Šokdink mane iki galo (nors tai ir neįmanoma) (II)

Geriausias iš mano matytų, a one m(org)an show (Morgan Nardi Choreography, Vokietija), pranoko mano lūkesčius. Nesitikėjau, kad monospektaklis gali būti toks NEnuobodus. Elegantiškas pasityčiojimas iš biografijos žanro ir išpažinties kultūros. Šiandien, kai tiek daug žmonių geresnės ateities viltis sieja su „tikros tapatybės atradimu ir išpažinimu“, pamiršdami, kad krikščioniška nuodėmių išpažinimo ir tapatybės puoselėjimo kultūra yra neatsiejama nuo represijų ir moralinio, emocinio bei seksualinio slopinimo sistemos, šis išpažinties ir tapatybės paieškų pavertimas ironiško šokio siužetu „skamba“ aktualiai.

Morgan Nardi bene atviriausiai iš visų festivalio svečių kelia klausimą, „kas yra šokis?“, ir, aišku, negali į jį atsakyti, nes užstringa plokštelė, artisto kalbėjimas virsta stenėjimu on repeat, o dvasingas į dangų iškeltų rankų gestas – sugedusio roboto gestikuliacija, kažkokiu nešvankiu judesiu.

Tai nesutrukdo šiam artistui sąžiningai atidirbti žiūrovams už jų sumokėtus pinigus – saikingai pašokti scenoje, bet tokiame kontekste šokis įgauna prisipažinimo prasmę, kad šokėjas yra industrijos pelno ir žiūrovų vojerizmo mėsa. Tinklas finalinėje scenoje gali simbolizuoti ir zoologijos sodo grotas.

Kaip signalizuoja šou pavadinimas („org“), labai svarbus talentų industrijų aspektas yra (viešųjų) ryšių organizavimas. (Šiuo požiūriu Morgano šou „susišaukia“ su festivalio uždarymo „šokio spektakliu“ – paskaita žiūrovams ir dalyviams, kaip sėkmingai „pasirodyti“ šokio festivaliuose.) Pasakodamas viena už kitą groteskiškesnes „biografines“ istorijas, herojus galų gale pavirsta sporto herojumi futbolininku, taip dar kartą pabrėždamas, kad neoliberaliniai kultūros organizavimo modeliai trina ribą tarp sporto ir meno arba tarp darbo ir laisvalaikio.

Scenoje gulintis dekonstruotas muzikos instrumentas perspėja apie gyvo atlikimo ir improvizacijos neįmanomumą Citatos amžiuje: fone rodomas ankstesnių performansų vaizdo įrašas, pralenkiantis veiksmą scenoje, neleido gyvybės ir gyvo atlikimo gerbėjams per daug užsimiršti ir svaigti dėl „gyvo teatro“ ir pulsuojančio talento.

Pats sportiškiausias iš festivalio spektaklių, Vyrų paslaptys (Compagnie Pal Frenak, Prancūzija/Vengrija), prisipažinsiu, mane suglumino, bet ne savo turiniu ar efektingumu. Žinau, kad daug kas iš šito spektaklio daug tikėjosi. Gal pradėsiu nuo jo privalumų. Manau, toks atletiškos akrobatikos „teatras“ priskirtinas post-cirko kategorijai, ir aš asmeniškai džiaugiuosi, kad egzistuoja (ir) tokia vyriško atletizmo estetinės kultūros tąsa šiandien, kai „cirko“ arba klajoklių meno patirtis yra beveik neįmanoma (dėl daugelio priežasčių). Aš asmeniškai iš šokio festivalių tikiuosi daug kūno (-ų), pageidautina nuogo (-ų), ir šis spektaklis šį poreikį atsakingai tenkina. (Beje, pastebėjau, kad po spektaklio nemažai vyrų jautė reikalą pabrėžti, kad jiems buvo „neįdomu“ žiūrėti šį reginį; aš būčiau linkęs vertinti tokius nervingus patikinimus kaip homoerotinės panikos simptomą.)

Bet, kita vertus, kaip jau sakiau, šis šou, nepaisant efektingų ir erotika alsuojančių (sėdėjau pirmoj eilėj) prakaituotų kūnų, mane suglumino savo … konservatyvumu. Net ne iš karto supranti, kad šitas kūrinys neperžengia nė vienos family-friendly protokolo ribos. Galvoji – negali būti, šitie besirangantys apsinuoginę vyrai, visos tos seksualinės užuominos, negi visa tai gali būti konservatyvu? Gali. Iš tikrųjų režisierius puikiai manipuliuoja „radikalumo“ efektu („paslaptys“), bet taip ir neparodo nieko, kas prieštarautų konservatyvioms šokio sampratoms, tradiciniam vyrų santykių reprezentavimui ir „padoriam“ sekso vaizdavimui. Iš esmės tai – disciplinuotas baletas, apsimetantis cirku. Žodžiu, linkime režisieriui leisti savo veikėjams sueiti į santykį ir ką nors padaryti suėjus, nes tik taip galima sugriauti tą sinchroninių rikiuočių ir stadioninės akrobatikos idilę.

