo nesumaišomą šiaurietiško temperamento muzikinę atmosferą. 55-ių minučių kūrinys skaniai keitė vieną lėtą ritmą po kito. Kelioms akimirkoms buvo pasiklysta ir drum and bass stiliaus skersgatviuose, bet jų grotą keistą dramenbeisą galima būtų pavadinti nebent islandic electrosynthetic step. Kaipmat buvo sugrįžta atgal į trip-hop ritmikos platybes, kur lydint išgrynintam ambientiniam fonui taip ir buvo pabaigtas klausytojų galvas bei pėdas išjudinęs pasirodymas. Garsą lydėjo akiai patrauklus ir vietomis juokingas video iš 1930-ųjų Islandijos gyvenimo. Susirinkusieji ilgai ir nuoširdžiai plojo atlikėjams, nė kiek negailėdami savo delnų. Galbūt šis dueto kūrinys ir buvo labiau klubinio-komercinio formato, tačiau rezultatas – publikos ausis buvo pamaloninta, pirmąkart šiame festivalyje pastebėjau tiek šypsenų.
4 diena – išbandymas
Dalia Raudonikytė-With ir švedė Ewa Jacobsson pateikė bendra audiovizualinį projektą „In brevis“. Dalios misija – garsas, Ewos – vaizdas. Per kolonėles girdėjome pianiną ir elektroniką, videoprojekcijoje matėme besikeičiančias fotokompozicijas su M.K.Čiurlionio paveikslų motyvais. Tai tiek.
Toliau – kompozitorės Egidijos Medekšaitės ir turko videomenininko Candas Sisman dvi tarpdisciplininės kompozicijos. Egidijos muzika taikėsi į transcendentines atmosferas, ir pataikė. Vėliau buvo nuklysta į minimalizmą, ir šis nuklydimas truko gan ilgai. Keli garbūs kompozitoriai demonstratyviai išėjo nesulaukę pasirodymo galo, o dauguma publikos buvo suirzusi, nuobodžiavo arba paniro į SMS malonumus. Keli ekspresyvesni klausytojai vis parodydavo nepasitenkinimą davatkų troleibusuose naudojamais būdais – nusivylusiu caksėjimu, galvos kratymu, giliais atodūsiais arba visokiais „nu, aš nežinau…“.
Po valios reikalavusio pasirodymo ir rūkymo pertraukėlės (beje, smagus Piano.lt kiemelis), savo kūrinį “The mute” pristatė Lina Lapelytė ir britas John Leafcutter. Buvo naudojamas baroko instrumentas – klavikordas. Tai – labai tylaus tembro styginis instrumentas, itin retai naudojamas viešuose pasirodymuose. Lina dar pasigriebė smuiką į pagalbą, bet buvo grota ir, pavyzdžiui, balionais. Sukurta garsinė atmosfera šiek tiek priminė mistines ritualines apeigas, o keli akordai suskambo lyg Tarkovskio filmuose naudoti, režisieriaus labai pamėgti orkestro motyvai. Pasirodymui priėjus pabaigą, Lina ėmė vokalizuoti, prie jos prisijungė ir John’as. Įdomu, originalu.
Paskutinį vakaro pasirodymą, sutuoktinių Žibuoklės Martinaitytės ir True Rosaschi (JAV) kūrinį “1+1=∞” geriau nei aš kada nors sugebėčiau aprašė festivalio atstovas spaudai Jurijus Dobriakovas: “Jungiant akustinius instrumentus su naujomis garso technologijomis bei subtiliais apšvietimo efektais, čia siekiama atskleisti dviejų pradų – vyriškojo ir moteriškojo – dualizmą, jų sąveiką ir prieštarą < ...> Užburianti vizualinė kūrinio atmosfera sukuriama pasitelkus individualiai programuojamus šviesos kubelius, reaguojančius tiek į judesį, tiek į garsą.“
6 diena – uždarymas
Fusedmarc + Ansamblis „Trys keturiose“ + Nacionalinio dramos teatro Mažoji salė = projektas “WAFT” arba “Standartinis Fusedmarc pasirodymas su keliais jiems nebūdingais melodiniais roko potėpiais, tik fone gyvai dainavo penkios moterys, grojo trys styginiai ir kartu su elektronika dirbo toks Vygis, daugeliui matytas iš Dublicate‘ų“.
