Tai, kas vadinama „šokiu“ (vienaskaita), panašiai kaip ir „šokiai“ (daugiskaita), yra, o tiksliau – gali būti tikra atgaiva akims ir smegenims, kai užknisa kiti menai, kinas, TV, internetas ir knygos, ir net kai užknisa šokiai (daugiskaita).
Kitaip negu, pvz., vadinamasis šiuolaikinis menas, kuris linkęs į kūnišką asketizmą, vadinamasis šiuolaikinis šokis gali pasiūlyti daugiau „dimensijų“ (iškart), ir nors šiais laikais nemažai menininkų daro meną iš savo kūno ar kitų kūnų, paprastai tie kūnai nėra šokdinami tokia prasme, kuria jie dažniausiai šokdinami šiuolaikiniame šokyje (vienaskaita). Dabartinis teatras, ypač lietuviškas, irgi linkęs kamuoti žiūrovus vienuolišku minimalizmu ir ištvermės testais, ir šiaip labai sureikšmina žodį, tekstą ir vaizdo efektus. Kinas, aišku – tik 2 dimensijos. „Šokiuose“ (daugiskaita, „diskotekos“ prasme) paprastai beveik nėra erdvės žodžiui ir tekstui, tam tikrą „siužetą“ įmanoma patirti ir įmanoma „pasigėrėti“ kūnais bei jų „plastika“, bet, aišku, dažniausiai ne.
Todėl manau, kad „Naujasis Baltijos šokis“ yra žiauriai pažangus reiškinys, ypač kol dar jo nesugadino (?) komercija, kol jis dar už fantastiškai prieinamas kainas (?) siūlo įdomių importinių prekių.
Bet nesupraskite manęs klaidingai. Aš nežinau, kas yra „šiuolaikinis šokis“. To nežino ir patys (-čios) šokio kūrėjai (-os) ir „atlikėjai“ (-os), o sprendžiant iš to, kad festivalio atidarymo spektaklis „Dance me to the end on/off Love“ (Granhøj Dans) (kaip ir beveik visi užsieniečių spektakliai programoje) buvo apie šokio neįmanomumą (danai beveik visai nešoko, tik grojo ir dainavo) – festivalio organizatoriai taip irgi prisipažįsta nežinantys, kas yra tas šiuolaikinis šokis.
Įžanginį žodį prieš atidarymo spektaklį taręs LR kultūros ministras bandė viską pateikti taip, tarsi jis jau iš anksto žinotų, kas mūsų laukia po akimirkos. Jis aiškino, kad šiuolaikinis šokis mus moko apie kūno galimybes (no no no no limits?) ir ragina išjudinti nuo darbo prie kompų sustingusius kūnus. Bet danų spektaklis lyg tyčia parodė stingstančius, tinstančius, sustabarėjusius, beveik neįgalius kūnus ir amžiną šokio atidėliojimą dėl to, kad n(eb)ėra sąlygų (po Aušvico?) „gėrėtis“ estetišku tobulų kūnų šokiu (rikiuotėmis, sinchroniškais judesiais, herojais).
Danų spektaklį galima pavadinti fetišistiniu, nes – to neslėpė ir pats trupės lyderis įžanginiame žodyje (beje, visi festivalio svečiai sakė įžangas – nauja konvencija?) – pagrindinis spektaklio veikėjas yra Leonardo Coheno muzika ir jos negalėjimas ką nors išreikšti (kančią, meilę, mirtį). Nepaisant to, šiuo atveju „kulto objektas“ nepajungia ir neužvaldo savo subjekto: kūrėjai puikiai valdo (savo) patetiką, neužsimiršta savo (tariamoje?) euforijoje, todėl spektaklis gali būti įdomus ir tiems/toms, kas negarbina Coheno paveldo (aš). (Pabrėšiu: nors spektaklio kūrėjų „susižavėjimas“ Cohenu atrodo autentiškas, neatmestina galimybė, kad Cohenas jiems buvo tiesiog patogi medžiaga.)
Kad „jokie žodžiai negali išreikšti meilės“ – nieko naujo, klasikų klasika. Bet danų šokėjams ši „neįgali“ poezija ir muzika, apdainuojanti neįmanomą šokį, tampa aktualiu, t.y. „gyvu“ jų pačių (ne)šokimo komentaru. „Dance me to the end“ – tarsi nešokantys šokėjai derėtųsi su galią ir poveikį praradusia muzika (arba žiūrovų žvilgsniais): „kodėl manęs nešokdini? Nedaug liko, dar biškį, prašau, maldauju, iki galo“. Seksualinė potekste čia akivaizdi: tai beveik paraidinė daktaro Lacano tezės, kad „seksas yra neįmanomas“ (daugiau apie tai – žr. Žižeką), iliustracija.
Bet iš kitų svečių spektaklių šitas išsiskiria konservatyviu lytinių temų pateikimu. Gal iš pagarbos kulto objektui-fetišui („Cohenui“), spektaklio retorika neperžengia „padoraus“ vartotojiško heteroseksualizmo ribų, pareigingai patenkina vujeristinį žiūrov(i)ų poreikį pasigrožėti nuogu moters kūnu ir „kultūringai“ susilaiko nuo vyro eksponavimo. Visa tai atrodo žiauriai konservatyvu festivalyje, kur kiti svečiai scenoje net masturbuojasi.
Įdomus danų „choreografinis“ ėjimas – epizodas, kai pagrindinis veikėjas laiko surakinęs savo glėbyje nuogą svajonių moterį ir jos pasipriešinimo prievartai judesiai virsta šokiu (kind of). Žodžiu, šokis „įmanomas“ tik kaip svaigstančio vujeristo (-ės) žiūrovos (-ės) fantazmas: prievartaujamo bejėgio kūno trūkčiojimai liguistoje vujeristo (-ės) vaizduotėje virsta seksualiu šokiu.
Dar pora žodžių apie įkyrų spektaklio motyvą – mėtomas ir besimėtančias galvas. Jos, aišku, turi ne vieną reikšmę: Aušvicas, kaip fašistinės maršų ir rikiuočių estetikos galas; o sekso scenoje, kai pagrindinis veikėjas glosto tokia galva savo svajonių moterį, galva gali simbolizuoti galvutę ir t.t. Bet tai – vis pagundos apriboti reikšmės galimybes, nes tos galvos, galvų krūvos gali reikšti ir išsi-galvo-jimo galią, mūsų, kaip žiūrov(i)ų, kritikų ir net šokėjų norą (geismą!) atsikratyti begalybės, apriboti reikšmių šokį, paneigti savo ribotas galimybes ką nors (arba daug) suprasti, užfiskuoti reikšmę, sustabdyti judėjimą ir slydimą, surakinti vaizduotės šokį, prieiti galą.
Buvo neiškentusių iki galo iš pykčio. Kaip šokio festivalį gali atidaryti nešokančių gitaristų koncertas.
[Bus daugiau]
Komentarai