Kitas spektaklis vyrų paslapčių tema – Ydingieji (Winter Guests iš Norvegijos ir Izraelio) – yra įdomesnis gyvūnas. Duodu jam antrą vietą tope. Čia lyrinis herojus ir jo „antroji pusė“ nuo pat pradžių lošia atviromis kortomis ir negaišta laiko ne į temą, o iškart pereina prie reikalo, įskaitant masturbaciją scenoje kokią penkioliktą spektaklio minutę. Herojai masturbuojasi žiūrėdami filmuką „Bambi falls in Love“. Prie jų gerų darbų priskirtinas ir Amerikos bei Izraelio vėliavų išniekinimas spektaklio metu. Aktualumo kūriniui suteikia veikėjų diskusija apie Galliano sentenciją I love Hitler. Daug dėmesio skiriama pedofilijos temoms. Spektaklis konstruojamas kaip išpažintis, bet ji – kaip ir šokis – deja (ar laimė), pasirodo, yra praktiškai neįmanoma, ne dėl techninių kliūčių, o iš principo (kaip neįmanoma tiesa, tapatybė ir autentiška saviraiška).

Noriu atkreipti dėmesį, kaip savotiškai šitas spektaklis buvo pristatytas festivalio programėlėje. Cituoju: „… analizuoja …bauginančias rasizmo, seksizmo ir bet kokio kito -izmo subtilybes ir visuose mumyse slypintį įniršį“. Šiaip spektaklyje plėtojamos homoseksualizmo ir homofobijos temos, o seksizmas (lt.wikipedia.org/wiki/Seksizmas) čia mažai kuo dėtas. Toks įspūdis, kad programėlės autoriai taip įtemptai vengė žodžių homofobija ir homoseksualizmas, kad net išsidavė parašydami, jog „bet koks -izmas“ juos „baugina“, o žodžiui seksizmas suteikė išgalvotą prasmę „kažkas apie seksą“.

Tarp spektaklio privalumų paminėtinas subtilus drag kultūros perteikimas – aukštakulniai, elastanas, lateksas, timpės, blakstienos, spalvos, blizgučiai, oda, vinilai, prakaitas, persirenginėjimo dinamika. Šokėjas mulatas savo įvaizdžiu ir plastika visiškai atitiko mano stereotipus apie drag pogrindį, todėl mane pradžiugino ši importinė prekė (spektaklis, ne šokėjas). Spektaklio muzikinis lubrikantas irgi prisidėjo prie sklandaus veiksmo. Kviesčiausi Alaną Lucieną dižėjumi į savo vestuves (pvz., šitas idealiai tiktų bučiniui prie altoriaus).

Vienintelis lietuviškas festivalio spektaklis, kuriame apsilankiau (ne dėl to, kad tik jį išsirinkau, tiesiog taip išėjo) – Kauno „Auros“ Medėjos – vertė rangytis krėsle. Vienos žiūrovės žodžiais, „ta isteriškai giedanti vokalistė kraujo klane įkūnija viską, dėl ko aš nekenčiu lietuviško teatro“. Man būtų įdomu išgirsti kūrėjų paaiškinimą, būtent kuo jos tikėjosi patraukti ir išlaikyti žiūrov(i)ų dėmesį. Ratu bėgiojančiais ir šokinėjančiais šokėjais ir šokėjomis? „Kraujo klanais“? Nekaltus vaikus vaidinančiais nekaltais vaikais? Gal „erotika“ (kurios aš asmeniškai nepastebėjau)? Vyrų ir moterų „sugyvulėjimo“ metaforomis? Muzika? (Čia vienas iš tų apgailėtinų atvejų, kai labai akivaizdu, kad spektaklis buvo sukurtas muzikai, o ne muzika spektakliui – net jei taip nėra:)

Atrodo, Birutė Letukaitė labai bijojo atskirti individualius šokėjus ir šokėjas nuo (šokėjų) „minios“, kad nenukentėtų reginio „masiškumas“. Spektaklis visiškai neturi meta-lygmens, t.y. nekelia šokio temos ir klausimų. Net jei kūrėjai norėjo pasakyti kažką dramatiško (abejoju), toks abstraktus šokinėjimas ir bėgiojimas galų gale nieko nepasako nei kūrėjų pasirinkta tema, nei iš viso. Negaliu nepridurti pastabos dėl šokėjų aprangos. Neįsivaizduoju, ką spektaklio kūrėjai ir kūrėjos norėjo pasakyti tomis „neplautos“ spalvos majkutėmis ir kelnaitėmis, primenančiomis Utenos arba Šanchajaus trikotažo produkciją blogiausiais laikais. Ir gal jie (jos) įsivaizdavo, kad tos „paslaptingos“ juodos aplikacijos ant marškinėlių sustiprins spektaklio simbolizmą?

Festivalio uždarymo „šokio spektaklis“, grupės feminisčių iš Islandijos performansas Safaris, nors dvelktelėjo praėjusio amžiaus „performansų“ kultūra, o veikėjos prastai valdė anglų kalbą, vienu atžvilgiu buvo pats radikaliausias iš visų: atlikėjos visai nešoko, nė biškio. Bet jos pacitavo (gyvai! – išvedė į sceną) vietinį senjorų tautinių šokių ansamblį, išprovokuodamos poveikiui pasiduodančią publiką ploti, o tada pavadino šį pasirodymą „fantasmagoriniu“. Taip jos pamokė publiką „sėkmingai“ vertinti spektaklius: „šokėjos“ (programėlėje kažkodėl pabrėžtinai vadinamos „merginomis“) visą valandą skaitė, tiksliau vaidino paskaitą apie tai, kaip siekti „maksimalios sėkmės“ dalyvaujant šokių ir kituose festivaliuose (reikia žinoti įtakingus asmenis, išsirinkti target, nelaikyti rankų kišenėse, nesikasyti etc.). Po to dalis publikos buvo pakviesta į sceną pasipraktikuoti.

Taip festivalio pabaigoje atsidūriau scenoje. Jaučiausi laisvai, natūraliai, sutikau pažįstamų.