Kadangi esu Fusedmarc eksperimentinės elektronikos gerbėjas – pasirodymas nenuvylė. Lietuviškai auditorijai gerai pažįstami projektai, kuriuose su kokiu nors „kietu“ stiliumi bandoma sujungti lietuvių liaudies dainas. Deja, dažniausiai tokie bandymai būna mažiau įdomūs už draudimo sutartį. Pagirtina, jog šįkart pavyko nebanaliai apjungti ansamblio „Trys keturiose“ atliekamas sutartines ir šiuolaikišką, savitą Fusedmarc muziką. Kaipgi atlikėjams tai pavyko padaryti nenuvalkiotai? Labai paprastai – moterys tiesiog dainavo, o grupė darė tai, ką paprastai daro ir ką geriausiai moka – grojo savo stiliumi. Taip buvo panaikintos bet kokio kičo ar paviršutiniškumo galimybės. Lyginant su kitais Fjūzų koncertais, šįkart girdėjosi šiek tiek pakoreguotos/adaptuotos boso linijos, pilnesnė tonacinė santvarka ir keliose vietose parodytas įvairesnis emocijų spektras.
Malonus buvo pasirodymo video – dar ir dėl to, jog jis buvo sumontuotas ritmingai, pagal muziką (kas šiame festivalyje buvo reta). Vienu momentu projekcija priminė Tarkovskio filmo „Veidrodis“ kadrus, kitu – keletą „Skrydis per Lietuvą“ akimirkų. Didžiąją laiko dalį ekrane žiūrovai galėjo spoksoti į vaizdo efektais patobulintus kaimo gyvenimo vaizdus ir tas pačias scenoje dainuojančias moteris.
Grodami paskutinę kompoziciją, Fusedmarc sukūrė dėmesio vertą atmosferą – ji buvo daug tamsesnė, rimtesnė, turinti daugiau muzikinio svorio. Taip pat įdomiai bei kompoziciškai adekvačiai buvo įkomponuotos ir sutartinės. Dingo tradiciška būgnų perkusija. Judėjimas ir pulsacija buvo suformuoti puikiai parinktais dark idm stiliuje naudojamais garsais. Nors iki koncerto galo maniau, jog tai – tik dar vienas tradicinis Fjūzų pasirodymas, tačiau paskutinis kūrinys pasirūpino turinčiais pagrindo komplimentais.
Kai išjungė elektrą
Festivaliui pasibaigus negaliu negrįžti prie esminės jo idėjos ir trijų jos komponentų – eksperimentinės, elektroninės ir elektroakustinės muzikos. Dvi iš šių trijų sudedamųjų dalių klestėjo, o eksperimentuota buvo mažai. Iš publikos reakcijų ir pokalbių po koncertų susidarė įspūdis, jog klausytojai labiausiai liko patenkinti dviem pasirodymais iš dvidešimties – islandais Stereo Hypnosis ir Fusedmarc+Sutartinės. Veikiausiai dėl to, jog tai nebuvo supermoderni akademinė elektroninė muzika, suprantama tik jos kūrėjams ar jų dėstytojams. Šie kūriniai buvo labiau komercinio formato, su aiškiais, užkrečiančiais ritmais, tačiau nestokojo savitumo ir išskirtinumo. Ir jei būtent tokio pobūdžio garso bei vaizdo menas labiausiai patiko festivalio lankytojams, gal visgi ir reikėtų ieškoti to aukso vidurio tarp klubinio formato ir aukštų materijų akademinio nesuprantamumo? Publika vis dar tikisi ateityje išvysti įdomesnius atlikėjus ar bent įdomesnius dalyvavusių kompozitorių kūrinius, kurie kartu sugebės ir priversti lengvai kinkuoti galvomis. Lietuvoje (už Marijos žemės ribų – tuo labiau) tikrai yra tiek įmantresnių kūrėjų, tiek tinkamesnių kompozicijų tokio tipo festivaliui. „Jaunos muzikos“ idėja, iniciatyva ir tikslai – puikūs, belieka pažvelgti į viską iš tikslinės auditorijos varpinės.
Komentarai